Po sunkios ligos mirė Seimo narys, sovietmečio rezistentas, Nepriklausomybės akto signataras Algirdas Patackas, penktadienį patvirtino Seimo kanceliarija. Jam buvo 71 metai.

Karys iki paskutinio atodūsio

A. Patackas gimė Antrojo pasaulinio karo metu 1943-aisiais Trakuose, bet visada vadino save kauniečiu - šiame mieste jis įgijo inžinieriaus išsilavinimą ir dirbo didžiąją savo gyvenimo dalį.

Sovietinės okupacijos metais anksti pradėjo tirti baltų kultūrą ir lietuvių tautosaką, dalyvavo žygiuose ir ekspedicijose, pogrindyje rinko partizanų dainas.

Būdamas 26 metų A.Patackas tapo Mokslų akademijos aspirantu, tačiau vėliau turėjo atsisakyti mokslinio darbo dėl pogrindžio veiklos, kuri ypač suaktyvėjo po Romo Kalantos susideginimo už Lietuvos laisvę 1972 metais Kaune.

„Tokia buvo dilema: ar tu žmogus, ar tu skuduras? Arba pasiduodami tam jovalui, arba... O juk pokariu vyrai gyvybes padėjo, į miškus ėjo - tai kuo aš rizikuoju? Kad disertacijos neparašysiu? Į užsienį neišleis? Jei aš eičiau „į dugną“, ar tada gerai jausčiausi? Buvo tokia sovietiška gerovė, buvo galima gauti „paskyrą“ žiguliukui, ir butą duodavo. Nekabink jų, tai ne į bažnyčią gali nueiti. Bet kas tu toks tada? Matai, kaip iš visų pusių varo blogį, kaip rusai tyčiojasi iš tavo tautos tavo tėvynės...“, - interviu 2010 metais sakė A.Patackas.

Dėl antisovietinės veiklos jam teko paragauti kalinio duonos. 1986 ir 1987 metais - sovietinės okupacinės valdžios A.Patackas buvo kalinamas už pogrindžio kultūros leidinių „Lietuvos ateitis“, „Pastogė“ redagavimą ir leidimą.

Prasidėjus tautiniam atgimimui, 1988-1990 A.Patackas buvo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Kauno iniciatyvinės grupės narys, 1990 metais išrinktas Aukščiausiosios Tarybos deputatu ir 1990 metų kovo 11-ąją tapo Lietuvos Nepriklausomybės akto signataru.

1989-1995 metais A.Patackas Kauno universitetuose dėstė etiką, kultūros filosofiją ir baltų kultūrą.

Seime jis dirbo nuo 1992 iki 2000 metų. 2000–2002 metais A.Patackas dirbo krašto apsaugos sistemoje, dalyvavo specialiosiose Užsienio reikalų ministerijos bei Seimo misijose Čečėnijoje ir Gruzijoje. Į parlamentą vėl buvo išrinktas 2012 metais su „Drąsos kelio“ partija.

Nuoširdus Lietuvos patriotas

A. Patackas buvo nuoširdus Lietuvos patriotas, kuris nuosekliai laikėsi savo principų ir aukojosi dėl tautos bei dvasinių vertybių, sako aktyvi Sąjūdžio veikėja, Seimo Parlamentarizmo istorijos ir atminimo įamžinimo skyriaus vedėja Angonita Rupšytė.

„Tai buvo karys, kuris kovoja už tautos išlikimą, dvasines vertybes, tautos savimonės išlikimą. Jis buvo karys iki paskutinio atodūsio. Nekalbėkime apie nusivylimą - jis viską darė, kad būtų geriau, jis vistiek žiūrėjo į priekį“, - BNS penktadienį sakė A.Rupšytė.

Ji pabrėžė, kad sirgdamas paskutiniais gyvenimo metais A.Patackas stengėsi savo patirtį ir mintis perduoti jaunimui, daug su juo bendravo.

„Lietuva neteko patrioto, principingo Tėvynę mylinčio žmogaus, tiesos sakymo žmogaus. Kiek jį pažįstu nuo Sąjūdžio laikų, būtent tas ir žavėjo - tiesos sakymas, savo principų, idėjų laikymasis, suvokimas, kas yra tauta, laisvė. Jis aukojosi dėl jos, galima sakyti, „degė“. Tokį patriotą, atsidavusį žmogų nedažnai sutinkame, labai gaila, kai šie žmonės išeina“, - kalbėjo A.Rupšytė.

Valstybės vadovai reiškia užuojautą

Valstybės vadovai penktadienį pareiškė užuojautą dėl Nepriklausomybės akto signataro, Seimo nario A. Patacko mirties, vadindami jį tvirtu kovotoju už Lietuvą ir jos laisvę.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė pabrėžė, kad A.Patackas buvo „drąsi ir išskirtinė asmenybė, be kurios būtų sunku įsivaizduoti Lietuvos Nepriklausomybės kelią“.

„Netekome A.Patacko – tvirto, sąžiningo ir niekada nepasidavusio kovotojo už Lietuvą ir jos Laisvę. Disidentas, aktyvus Sąjūdžio veikėjas, Nepriklausomybės akto signataras, ne vienos kadencijos Seimo narys – aktyvi politinė ir visuomeninė veikla įrodo, kad A.Patackui visada rūpėjo Lietuva ir jos likimas", – teigia prezidentė.

Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė atkreipė dėmesį, kad A.Patackas žinomas kaip plačių interesų ir gebėjimų žmogus, pedagogas, straipsnių apie kultūrą ir geopolitiką autorius.

„A.Patackas net ir sunkiai sirgdamas iki paskutinės dienos aktyviai atstovavo Lietuvos žmonėms dirbdamas Seime“, – teigė L.Graužinienė.

Premjeras Algirdas Butkevičius sakė, kad visas A.Patacko gyvenimas buvo „ryškus patriotizmo, pasišventimo kilniems idealams pavyzdys“.

„Dėl A.Patacko mirties reiškiu nuoširdžią užuojautą artimiesiems, bendražygiams ir visiems, kuriems buvo lemta pažinti šią didžią asmenybę“, – sakoma premjero A.Butkevičiaus užuojautoje.

Dvasios dalykų sargybinis

A. Patackui kertiniai dalykai buvo Lietuva, garbė ir teisingumas, jis buvo nepakeičiamas dvasinių dalykų sargybinis, sako buvęs Sąjūdžio vadovas, buvęs Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis.

„Algirdas Patackas buvo ypatingas asmuo, su ypatinga vieta Lietuvos dvasinėje panoramoje, labai reikalingas pačiu savo buvimu, todėl nepamainomas. Tai karys arba dvasios dalykų sargybinis, kurio kritusio nepakeis kitas karys ir sargybinis. Kito tiesiog nėra“, - penktadienį BNS sakė V.Landsbergis.

Pasak profesoriaus, A.Patackas buvo ne deklaratyvus, o nuoširdus ir tikras ginant savo požiūrį bei įsitikinimus, jam ypač buvo svarbi jo šalis.

„Lietuva, garbė ir teisingumas jam buvo ne gretutiniai svarbūs dalykai, o tarsi viena - savotiška būties šerdis, esminė būties konstanta, apie kurią susidėsto gyvenimas ir požiūriai į gyvenimą. Lietuva, garbė, teisingumas - nedeklaruodamas ir nedeklamuodamas, o ieškodamas, kur dar galėtų slypėti tų reikšmių vienybė, ir buvimu, ir skausmu primindavo, kad to labai stokojame. Todėl Algirdo Patacko labai pasigesime“, - sakė V.Landsbergis.

Pavojingas sovietmečio valdžiai

Algirdo Patacko antisovietinė veikla valdžiai buvo pavojingesnė nei aktyvių to meto rezistentų, sako sovietmečio tyrėja, pasipriešinimo dalyvė Birutė Burauskaitė.

„Algirdas nebuvo tas aktyvus disidentas, skirtingai nei Antanas Terleckas ar Viktoras Petkus, bet KGB, Komunistų partijos akimis, jis buvo dar kenksmingesnis, kadangi jo idėjos plito, buvo labai patrauklios tarp jaunimo. Jis plito tokiu pusiau legaliu, neapčiuopiamu būdu. Kai jį suėmė jau (Michailo) Gorbačiovo laikais 1986 metais, jį bandė šantažu priversti daug ką prisipažinti“, - BNS penktadienį sakė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė B.Burauskaitė.

„Jo pasipriešinimas buvo daugiau kultūrinis. Jis visada norėjo, kad būtų kažkoks leidinys, žmonių grupė, kur būtų pristatomi laisvo kūrėjo sukurti dalykai. Jis skatino laisvai kurti, atsikratyti to vidinio cenzoriaus. Ši jo misija buvo labai svarbi“, - kalbėjo rezistentė.

Jos teigimu, sovietmečiu skaitydamas paskaitas A.Patackas aiškino jaunimui jų tautos dvasinę savastį.

„Jaunimas jį labai mėgo. Galima nepritarti kai kurioms jo išvadoms, bet tie dalykai, apie kuriuos jis šnekėjo, buvo labai esminiai: kas yra žmogaus ir tautos viduje? Jis turėjo Dievo dovaną įžvelgti svarbių valstybei, tautai, bendruomenei reiškinių esmę ir tikrąjį turinį. Jis buvo tikras valstybininkas iš didžiosios raidės, dalyvavo svarbiausiuose atgimstančios valstybės įvykiuose, labai vyriškai laikydamasis“, - kalbėjo B.Burauskaitė.

Ji taip pat atkreipė dėmesį, kad A.Patackas, gilindamasis į lietuvių tautą, sugebėjo nežeminti kitataučių. Pasak sovietmečio tyrėjos, A.Patackas kartu su tėvu itin rūpinosi Baltarusijos lietuvių padėtimi.

„Jis tiesiog norėjo žinoti ir pasakyti visiems, kas ta lietuvių tauta yra. (...) Jo mirtis man iš karto man iššaukė gana sentimentalius jausmus: kas jis buvo? Jums, man ir kitiems? Kaip ir artimiesiems, taip ir tautai, jis buvo garbingas, niekada nepasidavęs konjunktūrai valstybės veikėjas. Jo asmuo pačia savo pažiūra į tautą buvo labai svarbi“, - kalbėjo sovietmečio tyrėja.