– Vadovauti Valstybinei miškų tarnybai – naujas Jūsų biografijos puslapis. Ar tai buvo panašu į iššūkį?
– Tam tikra prasme taip – miškininkystė man buvo nauja sritis, nors darbas viešajame sektoriuje žinomas. Prieš tai dirbau viceministru Susisiekimo ministerijoje, ketverius metus važinėjau į darbą Vilniuje. Dabar sritis kita, bet pats viešojo valdymo darbas panašus. Valstybinėje miškų tarnyboje dirbu arčiau įstatymų įgyvendinimo, bet mechanizmai iš esmės tie patys.
– Gyvenate Kaune?
– Taip, jau dešimt metų ir, sakyčiau, per tą laiką spėjau pasijusti šio miesto dalimi. Pamėgau Kauno centrą, Senamiestį, esu Kauno „Žalgirio“ sirgalius, einu į areną žiūrėti krepšinio varžybų. Su Kaunu susiję daug svarbių mano gyvenimo įvykių: sukūriau šeimą, gimė dukra, buvo ne viena nauja pradžia.
– Direktoriaus pareigos VMT, kurios adresas – taip pat Kaune, yra dar viena nauja pradžia. Kokie buvo pirmieji įspūdžiai?
– Tarnyboje dirba daug kompetentingų specialistų, patyrusių miškininkų, diegiamos pažangios priemonės, tačiau pajutau, kad per didelis atotrūkis tarp mūsų ir visuomenės. Norėčiau, kad VMT būtų atviresnė, paprasčiau ir suprantamiau komunikuotų. Miškininkystė – sudėtinga sritis, bet tai nereiškia, kad ją reikia aiškinti institucine kalba. Turime daugiau edukuoti, rodyti, ką ir kodėl darome. Norisi, kad būtume įstaiga, esančia arčiau žmonių, kurioje daugiau aiškumo, atvirumo, geresnė komunikacija. Vieni iš įstaigos tikslų, kurių su komanda ketinu siekti, – modernizuoti tarnybos veiklą, stiprinti tarpinstitucinį bendradarbiavimą. Reikia bendro darbo ir sutarimo tiek su Aplinkos ministerija, tiek su Vyriausybe, tiek su Seimu. Mūsų atsakomybė – stengtis, kad miškai būtų naudojami darniai, kad būtų mažiau nelegalių kirtimų, mažiau pažeidimų, daugiau atkurto ar naujai įveisto miško. Iš artimiausių uždavinių įvardyčiau būtinybę formuoti stiprią savo komandą, sinchronizuoti darbą, kad visi dirbtume viena kryptimi.
– Ar į VMT atėjote su nuostata, kad Lietuvos miškai jau beveik iškirsti?
– Ne. Viešojoje erdvėje – daug emocijų, todėl natūralu, kad gali kilti minčių, jog Lietuvoje miško resursai galbūt naudojami pernelyg intensyviai, ne visada racionaliai. Bendraudamas su visuomenininkais stengiuosi įsiklausyti į jų argumentus ir nuogąstavimus, tačiau aš visuomet linkęs vadovautis šaltu protu ir kliautis ne emocijomis, bet skaičiais.
Valstybinė miškų tarnyba yra įstaiga, kuri renka ir kaupia daug duomenų apie miškus, apie pokytį juose. Šie duomenys leidžia teigti, kad reali situacija dažnai ne tokia dramatiška, kaip pateikiama. Miškininkai padaro klaidų – tai reikia pripažinti, bet svarbiausia girdėti visas puses: tiek visuomenininkus, tiek gamtosaugininkus, tiek miškų savininkus ir valdytojus – ir šiame diskurse ieškoti pusiausvyros.
Viešojoje erdvėje neigiamos žinios sklinda gerokai greičiau, bet ne viskas yra taip juoda ir blogai, kaip kitą kartą gali pasirodyti. Yra ir pozityvių dalykų, turėtume girdėti ir apie juos. Įvairūs rodikliai ir duomenys rodo, kad valstybė kryptingai rūpinasi miškais ir jų perspektyva.
– Kokie pozityvūs dalykai dažniausiai nutylimi?
– Pirmiausia – Lietuvos miškai nėra iškirsti. Medienos tūrio prieaugis miškuose viršija kiekį, kuris iškertamas: kasmet iškertama tik apie pusę to, kas užauga. Dar dalis medžių žūva natūraliai, o likusi medienos prieaugio dalis, maždaug ketvirtadalis, lieka ateities kartoms. Miškingumas Lietuvoje ne mažėja, bet didėja. Tai rodo ne tik miško žemės plotas, bet ir kiti rodikliai. Įvairios valstybės institucijos, taip pat ir mes, siekiame, kad miškų resursai būtų naudojami saikingai ir protingai, kad ekonominė nauda nenusvertų aplinkosaugos tikslų ir priemonių.
Mūsų atsakomybė – stengtis, kad miškai būtų naudojami darniai, kad būtų mažiau nelegalių kirtimų, mažiau pažeidimų, daugiau atkurto ar naujai įveisto miško.
– O visuomenės rūpestis matant, kad kertami medžiai?
– Suprantu žmonių jausmus. Tačiau kartu reikia pripažinti: mediena mūsų gyvenime – būtina. Tai darbo vietos, sumokami mokesčiai, statybos, pakuotės, knygos, baldai. Medienos pramonė sudaro nemažą dalį Lietuvos bendrojo vidaus produkto ir tai yra aplinkybė, į kurią negalime numoti ranka. Tikrai nenuvertinu visuomeninių organizacijų nuogąstavimų. Priešingai – manau, kad jų tikslai svarbūs ir kilnūs. Tokie klausimai padeda užmegzti platesnę diskusiją, o ji būtina, jei norime rasti geriausią pusiausvyrą tarp aplinkosaugos ir ūkinės veiklos, siekti, kad miškai būtų naudojami saikingai, o buveinių būklė nepablogėtų. Natūralu, kad miškas, kaip gyva ekosistema, reaguoja į žmogaus veiklą, tačiau turime labai aiškiai įsivertinti, kokio masto pokyčiai mums priimtini. Todėl visuomenės pastabos dažnai tampa svarbiu signalu – kvietimu įsigilinti, patikrinti, analizuoti.
– Ar pats norėtumėte turėti miško, būti jo savininku?
– Miškas man yra ypatinga erdvė. Tai vieta vidinei ramybei, pusiausvyrai, poilsiui, sveikatinimui. Miške labai gera leisti laiką, būtent čia gali aplankyti netikėtos įžvalgos, gimti gerų, kūrybiškų sprendimų. Miškas – ne tik žaliava, bet ir kultūra, kraštovaizdžio dalis, mūsų ateities turtas. Tai suvokiant, savininko statusas, mano manymu, nieko iš esmės nekeistų. Kita vertus, miško savininkai yra labai skirtingi: vieni orientuoti į ūkinę veiklą, kitiems svarbiausia yra rekreacinė funkcija; yra žmonių, kurie perka mišką, kad jis gyvuotų apskritai be jokio žmogaus įsikišimo, kad būtų leidžiama jame vykti natūraliems gamtos procesams. Yra ir tokių miško savininkų, kurie ieško protingos, racionalios pusiausvyros tarp visų miško naudojimo formų. Visais atvejais, ar kalbėtume apie valstybės, ar apie privačius miškus, atsiremiame į miškų politiką, kuri turi aprėpti skirtingus miškus: ir miestų želdinius, ir genetinius medynus, ir rezervatus, ir rekreacinius, ir ūkinius miškus. Valstybės miškų politika turi būti grindžiama mokslu, gerosiomis praktikomis, ekspertų įžvalgomis, aiškiais, tiksliais duomenimis. Esu įsitikinęs, kad būtent tokiais dalykais, o ne emocijomis turėtų remtis ir viešosios diskusijos.
– Ar labiau esate miesto, ar gamtos žmogus?
– Kažkada norėjosi daugiau miesto: jo šurmulio, aktyvumo, ekspresijos. Dabar toks gyvenimo tarpsnis, kai mielai gyvenčiau šalia miško. Rytais gerčiau kavą ir klausyčiausi paukščių čiulbėjimo.
– Tokių akimirkų dažnai ilgisi žmogus, žinantis kasdienybės tempo kainą. Kokią vertę Jūsų gyvenime ir darbe turi greitis?
– Operatyvumas, greitis sprendžiant vieną ar kitą klausimą man patinka, mano požiūriu, tai yra vertybė. Nemėgstu vilkinimo, ištęstų procesų, kurie neretai virsta darbo imitavimu. Jei reikia skubaus sprendimo, stengiuosi tą sprendimą priimti neatidėliodamas. Tačiau ne visur ir ne visada greitis yra geriausia priemonė – kartais reikia stabtelėti, kad išvengtum klaidų.
– Kokių, Jūsų manymu, veiklos bruožų viešasis sektorius galėtų perimti iš verslo?
– Norėtųsi į viešąjį sektorių atnešti daugiau verslo mąstymo tiek dėl efektyvumo, tiek dėl skaidrumo. Šie dalykai turėtų tapti norma.
– Ar tiesa, kad miškininkai – uždaresni, intravertiškesni?
– Sakyčiau, kad VMT, kaip ir visose srityse, žmonės – skirtingi. VMT yra įvairių charakterių žmonių ir tai organizacijai tik į naudą – skirtybės praturtina, leidžia atsirasti gerai sinergijai.
– Kaip prisistatytumėte keliais žodžiais?
– Atkaklus. Pasitikintis savimi. Principingas. Tačiau kartu ir geros dūšios (juokiasi), empatiškas. Išklausantis ir, tikiuosi, išgirstantis.
– Kokio vadovavimo, lyderystės stiliaus šalininkas esate?
– Dažnai tai padiktuoja situacija. Man artimiausias demokratinis stilius, į sprendimus įtraukiant komandą. Tačiau kai reikia, priimu sprendimą pats.
– Kokias darbuotojų, komandos narių savybes labiausiai vertinate?
– Kompetenciją, lojalumąs, atsakomybę ir žodžio laikymąsi. Aš visuomet esu linkęs suteikti pasitikėjimo kreditą, bet jei juo piktnaudžiaujama, antrą kartą jį užsitarnauti sunku.
– Kas Jums gyvenime įdomiausia?
– Tai, kas įdomu (juokiasi). Man labai svarbu matyti prasmę. Į beprasmius dalykus koncentruotis sunku. Esu tas, kuriam norisi suprasti kiekvieno klausimo naudą ir vertę.
(be temos)
(be temos)