Mūsų tvirtovės pradžia – laiptinėje

Gyvenimas po bendru stogu

Mūsų tvirtovės pradžia – laiptinėje

Palaikyti tvarką daugiabučių laiptinėse privalu ne tik valytojoms

Mėšlinas turėklas

„Lemputė pirmajame aukšte, kaip ir dažniausiai, buvo sudaužyta. Įėjau iš lauko ir griebiausi turėklo. Visas kūnas nuėjo pagaugais, kai pajutau paėmusi už kažko glitaus, šlapio ir suvokiau – turėklas išterliotas išmatomis, – pasakojo klaipėdietė Marija, kuri primygtinai prašė neminėti ne tik jos pavardės, bet ir adreso. Moteris bijo kaimynų ir pas juos besilankančių girtuoklių. – Kad ir kaip švariai užlaikyčiau savo butą, perėjusi pridergta laiptine iki savo durų, pasijuntu išsitepusi ir to purvo parnešusi į namus. Kaimynystėje gyvena naminės degtinės pardavėja, todėl laiptinė dvokia šlapimu, purvinos sienos, o kai nesutramdomoji kaimynė susipyksta su kitais laiptinės gyventojais, gali rasti ir duris, išteptas išmatomis.“

Policijos duomenimis, Klaipėdoje yra apie 100 naminės degtinės pardavimo „taškų“. Narkotikų „taškų“ skaičiaus pareigūnai pasakyti negali. Galima neabejojant sakyti, kad prišnerkštų laiptinių miesto daugiabučiuose yra nemažiau.

Užmynė ant žmogaus

Bene daugiausiai apie laiptines gali papasakoti laiškininkės. Jau apie vienuolika metų laiškanešė Albina Dirmeikienė kasdien aplanko apie 200 laiptinių pietinėje miesto pusėje. Moteris sako, jog jos rajonas palyginti ramus ir švarus. Tiesa, yra didžiulis kontrastas tarp tų namų, kurie priklauso gyvenamųjų namų bendrijoms, anksčiau vadintoms kooperatiniais namais, ir savivaldybės namų. Liubeko gatvėje vienas vėliausiai pastatytų namų buvo skirtas daugiavaikėms šeimoms. Laiškininkė stebisi, kokios purvinos šio namo laiptinės. Moteris pasakojo kai kuriuose namuose bijanti prisiliesti prie sienų ar ankstyvo ryto tamsoje užminti ant miegančio benamio. Po to, kai šį pavasarį Albiną užpuolė stambus šuo ir įkando į petį, ji saugosi ne tik blogai nusiteikusių žmonių, bet ir gyvūnų. Daugybės laiptinių durų kodus moteris moka mintinai. Ji pastebi, kad netvarkinguose namuose greitai sugenda metalinės durys su kodiniais užraktais, išlaužomos laiškų dėžutės, sudarkomi liftai.

Užplūdo graužikai

Laiptinės labai iškalbingai byloja apie gyventojus. Gyvenamųjų namų eksploatavimo bendrijos „Vakarai“ pirmininkė Romualda Miaun kaip blogą pavyzdį pateikė Smiltelės g. 53 namą. Dauguma čia gyvenančių žmonių – padorūs ir tvarkingi. Visiškai neseniai buvo atliktas abiejų namo laiptinių remontas, tačiau vos po kelių dienų sulūžo koduotos laukujės durys, netrukus atsirado piešinių ant sienų. Kažkodėl šio namo gyventojai nesutinka, kad šiukšlių šachtos būtų užvirintos. Tad nenuostabu, jog butus atakuoja ne tik pulkai tarakonų, bet ir būriai žiurkių. Pirmininkė mano, kad didžiausią netvarką čia kelia neseniai iš kalėjimo grįžusio gyventojo šeima.

Įvairių namų valdų darbuotojai tvirtina, kad saugiausia gyventojams ir švariausia yra tose laiptinėse, kur laukujės durys yra su koduota spyna, o dar geriau – įrengtas telefono ryšys su kiekvienu butu. Kiek ilgai tvers šie įrenginiai, priklauso nuo namo gyventojų.

Ginčas dėl lempos

Bene dažniausiai kaimynai pykstasi dėl bendro laiptinių valymo bei kitų bendro naudojimo patalpų priežiūros. Laiptų aikštelėje užgeso lemputė. Vieną, kitą, trečią dieną kaimynai gyvena tamsoje, bet nupirkti naujos neskuba. Jeigu jie nesusibara, spręsdami šią menką problemą, tai kiekvienas sau pyksta ant kaimyno. Vienas mano, kad jis įsuko lempą praėjusį kartą, todėl dabar atėjo kaimyno eilė. Kitas svarsto – gyvenu vienas, o gretimame bute net penki žmonės. Vadinasi, jie turi sukti lemputes penkis kartus iš eilės, o tik šeštąjį kartą pats. Trečiasis butas – išnuomotas. Nuomininkas žino, kad čia apsistojo laikinai, tad namo gyventojų taisyklės jam negalioja. Po kelių dienų vienas kuris pagaliau nebeištveria, įsuka nė lito nekainuojančią lempą ir nustemba, pamatęs, jog tamsoje kažkas aprašinėjo keiksmažodžiais sienas, patingėjo šuniuką išvesti į lauką ir leido jam atlikti gamtinius reikalaus čia pat kamputyje. Per tuščias ambicijas nukenčia visi.

Švenčia laiptinėje

Dar didesni nesutarimai kyla, kai tenka patiems valyti laiptinės grindis. Labiausiai nepatenkinti būna pirmųjų aukštų gyventojai. Juk jiems tenka kuopti visų kaimynų atneštą purvą. Lengviausia plauti paskutiniojo aukšto aikštelę bei laiptus, kur užlipa vos keli žmonės. Gerai, jeigu kaimynai laikosi bendro susitarimo. Dažnai vienas kuris metų metus nepaima šluotos į rankas.

Tačiau yra ir gražių pavyzdžių. Vieno Taikos prospekto trylikaaukščio namo gyventojai ne tik nesipyksta dėl laiptinės tvarkymo, jie net Naujuosius metus sutinka kartu.

Kainos - skirtingos

Įvairių miesto namų valdų darbuotojai sakė, kad daugelis gyventojų patys valo laiptines arba randa valytojas ir su jomis tariasi dėl užmokesčio. Tik kelis namus valo valdose dirbančios valytojos. Įdomu, kad patys nusisamdę valytojas žmonės dažniausiai joms pretenzijų neturi, o namų valdose dirbančioms yra labai priekabūs. Lengviausia kaimynams palaikyti švarą ir nesusipykti samdant valytoją. Kainos - pačios įvairiausios. Specializuota valymo firma „Abeta“ siūlosi kartą per savaitę plauti laiptines ir kartą per mėnesį valyti langus. Vienam butui tai kainuoja 2,60 Lt. Tai bene pigiausiai atliekama ši paslauga. Oficialiai samdomos valytojos turi socialinio draudimo knygelę, namų valdų darbuotojai joms perka darbo priemones. Teko girdėti, kad už tokių valytojų darbą vienas butas moka apie 7 litus per mėnesį.

Vengia mokėti

Neretai kaimynai randa žmogų, kuris valo be oficialių sutarčių, tik žodiniu susitarimu. Mokestis taip pat - sutartinis. Pavyzdžiui vienų namų gyventojai moka visi vienodai, kiti – priklausomai nuo buto dydžio. Vieno kambario šeimininkui valytojos darbas kainuoja tik tris litus per mėnesį, dviejų – keturis, trijų bei keturių – penkis litus. Kartais mokama nuo buto ploto – už kvadratinį metrą – 8 centai. Taip skaičiuojant vieno kambario butą turintys moka 2,64 Lt, tris kambarius – 5 litus. Valytoja už tokį atlygį yra įsipareigojusi kasdien šluoti laiptines, dukart per savaitę jas plauti ir du kartus per metus valyti langus. Kai kurioms valytojoms mokama nuo bute gyvenančių žmonių skaičiaus. Trijų asmenų šeima moka 6 litus, dviejų – 4, o keturiems žmonėms tenka sumokėti net 8 litus.

Bėda ta, kad net nedidelį mokestį už laiptinių valymą labai sunkiai sekasi surinkti. Kaimynams ne tik kelis kartus per metus tenka priminti apie prievolę mokėti už valytojos darbą. Kartais žmonės piktybiškai nemoka. Išreikalauti šių pinigų niekas negali, nes tam nėra jokio teisinio pagrindo. Laikytis susitarimo – kiekvieno sąžinės reikalas.