Naujasis Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) vadas pulkininkas leitenantas Arturas Jasinskas žada siekti papildomai pritraukti tris tūkstančius karių savanorių.

Interviu BNS karininkas teigė, kad kariai savanoriai, kurie pirmiausia rengiami partizaniniam karui, taip pat gali būti naudingi sustiprinant kariuomenės reguliariuosius vienetus.

A.Jasinskas taip pat išsakė asmeninę poziciją, kad kariams savanoriams turi būti leista laikyti jiems priskirtą ginklą namuose.

- Ką norėtumėte įgyvendinti Krašto apsaugos savanorių pajėgose jūsų kadencijos metu?

- Norėčiau, kad KASP taptų didesne, skaitlingesne organizacija, kad sulauktų truputį daugiau dėmesio, kad kariai savanoriai sulauktų geresnio aprūpinimo treniruotėms, pratyboms.

Šiuo metu savanorių pajėgos praktiškai turi vieną užduotį - tai yra Lietuvos sausumos teritorijos ginkluota gynyba. Praktiškai tai yra kova arba pasipriešinimas užgrobtose, jeigu tai įvyktų, teritorijose, tai yra partizaninis karas, veiksmai priešo užnugaryje. Tačiau aš matau papildomas užduotis - tai Lietuvos kariuomenės reguliarių vienetų papildymas, nes ir šiuo metu mes esame kaip labai stiprus rezervas. Paimant šių metų pusmetį, iš karių savanorių į profesinę karo tarnybą buvo priimti 103 kariai. Tai vyksta kasmet.

Aišku, dar norėčiau, ką mačiau Amerikos Nacionalinėje Gvardijoje, kad mes būtumėme kaip specialistai, kurių trūksta kariuomenei, kad KASP kariai galėtų užpildyti trūkstamas vietas - tai ir medikai, ir įvairios kitos specialybės, kurių kariuomenė neturi.

- Užsiminėte norintis, kad KASP taptų didesne organizacija. Kokį karių savanorių skaičių  numatote šiose pajėgose?

- Aišku, tai yra ribiniai skaičiai ir biudžeto klausimas, bet jeigu mes padvigubintume skaičių per tuos penkerius metus, tai čia iš vis būtų fantastika. Bet jeigu prisijungtų 2-3 tūkst. karių, tai būtų labai gerai (BNS pastaba: Krašto apsaugos ministerija skelbia, kad pajėgose tarnauja apie 4400 karių).

Matau gerą šaltinį savanoriams - tai šauktiniai, kurie ateis į kariuomenę. Ir jeigu jiems patiks, tai jie tikrai nesustos ties devyniais mėnesiais privalomosios karo tarnybos. Aišku, kai kurie pasirinks profesinę karo tarnybą, bet kitiems, jeigu norės toliau padraugauti su ginklu, tai bus gerai ir pas mus.

Taip pat tie, kurie nenorės būti šauktiniai, jie turi galimybę jungtis prie savanorių ir trejus metus būdami savanoriais atlikti privalomąją karo tarnybą.

Ir, aišku, jeigu mes aktyviau dalyvausime, ir raginsime, ir propaguosime mūsų kariuomenę ir KASP, esant tokiai situacijai, kada pats visuomenės pilietiškumas ir supratimas apie reikalingumą krašto gynybos auga, tai ir savanorių gretos turėtų didėti.

- Kaip įvertintumėte savanorių pratybų lankomumą?

- Vieni savanoriai galbūt daugiau lankosi, kiti mažiau, bet mes praktiškai pilnai išnaudojame tas dienas, kurios mums skirtos. Aš nesakau, kad kiekvienas savanoris įvykdo tą normą, bet pagal tai, kiek skirta lėšų, tai mes pilnai sudalyvaujame pratybose. Aš sakyčiau, kad lankomumas yra geras.

Aišku, norėtųsi jo didesnio, bet yra ir užsienyje dirbančių, kurie atvyksta, ir jie tikrai negali atvykti penkis kartus per metus. Tai reikia suprasti. Ir kitas dalykas: kai kurie savanoriai, kurie 10-15 metų tarnauja, jie tiesiog pasiekę didelį kvalifikacijos lygį ir jiems tiesiog gal nelabai įdomu į skyriaus arba būrio lygmens pratybas vaikščioti. Kada būna kažkas įdomesnio, jie tikrai ateina.

- Ar sugrąžinta šauktinių kariuomenė neužgoš dėmesio savanorių pajėgoms?

- Niekas neslepia to, kad didelis dėmesys dabar skirtas šauktiniams. Bet mes, savanoriai, jau ne vienus metus tarnaujame ir per daug metų buvo visko - ir Afganistanas pareikalavo daugiau lėšų bei dėmesio, kitos tarptautinės misijos, todėl savanoriai galbūt ne tiek buvo matomi.

Taip pat yra ir dabar, bet mes kalbamės, ir supratimas savanorių yra, ir užtikrinimas kariuomenės ir ministerijos, kad tinkamai pasiruošus šauktinių tarnybai savanoriai irgi gaus dėmesio.

Tačiau mes suprantame situaciją ir niekas tikrai nežada skųstis ar kažkaip reikalauti, kad vienu metu viską turėtume. Juk mūsų užduotis ir yra būti rezervu. Aš manau, mes taip turime kalbėti apie šią situaciją.

- Ko šiandien labiausiai trūksta krašto apsaugos savanoriams?

- Kiek pasidomėjau, tai visi norėtų ginkluotės - tų pačių „G-36“ arba naujų taikliojo šaulio ginklo.

Toliau, aišku, treniruotės turėtų būti visavertės. Jos būtų visavertės, jeigu būtų ir šalmai visiems išduoti, kokie yra reguliarioje kariuomenėje pas profesionalus, ir ekipuotė. Transporto priemonių taip pat šiek tiek trūksta ir ryšio priemonių, bet to trūksta ir reguliariai kariuomenei.

Kaip supratau, savanoriai labiausiai nepatenkinti uniformų trūkumu. Jie turi tik vieną komplektą pratyboms, bet jau ir kariuomenės vadas, ir ministras užtikrino, kad jie gaus uniformas jei ne šių metų pabaigoje, tai kitais metais.

- Seimas pavasario sesijos pabaigoje grąžino iniciatoriams tobulinti pataisas, pagal kurias turintys teisę laikyti ginklą registruoti šauliai galėtų jį laikyti ir namuose. Diskusijose buvo užsiminta, kad toks pats prašymas buvo ir iš savanorių pusės. Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu?

- Aš negirdėjau šių svarstymų, kadangi dar mokiausi Jungtinėse Amerikos Valstijose. Bet, mano vertybiniu požiūriu, nuo pat nepriklausomybės, kai pradėjau tarnybą pas savanorius, nuo pat pradžių buvo noras išreikštas turėti namie ginklą.

Aš nematyčiau nieko blogo turėti namuose ginklą vien iš priešo atgrasymo pusės. Karys, turėdamas ginklą namuose, būtų kur kas didesnėje parengtyje. Tačiau vėlgi noriu pabrėžti, kad esmė nėra, ar ginklas namuose, ar ne namuose, esmė yra skaitlingume KASP ir Šaulių sąjungos. Kuo mes turėsime didesnes pajėgas, tuo didesnis bus atgrasymas.

- Kiek karių iš KASP yra realiai pasiruošę krašto gynybai?

- Tų, kurie dabar yra pajėgose, du trečdaliai tikrai gali pilnai įsijungti į krašto gynybą. Priežastis to vieno trečdalio negalėjimo yra ta, kad jie neseniai atėję į tarnybą ar išvykę kažkuriam laikui ir taip neįgijo kvalifikacijos. Taigi, du trečdaliai savanorių tikrai būtų pasiruošę visavertiškai dalyvauti valstybės gynyboje, o su kitais dirbame ir juos mokome.

- Dėkoju už pokalbį.

A.Jasinskas tarnybą krašto apsaugos sistemoje pradėjo 1993 metais, buvo Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos (dabartinės KASP) Kauno rinktinės 212 kuopos vadas.

Nuo 1995 iki 2007 metų A.Jasinskas ėjo įvairias pareigas Krašto apsaugos ministerijoje, vėliau iki 2008 metų mokėsi Baltijos gynybos koledže Estijoje, o tada buvo paskirtas KASP 1-osios rinktinės vadu.

Jis taip pat tarnavo Goro provincijos atkūrimo grupėje Afganistane, buvo Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento Informacinių operacijų skyriaus viršininkas. Nuo 2014 metų A.Jasinskas mokėsi strateginio lygmens kursuose Sausumos pajėgų karo koledže Jungtinėse Amerikos Valstijose.