Nepaisant pastangų integruoti neįgaliuosius į šalies bendruomenę, pastaroji dar neatsikratė praėjusius dešimtmečius skiepyto neigiamo požiūrio į žmones su negalia. Vis dėlto viena jautriausių neįgaliųjų grupių – moterys su negalia – nesiskundžia. Tik pasigenda jautrumo. "Trūksta paprasto jautrumo, kuris atsirastų be specialių pastangų, tiesiog nuolatos turint omenyje, kad yra daug žmonių, kurie šiek tiek kitaip juda, šiek tiek kitaip girdi arba mato – pasaulis nėra vienodas", – sako humanitarinių mokslų daktarė Jurga Jonutytė. Sykiu su kolegomis iš Vytauto Didžiojo, Vilniaus ir Mykolo Romerio universitetų ji atliko Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos inicijuotą "Negalią turinčių moterų padėties tyrimą".

– Nuo ko šis tyrimas prasidėjo?

– Pirmiausia mes susiradome kelias konsultantes – moteris, turinčias vienokią ar kitokią negalią ir natūraliai bendraujančias su kitomis panašią negalią turinčiomis moterimis. Daug mums padėjo Jurgita Goštautaitė, kurį laiką dirbusi Lietuvos sergančiųjų nervų-raumenų ligomis asociacijoje. Tyrime dalyvavo moterys su labai įvairiomis negaliomis: judėjimo, regos, klausos, psichosocialinę arba kompleksinę negalią turinčios moterys. Būtina pasakyti, kad tai buvo bandomasis, t.y. greitas pirminis, nurodantis kryptį vėlesniems tyrinėjimams; ir ne kiekybinis (nustatantis procentais tikrąją padėtį), bet kokybinis – grįstas ilgais interviu, kai moterys pačios pasakoja savo patirtis, tai, kas joms labiausiai rūpi, o ne trumpai atsakinėja į standartinius klausimus.

– Kodėl pasirinkote tirti būtent moterų su negalia gyvenimo kokybę Lietuvoje, o ne vaikų ar vyrų?

– Tyrėme darbingo amžiaus moterų, turinčių negalią, gyvenimo kokybę. Moterims yra sunkiau įsitvirtinti, tarkim, darbo rinkoje ar bet kokioje kitoje savęs realizavimo srityje. Nors požiūris į moterį Lietuvoje nėra labai blogas, bet iki bent formaliai lygių galimybių dar labai toli. Buitinio, kasdienio seksizmo yra labai daug, t.y. daug kur moteris "natūraliai" yra vertinama kaip menkesnė. Neįgaliai moteriai yra dar sunkiau įrodyti, kad ji yra visaavertė, galinti dirbti ir kurti toje srityje, kurią išmano.

– Kas ir kodėl neįgalias moteris nuvilia Lietuvoje?

– Yra daug dalykų skirtingose srityse, bet vis dėlto, visuose pokalbiuose jautėsi tai, kad Lietuvoje didžiausia problema yra būtent visuomenės požiūris į neįgalumą. Neįgalios moterys iš tikrųjų bando ir stengiasi siekti savo tikslų, įgyvendinti sumanymus, ir labai dažnai joms tai pavyksta. Tačiau pagalbos iš išorės jos sulaukia nedaug. Įdomiausia tai, kad nors savo aplinkose jos dažniausiai sukuria tą pagarbos atmosferą aplink save, bet labai sunkiai tos pagarbos jos sulaukia iš nepažįstamų žmonių.

– Ar viena didžiausių problemų ta, kad visuomenė nepriima ir atstumia negalią turinčius žmones?

– Visuomenėje dar išlikęs (nors jau po truputį, laimė, nyksta) sovietinis požiūris į neįgaliuosius – kai jie buvo slepiami, nerodomi, kiek įmanoma, laikomi atokiai nuo pavyzdinės, sveikos ir aktyvios "tarybų liaudies". Iš tų laikų ateina stebėjimasis neįgalumu, galvojimas, kad neįgalieji turi leisti dienas kokiose nors uždarose vietose, būti tik šelpiami ir prižiūrimi, kad jokiu būdu jie negali visavertiškai gyventi kaip ir bet kuris kitas pilietis, net jei ir turi idėjų, planų, pomėgių, gabumų. Tipiškiausios reakcijos yra – arba baimė, arba – pabrėžtinas gailestis, kuris neretai taip pat yra žeidžiantis, primityvus.

Viena vežimėlyje judanti moteris iš mažesnio miestelio pasakojo, kaip močiutė, ją susitikusi, persižegnojo, lyg mėgindama nuo kito pasaulio apsisaugoti. Egzistuoja visiškai neadekvačių reakcijų. Labai pamažu visuomenė pradeda suvokti, kaip neįgalus žmogus jaučiasi, kaip jam pasiekiamas vienas ar kitas dalykas. O tai suvokti svarbu vien dėl to, kad bet kuris iš mūsų galime atsidurti tokioje situacijoje šiandien ar rytoj, o tuomet neišvengiamai visa tai pamatysime iš arti.

– Ar mūsų valstybė skiria pakankamai dėmesio neįgaliųjų moterų gyvenimo kokybei gerinti ar vis dėlto per mažai?

– Daugelyje valstybės rengiamų programų ir įstatymų pastebėjome neadekvačių dalykų. Pavyzdžiui, jei yra neįgali šeima, kurioje ir vyras, ir moteris turi negalią, ir jie abu nori susirasti darbą, jiems mažėja galimybė gauti socialinį būstą. Arba – kai dėl nustatytų darbingumo procentų kyla apribojimų darbdaviams. Tokių ir panašių pavyzdžių, kai atskiros nustatytos tvarkos tarpusavyje nesuderintos, yra labai daug. Žinoma, ne viską turi padaryti valstybė. Patys įvairių sričių verslininkai turėtų būti jautresni, pavyzdžiui, bankai taip pat nelabai suvokia, kad neįgalus žmogus yra toks pat žmogus, kuris jeigu turi pakankamas pajamas, gali imti paskolą ir ją atsakingai grąžinti.

– Ko neįgalioms moterims labiausiai trūksta?

– Jautrumo, supratimo trūksta daugelyje sričių, taigi sudėtinga pasakyti, kurioje jo yra mažiausia. Nė viena moterų nenori jaustis auka ir tokia nesijaučia, tačiau ir aplinkiniai neturėtų būtent taip į jas reaguoti. Labiausiai norėtųsi, kad palaipsniui išmoktume vertinti žmones ne pagal vieną ar kitą jų pirmiausia pastebimą kūno bruožą, bet kreipti dėmesį į asmens poreikius. Trūksta paprasto jautrumo, kuris atsirastų be specialių pastangų, tiesiog nuolatos turint omenyje, kad yra daug žmonių, kurie šiek tiek kitaip juda, šiek tiek kitaip girdi arba mato – pasaulis nėra vienodas.

– Ar neįgalios moterys jaučiasi atskirtos nuo visuomenės?

– Ko gero, taip. Mes dažnai nejaučiame ir patys nededame jokių pastangų, jei norime bendrauti, – bendraujame, norime pasiekti kokią nors grupę žmonių – mes ją pasiekiame ir panašiai. Joms tai padaryti yra sunkiau, fiziškai, aišku. Internetas labai padeda, nes jis keičia daugelio mūsų socialinius ryšius. Vis dėlto neįgalioms moterims reikėtų daugiau galimybių būti savarankiškoms, nepriklausomoms nuo aplinkinių, rinktis bendravimo formą, būdą. Šios galimybės – ir techninės, ir socialinės – pačios neatsiranda.

– Kokių rezultatų tikėjotės atlikdami tyrimą?

– Tikėjomės kur kas daugiau išgirsti nevilties, skundų ir panašiai. Viso to beveik negirdėjome, nepaisant ne itin draugiškos neįgaliosioms socialinės aplinkos. Be to, manėme, kad apskritai Lietuvoje visuomenės santykiai šyla, kad atsiranda daugiau bendruomeniškumo dvasios, kad dėmesingumas kitokiems žmonėms po truputį auga, tačiau paaiškėjo, jog neįgaliųjų atžvilgiu Lietuvoje viso to dar labai labai trūksta.