Interneto svetainių komentaruose dažnai galima pastebėti, kaip straipsnių, žinučių komentuotojai piktinasi vienu ar kitu faktu, atskleidusiu Kaune vykstančias blogybes ar neūkiškumo pavyzdžius. Po tokių straipsnių neretai pasipila komentatorių prakeiksmai. Kauniečiai žurnalistai kaltinami nelojalumu savo miestui, nemeile jam ir net tyčiniu juodinimu, kuriuo stengiamasi paneigti visus atliktus gerus darbus bei procesus. Iš dalies su šiais kaltinimais galima būtų sutikti. Žiniasklaidos prigimtinė yda – ji visuomet greičiau iškels į viršų negeroves, nei rašys apie tai, kad viskas puiku ir gražu. Taip ir mylimo Kauno atveju – greičiau bus paskelbta tai, kad Panemunės tiltui gresia griūtis, nei, tarkim, tai, kad jį iškilmingai kokios nors šventės proga perėjo meras su savo palyda.

Tačiau tebūnie šie samprotavimai – žiniasklaidos teoretikų darbas, grįžkime prie pastebėjimų apie interneto komentuotojus. Jų pastabas galima būtų nurašyti nekultūringiems ir neišprususiems spuoguotiems paaugliams, kurie savo nuomonę išdrįsta pareikšti tik pasislėpę už kompiuterio klaviatūros. Tačiau yra keletas "bet": į straipsnius dažniausiai reaguojama kaip į asmeninius įžeidimus, o komentuotojų naudojamos frazės labiau primena miesto ūkio reikalus išmanančių žmonių kalbas. Tokiu atveju nelieka nieko kito, kaip vėl stoti į "blogosios" žiniasklaidos pusę ir imti kritikuoti.

Tikriausiai neverta pradėti pasakoti nuo legendomis apipintų duobėtų Kauno gatvių ir istorijų, kai vairuotojai per vieną dieną gatvių duobėse sugadintus automobilių ratus spėja pakeisti bent porą kartų. Neprisiminti šios problemos verta ne todėl, kad ji išspręsta ir seniai užmiršta, bet todėl, kad apie ją taip dažnai kalbama, jog visi spėjo priprasti. Visi – net miesto valdininkai ir politikai. Panašiai būna su draugų ar kolegų dieną pasakytais anekdotais, kuriuos vakare jau būni pamiršęs. Tačiau mieste tvyrantis neūkiškumas į laisvę išsiveržia ne viena, o visomis įmanomomis formomis.

Užtenka vieno žvilgsnio, užkliuvusio už viešojo transporto stotelės paviljono išdaužytais langais, kai supranti, kad antra, trečia, ketvirta ir didžioji dauguma kitų Kauno stotelių stovi perpučiamos vėjų. Galbūt mes, kauniečiai, prie tokių vaizdų pripratome ir jų nebepastebime, nes jie giliai įsismelkė į mūsų kasdienybę. Tačiau įdomu, kokios mintys kyla tiems žmonėms, kurie tokius vaizdus pamato į Kauną atvykę pirmą kartą?

Savivaldybės valdininkai teisinasi, kad stotelių paviljonai priklauso privačioms įmonėms, o šios neturi lėšų sutvarkyti visoms vandalų nusiaubtoms stotelėms. Šiomis kalbomis pradedi abejoti, kai supranti, kad toks pat likimas ištikęs ir miestui priklausančias senas sugriuvusias medines autobusų stoteles, kurių taip pat niekas nesirengia taisyti. Sugadinti ir niekieno nekeičiami kelio ženklai, ilgai nevalomos nuo sniego miesto gatvės ir šaligatviai, po keletą savaičių neveikiantys šviesoforų signalai ar neapšviesti tiltai – visoms šioms problemoms įvardyti miesto prižiūrėtojai dažniausiai turi pateisinamus atsakymus ir juos protingai išdėsto. Žurnalistai tai vadina paprasčiau – neūkiškumu. Tačiau keisčiausia, kad neūkiškumas pamatomas ir pradedamas šalinti jau kitą dieną, ne tuomet, kai apie jį praneša miestiečiai, o tik tada, kai su įkyriais klausimais į valdininkus kreipiasi žurnalistai. Gal vis dėlto, užuot gaišus laiką komentarams internete, laikas pradėti lopyti duobėtas miesto gatves?