N.Jurevičienė: „Mano turtas – bendravimas su gyvūnais“

Šeštadienio interviu: apie būtį, buitį, karjerą ir pomėgius

Nijolė Jurevičienė, privačios veterinarijos gydyklos savininkė, tiek daug laiko praleidžia savo darbe, kad net planuoja čia apsigyventi drauge su vyru. Sako, kad tikrieji jos namai yra klinika, kuri atrodo labai įspūdingai.

Lauke pasitinka niekur nematyti kelio ženklai, įspėjantys apie čia gyvenančius gyvūnus. Šalia gydyklos įrengtame baseinėlyje plaukioja sveikstanti gulbė, kuri atsiliepia veterinarės šaukiama. Įėjus į vidų pasijunti tarsi mažyčiame zoologijos sode. Prieškambaryje stovi du milžiniški akvariumai, einant tolyn pasitinka mažutis čihuahua veislės šunytis Lialia, aukštai palubėje stikliniame namelyje gyvena trys katės, nuaidi ir kito šuns lojimas.

Vonioje apgyvendinta maža ruoniukė, prieš savaitę leisgyvė rasta Palangos paplūdimyje. Jai gydytoja N.Jurevičienė apgydė žaizdas ir dabar kiekvieną dieną kas keletą valandų maitina ją per zondą iš šviežios žuvies pagaminta tyrele. Net tariantis dėl susitikimo gydytoja apdairiai rinkosi laiką, kad tik nesutaptų su ruoniukės pietų metu.

Kai pamatai aplinką, kurioje gydytoja praleidžia, kaip pati sako, 99 procentus savo laiko, nenustembi, kad beveik visi jos interviu atsakymai vienaip ar kitaip sukasi apie gyvūnus.

- Jūsų veterinarijos klinikoje gyvena ne vienas gyvūnas. Ar laikote gyvūnų ir namuose?

- Visi mano gyvūnai auga klinikoje, kur praleidžiu daugiausiai laiko. Man nepritaikysi taisyklės, kad batsiuvys – be batų. Dauguma veterinarijos gydytojų priversti laikyti gyvūnus. Veterinarų augintiniais neretai tampa buvę pacientai. Pirmas mano gyvūnas buvo mažas šuniukas, kuriam atlikau daug operacijų, kad išgyventų. Užaugęs šuniukas liko pas mane ir buvo tol, kol nugyveno jam skirtą laiką.

Kartą man atvežė „užmigdyti“ didžiulį aštuonerių metų dogą. Jo šeimininkai turėjo išvažiuoti į užsienį. Kadangi šuo buvo agresyvus, žmonės nusprendė, jog jo niekas nepriglaus. Galiu visus darbus daryti, bet atlikti eutanaziją man sunkiausia užduotis. O dar tas šuo taip į mane pažiūrėjo, kad nutariau jį pasilikti. Dogas pas mus išgyveno metus. Visiškai pasikeitė jo būdas. Su mumis jis gyveno kaip šeimos narys, patyrėme labai daug nuostabių akimirkų.

Po to gyvūnai „pasipylė“ vienas po kito. Atsirado kalytė Meškutė, kurią vadinu mūsų slaugute. Ją, visai mažutę, atnešė sutraiškytomis kojytėmis. Žmonės paliko užstatą, prašydami išgelbėti. Kalytę operavau, o žmonės atvažiavo ir sako, kad apsigalvojo, paprašę jos nebeoperuoti, panoro atsiimti pinigus. Matyt, turėjo finansinių sunkumų, tad nusprendžiau jų neskaudinti ir nesakyti, kad kalytė jau išoperuota, o pasilikti ją sau. Dabar ji slaugo mano ligoniukus. Žinau: jeigu Meškė loja, vadinasi, palatose kažkas atsitiko. Ji šiaip sau neloja.

Vėliau man padovanojo čihuahua veislės kalytę, kurią vadinu Lialia. „Įdarbinau“ ją administratore. Ji loja tik kai kas nors pabeldžia į duris.

Kai viena moteris išvažiavo į Ispaniją pas sūnų, man liko du jos katinai. Dabar iš viso turiu penkis šunis, penkis katinus, vieną triušį, vieną vištą, vieną gulbę ir ruoniukę.

Gyvūnai – mano gyvenimo dalis. Jeigu jie pas mane atsiranda, matyt, taip buvo lemta, jeigu išgyvena, vadinasi, norėjo gyventi. Su gyvūnais bendrauti daug lengviau nei su žmonėmis. Gyvūnai yra atviri – kaip galvoja, taip ir elgiasi. Pastebėjau, kad jie nemoka kalbėti žodžiais, bet viską pasako žvilgsniu.

Kartą atėjo pas mane žmogus ir sako: „Daktare, mano gyvūnas negaluoja. Nors visi gydytojai, jį ištyrę, sako, kad jis sveikas, bet jo žvilgsnis nebe toks“. Atlikę tyrimus aptikome lėtinį uždegimą, paskyrėme vaistų. Vėliau žmogus atėjo ir sako: „Daktare, pažiūrėkit, mano gyvūno visai kitoks žvilgsnis“. Reikia ilgai stebėti gyvūną, kad sužinotum, ką jis jaučia. Džiaugiuosi, kad mano misija yra būti šalia gyvūnų, jiems padėti. Mano turtas – bendravimas su jais. Jų padedama aš tobulėju.

- Kas paskatino Jus tapti veterinarijos gydytoja?

- Mano šeima. Tėvelis buvo veterinarijos gydytojas, tad nemažą gyvenimo dalį vaikystėje praleisdavau prie gyvuliukų. Mama jam visada padėdavo. Tėvelis buvo labai protingas, su juo tardavomės visais klausimais. Man atrodė, jog jeigu būsiu veterinarė, tai, kaip ir jis, nusimanysiu apie viską. Kai atėjo laikas rinktis specialybę, visi manė, kad tapsiu menininke, nes buvau labai kūrybinga: tapiau, rašiau eiles, prozą, todėl daug kas nustebo sužinoję, kad aš renkuosi veterinarės specialybę. Kai apie tai mokykloje sužinojo mokytojai, kilo didžiulis sujudimas. Jie sakė: „Ar galit įsivaizduoti, Nijolė eis į veterinariją ir braidys po kolūkį su guminiais batais“. Net tėvams buvo papriekaištauta, kad jie man padarė įtaką renkantis kelią. Tačiau pastebėjau, kad, pasikalbėję su mokytojais, mano tėvai buvo labai išdidūs. Jie didžiavosi, kad aš jų gyvenime įžvelgiau tęstinumą. Matyt, tėtis brandino viltį, kad kažkas tęs jo veiklą ir viską darys dar tobuliau, todėl mane ramino sakydamas, kad, būdama veterinare, turiu dirbti kolūkyje, o galiu dirbti ir mokslinį, pedagoginį darbą. Sakė, kad su tokia specialybe tikrai nepražūsiu.

- Sakėte, kad buvote linkusi į meną. Ar dabar kaip nors išreiškiate savo polinkį į meną?

- Man menas padeda išgyventi. Visa klinikos aplinka, visas dizainas yra mano sukurti, o techniškai patobulinti mano vyro.

- Papasakokite apie savo šeimą.

- Mes su vyru jau trylika metų gyvename kartu. Atžalų neturime, nes labai vėlai sukūrėme šeimą ir abu esame labai užimti. Mano vyras – daugiau inžinerinis žmogus. Jis yra labai kantrus. Manau, kad kitas jo vietoje nebūtų nė metų ištvėręs su manimi.

- Ar jo netrikdo, kad tiek dėmesio skiriate gyvūnams?

- Ne. Nors, be abejonės, jis nuo tokio gyvenimo pavargsta ir kartais pradeda protestuoti, bet mato, kad kito kelio nėra, kitaip nebus. Mano 99 procentai laiko paskirti darbui klinikoje ir tik vienas procentas – asmeniniam gyvenimui. Dėl šios priežasties sumažėjo mano draugų ir pasiliko tik tie, kurie toleruoja tokį žmogų, kaip aš. Tiesą sakant, nuolat turiu teisintis, kodėl neatvyksiu į svečius, bet niekas manimi nebetiki. Laiko melagių melage. Negaliu važiuoti į draugų ir giminių šventes, gimtadienius, nes vos tik apsirengiame, kas nors paskambina ir sako, kad jų gyvūnui kažkas atsitiko ir kad jį būtinai dabar turiu apžiūrėti. Jeigu man žmogus prisiskambino, negaliu nepadėti, nes kitaip negalėsiu ramiai būti baliuje, nerasiu ten sau vietos. Taip jau yra, kad, kai tik man reikia kur nors išvažiuoti, koks nors gyvūnas sunegaluoja. Pas mane nuolat kas nors yra išoperuotas ar sunkios būklės, todėl negaliu išvažiuoti ir viską palikti. Turiu nepaprastai didelį atsakomybės jausmą. Jeigu išvažiuoju į seminarą ilgiau kaip dienai, tai visi kolegos juokiasi, kad be Nijolės visi Klaipėdos šunys išmirs. Kas dar galėtų pakęsti tokį žmogų, kaip aš? Džiaugiuosi, kad mano vyras yra tolerantiškas. Kitas tikrai nekentėtų.

- Ar jūsų vyras irgi neabejingas gyvūnams?

- Taip. Jį visi gyvūnai myli, net ropliai, visi bėga pas jį ieškoti užuojautos, slepiasi už jo, nes supranta, kad jis bandys užtarti.

- Neseniai Jūsų klinikose apsigyveno ruonis. Ilgai svarstėte, ar jį priimti?

- Laukinių gyvūnų pas mane per metus patenka tikrai nemažai. Su gyvūnų globos ir priežiūros tarnyba „Nuaras“ esame sudarę sutartį, pagal kurią rasti sužeisti šunys ir katės atvežami čia apžiūrėti. Būna, kad „Nuaras“ suranda ir atveža apžiūrėti laukinį gyvūną. Pas mane yra buvę bebras, labai daug gulbių, gandrų ir kitų paukščių. Dabar atvežė ruoniukę. Gyvūnėlis buvo labai nusilpęs, užpakalinės kūno dalies nevaldė. Ar įsivaizduojate, kiek jis išbuvo jūroje, kol jį išmetė į krantą? Man net abejonės nekilo, ar jį pasilikti. Ruoniukė patyrė daug streso, visus gindamasi puolė, bet dabar jau leidžiasi ir paglostoma, ir ant rankų paimama. Tiesa, vis dar ginasi šnypšdama, nes jai atliekame ir nemalonias procedūras: leidžiame vaistus, maitiname per zondą. Nepaisydama visko, ji visur mane sekioja. Kartą ruoniukė nustūmė kartoninę užkardą ir šeštą valandą ryto per visas klinikas šnypšdama ant lojančios Lialios atšliaužė pas mane, atseit, jau laikas ėsti. Ji labai nori bendrauti, viską stebi. Jai viskas įdomu, ji viską nori suprasti.

Dabar ruoniukė jau valdo uodegytę, liovėsi viduriuoti, bet dabar prasideda kitokie sunkumai. Turėjau viltį, kad apgydžius ruoniukę ją paims globoti Jūrų muziejus. Bet ten sako, kad negali to padaryti. Esą ir taip jau du pradėjo globoti, nusižengdami įstatymams. Naujas gyvūnas turi praeiti karantino laikotarpį, nes, jeigu jis sirgtų, gali užkrėsti kitus muziejaus gyvūnus. Todėl Jūrų muziejaus darbuotojai tik pakonsultavo mane, pasidalijo patirtimi ir pasakė: „Sėkmės, daktare“. Dabar man svarbu, kad ruoniukė išgyventų, kol pradės ėsti žuvį. Dėl kitko nesuku galvos. Gal, kai paaugs, ruoniukę Jūrų muziejus vis dėlto priims?

- Ačiū už pokalbį.