Apie šį įvykį – pokalbis laidoje „Dėmesio centre“ su Medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotoju Eugenijumi Tijušu, Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) Kriminalinių procesų kontrolės organizavimo valdybos viršininku Donatu Škarnuliu, VSAT vadu Renatu Požela ir nušauto šuns šeimininku, VSAT tarnybos Pagėgių rinktinės Sargybų skyriaus jaunesniuoju specialistu Valdu Stanciku.

– Pone Tijušai, aplinkybės yra daugmaž aiškios, pareigūnai tai ir patvirtina: buvo šviesus paros metas, šunį nuo medžiotojo skyrė keliolika metrų. Kaip paaiškinti tai, kas įvyko?

Man tikrai labai sunku vertinti to žmogaus logiką. Jeigu vertintume pagal medžioklės taisyklių reikalavimus, kurie yra labai griežti, tai taisyklėse yra parašytas draudimas netgi taikytis į objektą, kurio negali medžioti. Medžioklės objektų sąrašas yra labai aiškus ir konkretus, jiems nustatyti medžioklės terminai. Šuo tikrai į tą sąrašą nepakliūna. Taigi ne tik šauti, bet netgi taikytis į šunį nebuvo galima.

– Tai yra netradicinis įvykis apskritai medžiotojų pasaulyje. Gal jau turite papildomos informacijos, ką jie medžiojo?

Kiek aš žinau, vyko briedžių medžioklė. Tam buvo išduotas leidimas.

– Sumaišyti briedį iš keliolikos metrų su ženklintu tarnybiniu šunimi – vien skamba keistai.

Ne, tikrai manau, kad ne dėl to.

– Pone Stancikai, ar galėjo, jūsų nuomone, jūsų šuo pulti Arvydą Komskį?

Jokiu būdu ne. Mano šuo buvo puikiai paruoštas, išlaikęs aukščiausią kategoriją. Niekada nėra buvę jokio įvykio, kad ką nors užpultų per visą savo gyvenimą.

– Įtariamojo brolis, Seimo narys Kęstas Komskis dabar jau viešai kalba, kad jau neva surinko vietinių informaciją, kad šuo buvo agresyvus, sunkiai tramdomas. Suprantu, kad jūs kategoriškai neigiat tokius dalykus?

Taip, kategoriškai neigiu.

– Pone Stancikai, kaip jūs aiškintumėte, kodėl šuo buvo nušautas? Kas galėjo įvykti?

Man protu nesuvokiama, kaip galėjo taip įvykti. Viskas vyko dar šviesiu paros metu, šuo buvo pažymėtas šviesą atspindinčia liemene. Negaliu suvokti, kaip tai atsitiko, kaip buvo įmanoma šunį su kažkuo sumaišyti.

– Suprantu, kad jums pačiam tai didelis smūgis. Jūs su tuo šunimi ir gyvenote, ir dirbote, pats jį ir rengėte, ar ne?

Taip, man labai sunku yra šiomis dienomis kalbėti. Visi draugai, šeimos nariai labai mylėjo mano šunį.

– Pone Škarnuli, jūsų tarnyba prižiūri šį tyrimą, kurį atlieka pati Pagėgių rinktinė. Ar paminėjome jau visas faktines aplinkybes?

Nelaimė įvyko mūsų surengtos operacijos metu. Prieš tai aptikome kontrabandinį cigarečių krovinį, parengėme pasalą, ją įvykdėme. Atvyko tam tikri asmenys pasiimti tos perkeltos kontrabandos, mes pradėjome persekiojimą. Vieną asmenį sulaikėme, kitų iš karto sulaikyti nepavyko. Pasitelkėme kinologą ir jis su tarnybiniu šunimi vykdė pėdsekystę. Būtent šis šuo vedė pareigūnus kelis kilometrus, buvo pėdsakus pametęs ir kaip tik tuo metu vyko paieškos veiksmai. Tuo metu ir nuaidėjo šūvis. Norėčiau tik papildomai paminėti, kokiais atvejais tarnybinis šuo galėtų pulti kažkokį kitą žmogų. Tai yra trys atvejai: pirma, kai šuniui duodama komanda pulti, antra – kada šuo gina savo šeimininką, ir trečia, kai šuo ginasi pats. Kai vyksta pėdsakų paieška, šuo į aplinką nereaguoja. Jo pagrindinis tikslas – pėdsakai.

E. Tijušas: Medžioklėje yra taip pat. Jeigu medžioklinis šuo yra paruoštas pėdsekystei, jis nereaguoja net į kitus šalia esančius medžioklės objektus, jis yra susikoncentravęs sekti tais pėdsakais, kuriuos jam parodė šeimininkas.

– Iš esmės atmetama ta versija, kad čia buvo savigynos veiksmas. Tai koks motyvas, pone Škarnuli? Gal tas asmuo norėjo pagelbėti kontrabandininkams, nušaudamas tarnybinį šunį?

Mes tikrai šią versiją tikriname, bet tikrai neturime duomenų, kad asmuo, nušovęs šunį, būtų susijęs su kontrabanda. Aišku, mes visas versijas tikriname ir tikrinsime. Tyrimas viską parodys. Šiuo metu šuniui yra atliekama ekspertizė. Bus nustatyta, per kur įėjo kulka, koks buvo atstumas, kokia buvo šuns pozicija ir t.t. Žinoma, mažiausiai norėtųsi tikėti, kad tai buvo tiesiog vandalinė medžioklė norint šauti į viską, kas juda. Šuo buvo aukščiausios kategorijos, o jos tikrai neduoda, jei gyvūnas neturi visų mano anksčiau paminėtų principų.

– Pone Tijušai, kalbant apie psichologinį aspektą, gali žmogui kas nors šauti į galvą, kad štai, kažkas sujudėjo, todėl reikia šauti?

Prieš tampant medžiotoju yra tikrinama ir psichinė žmogaus sveikata. Be tų pažymų medžiotoju netapsi. Medžioklėje elgesys su medžiokliniu šautuvu yra labai griežtai reglamentuotas. Vietos ekspromtui ar adrenalinui nėra palikta. Medžiotojas yra visiškai atsakingas už savo šūvį ir į ką šauna. Yra dar visa eilė apribojimų: taikinys turi būti absoliučiai atpažintas. Negalima šauti į garsą, į judesį, kažkokį neryškų vaizdą. Medžioklės taisyklėse viskas yra reglamentuota iki smulkmenų.

– Pone Požela, gal šiek tiek bendresniu klausimu pakalbėkime – apie pačią kontrabandą ties Nemunu. Visame ruože yra stebėjimo kameros, vadinamieji termovizoriai, kurie stebi viską, kas juda. Kaip dar šiais laikais įmanoma Nemunu kažką perplukdyti, kai viskas taip modernu?

Anoje barikadų pusėje, kaip mes vadiname, išmanumo taip pat greičiausiai netrūksta. Yra įvairūs bandymai mūsų sistemų, jos testuojamos. Nusikaltėliai „paleidžia“ netikrą krovinį ir stebi, kaip mes reaguojame. Yra taikomos įvairios priemonės ir po vandeniu, ir virš vandens. Žinoma, dabar situacija kelis kartus geresnė negu buvo, pavyzdžiui, prieš dešimt metų, bet mes kiekvieną dieną susiduriame su iššūkiais.

– Pone Požela, grįžtant prie nušauto tarnybinio šuns atvejo, kuris apskritai yra pirmasis nepriklausomos Lietuvos istorijoje. Ar tai neturėtų būti traktuojama kažkaip kitaip nei turto sunaikinimas? Nesakau, kad tai turėtų būti prilyginta pareigūno nužudymui, bet gal kitaip turėtų įstatymuose būti traktuojamas tarnybinis šuo? Juk tai nėra vien mechaninė priemonė?

Visiškai tam pritariu. Manau, įstatymų leidėjas turėtų nustatyti kažkokią tarpinę sankciją tarp turto ir asmens. Reaguojant į šį įvykį, daviau pavedimus mūsų teisės specialistams, kad bent jau diskusijos forma su kompetentingais teisininkais galėtų sumodeliuoti naują normą, kuri galėtų atsirasti baudžiamajame kodekse.

– Pone Tijušai, jūs pritartumėte kaip pilietis, kaip medžiotojas, kaip medžioklinių šunų augintojas, kad tarnybinio šuns negalima traktuoti taip pat kaip ginklo, automobilio ar kito daikto, kurį gali tiesiog įsigyti?

Visiškai pritarčiau, kad toks mechaninis traktavimas, kad šuo yra tik kaip turtas, yra neteisingas. Šuo yra gyvas padaras ir labai protingas.

– Turbūt kalbėti reikia ir apie milžinišką valstybei padarytą žalą. Juk svarbu yra ne tik tokio šuns kaina, bet ir kiek į šį gyvūną yra investuota, kiek investuota į žmogų, kuris individualiai dirba su šunimi, juo rūpinasi, gyvena su juo.

E. Tijušas: Ir apie milžinišką moralinę žalą galime kalbėti. Nes, iš tiesų, šuo, su kuriuo tu gyveni, dirbi ir leidi laiką tampa tikru tavo šeimos nariu.

– Pone Požela, kalbant apie žalą. Aš suprantu, kad VSAT netraktuos to vien kaip kito šuns įsigijimo sumą. Teikiant tam tikrą ieškinį bus kalbama apie tai, kiek realiai valstybė išleido? Turiu omeny ir pareigūnų darbą ir t.t.

Tikrai taip. Kainuoja mums ne tik paties šuns įsigijimas, bet ir darbas su juo, kasdienis darbas. Pasitarę su civilinės teisės specialistais, manau, tikrai bandysime apginti savo teises, kurios remiasi tikrai ne vien šuns įsigijimo verte.