Paulius Petreikis, daugiau nei 20-ies metų patirtį turintis specialistas, buvęs Vilniaus morgo vedėjas, o šiandien – privatus teismo medicinos ekspertas, pasakojo apie tai, kaip žmonės reaguoja pirmą kartą išgirdę, kuo jis užsiima, nuo ko prasidėjo jo kelias ir kodėl jis pasirinko būtent šią specialybę.
– Kaip žmonės reaguoja išgirdę apie jūsų specialybę?
– Dažnai ne visada tiksliai įvardiju savo specialybę. Tiesiog pasakau, kad esu gydytojas. Medikai viską supranta, o tie, kas nežino, žinoma, susidomi dar labiau. Kai pasakai, kad tiri nužudymus, autoįvykius, išprievartavimus, gydymo klaidas, žmones tai domina. Tai gana plati sfera ir yra apie ką pasikalbėti.
Kriminalai laikraščiuose visada buvo penktajame puslapyje. Mes, ekspertai, žinodavome daugiau informacijos, nei būdavo parašyta. Žinoti daugiau buvo vienas svarbesnių dalykų, renkantis šią specialybę.
1996-aisiais stojau į šią specialybę – tuo metu Lietuvoje jau veikė mafija, vyko gaujų karai. Vėliau viskas humaniškėjo, nusikalstamo pasaulio mažėjo. Buvo momentas, kai trūko specialistų, galinčių apmokyti kitus, kaip atpažinti, suprasti ir įvertinti šautinę žaizdą. Nužudymai dažniausiai yra buitiniai ir gana aiškūs, juos lengva išaiškinti. Anksčiau tai padaryti buvo gerokai sunkiau.
– Kas lėmė, kad pasirinkote šią profesiją?
– Paskutinius medicinos studijų metus praleisdavome ligoninėje. Eidavome per skirtingus skyrius ir kartą paklausiau savo grupioko, ką jis po studijų rinksis mokytis toliau. Jis atsakė, kad rinksis teismo mediciną ir dabar jau vaikšto praktikuotis į Panevėžio morgą. Paklausiau, ar ir man būtų galima ten nueiti, pabandyti.
Tuo metu ten dirbo toks labai įdomus ekspertas, kuriam buvo apie 70 metų. Jis parodė, paaiškino ir mane sudomino. Skrodimą išmokau atlikti dar prieš įstodamas mokytis teismo medicinos. Man be galo įdomu tirti žmogaus mirtį.
– Privatus teismo medicinos eksperto darbas nėra tik su mirusiais. Kaip šis darbas atrodo?
– Šis darbas labiau susijęs su popieriais. Mirusiam kūnui dažniausiai jau būna atliktas valstybinis skrodimas.
Iškart po autoįvykio nustatomas sveikatos sutrikdymo mastas. Pavyzdžiui, gydantis sąnariai neatsistato, sveikatos sutrikdymo mastas didėja, tačiau policija to nebetiria. Todėl advokatas privačiai kreipiasi į mane – aš peržiūriu dokumentus, kas buvo nustatyta, ir tada kartais galiu pasunkinti sveikatos sutrikdymo mastą. Tai dažnai susiję su draudimo pinigais, išmokomis, o, aišku, kaltininkui sunkėja straipsnis.
– Ar darbe yra sunkiai paaiškinamų atvejų?
– Dažnai gauname klausimų, ar lavonas juda. Atsakome, kad lavonas juda karste. Tai dažniausiai nutinka tada, kai žmogus miršta kaime – jo mirties priežastis nekelia abejonių, todėl jis greitai sutvarkomas, nuprausiamas, aprengiamas.
Lavonas sustingsta per aštuonias valandas – įvyksta lavoniniai raumenų sustingimai, kūnas įsitempia. Jeigu per tą laiką spėjama jį aprengti, jis sustingsta toje pozoje.
Lavonas sustingsta per aštuonias valandas – įvyksta lavoniniai raumenų sustingimai, kūnas įsitempia. Jeigu per tą laiką spėjama jį aprengti, jis sustingsta toje pozoje.
Kai palaikai karste anksčiau būdavo laikomi po tris paras, trečią parą kūnas atsipalaiduodavo – nusvirdavo rankos arba jis išsižiodavo. Kaimo žmonės, matydami tokį vaizdą, sakydavo, kad lavonas sujudėjo, net sakydavo: „Gyvą laidoja.“ Iš tiesų tai normalu.
Po skrodimo lavonas nejuda – mes jį išjudiname, nes turime nurengti, o po to jis jau nebesustingsta. Tam, kad kūnas, ypač vasaros metu, gerai išsilaikytų karste, geriau atlikti skrodimą – tada į kūną galima įpilti medžiagų, kurios sustabdo puvimą.
Jei skrodimas neatliekamas, o kūnas stambus, gali pradėti bėgti skysčiai iš burnos ar nosies. Tai labai nehigieniškas vaizdas, kurį kartais tenka važiuoti tvarkyti.
– Ką per tiek metų sužinojote apie žmogaus kūną?
– Pažiūrėję į kepenis, mes aiškiai matome, kad žmogus vartoja alkoholį, tačiau pasakyti, ar jis rūko, negalime. Nors gydytojai gąsdina, kokie baisūs yra rūkančiųjų plaučiai, mes to nematome. Jei žmogus dirba dulkėtoje, cheminių medžiagų gausioje aplinkoje, tai plaučiams yra kur kas baisiau.
– Ar daug specialistų palieka šią darbo vietą supratę, kad tai ne jiems?
– Jeigu atkrenta, tai tik ką tik įstoję. Mūsų darbe sunkiausia – kvapai. Kūnai būna įvairūs, pavyzdžiui, supuvę, ištraukti iš vandens, ypač žvejai, kurie nuskęsta rudenį, o ištraukiami pavasarį, kai iš upės pasitraukia ledai. Taip pat kūnus veikia įvairūs vabaliukai, musių lervos – ne visi tai gali matyti.
Jau rezidentūros metu pajaučiama, kad žmogus negali atlikti skrodimo, tačiau jis gali atlikti gyvų žmonių apžiūras ir specializuotis kriminalistikoje.
Mūsų darbe sunkiausia – kvapai. Kūnai būna įvairūs, pavyzdžiui, supuvę, ištraukti iš vandens, ypač žvejai, kurie nuskęsta rudenį, o ištraukiami pavasarį, kai iš upės pasitraukia ledai.
– Kaip jus, kaip žmogų, formavo nuolatinis mirusių žmonių matymas?
– Patys teismo ekspertai to nejaučia – tai labiau pastebi aplinkiniai žmonės, kurie su jais bendrauja. Žinoma, reikia būti šaltų nervų norint dirbti teismo ekspertu, taip pat šie žmonės dažnai turi specifinį humoro jausmą.
– Ar jūsų darbe svarbi intuicija?
– Kai esi jaunas, viskas atrodo gerokai aiškiau. Kuo daugiau turi patirties, tuo labiau pradedi viskuo abejoti, nes sukaupi didelę teismų patirtį, o aplinkybės, apie kurias sužinai iš policijos, teisme dažnai labai skiriasi. Kuo toliau, tuo mažiau kategoriškai formuluoju išvadas.
Gera dirbti Vilniuje, kur yra daug kolegų ir galima pasitarti. Anksčiau Lietuvoje buvo didelis ekspertų trūkumas – kiekviename rajone dirbdavo vos po vieną.
Jei jis kažko nesuprasdavo, galėdavo taip ir likti nežinodamas, nes neturėjo, su kuo pasitarti. Lietuva nėra didelė – bet kurį nužudytą žmogų iš bet kurio miesto galima atvežti į Vilnių.
Manau, kad beveik 30 procentų mirties priežasčių mes nesužinome – galime tik spėti. Kartais negalime nustatyti širdies sutrikimų, naujai sukurtų narkotikų pėdsakų ir jų sukeltų padarinių.
Visas „Žinių radijo“ interviu – vaizdo įraše:
Naujausi komentarai