„Šiemet irgi ne tik bus tęsiamos paieškos Našlaičių kapinėse, bet turime tokias vietas Dzūkijoje, kur bus atliekami archeologiniai tyrimai, bus ieškoma identiškumo palaikų Merkinėje ir Šventežeryje“, – sakė Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorius Eugenijus Peikštenis.

Jis trečiadienį dalyvavo Vilniuje, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje vykusiame A. Ramanausko-Vanago istorijos tyrimų pristatyme.

Sovietų žiauriai kankinto ir nužudyto partizanų vado A. Ramanausko-Vanago palaikai Našlaičių kapinėse aptikti šių metų vasarą.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras antradienį pranešė, kad A. Ramanauskas-Vanagas buvo nušautas neįprastu būdu.

„Mirties nuosprendis Adolfui Ramanauskui-Vanagui atliktas netipiniu būdu: budelis stovėjo priešais auką ir šovė į apatinį kairės pusės žandikaulį“, – teigiama centro pranešime spaudai.

Tyrėjai daro prielaidą, kad dėl tokio netipinio šūvio A. Ramanauskas-Vanagas mirė ne iškart, bet po kelių minučių.

Jau po paskelbto mirties nuosprendžio A. Ramanauskui-Vanagui buvo sužalotas kaktikaulis. Tai nutiko iki mirties nuosprendžio įvykdymo likus maždaug trims-keturioms savaitėms.

A. Ramanausko-Vanago skelete konstatuoti durtiniai sužalojimai dešinės akiduobės gilumoje, padaryti aštriu, duriančių savybių įrankiu. Ekspertų nuomone, po tokių sužeidimų A. Ramanauskas-Vanagas neteko regėjimo dešine akimi. Darytina išvada, kad šie sužalojimai atlikti kankinant Adolfą Ramanauską-Vanagą jo suėmimo dieną 1956 metais.

E. Peikštenis pasakojo, kad A. Ramanausko-Vanago palaikų ieškantiems mokslininkams padėjo rastas KGB surašytas 1957 metų lapkričio 29 dienos aktas, juo pranešama apie tądien įvykdytą mirties nuosprendį partizanų vadui.

„Šitame akte yra budelių pavardės, kad jis (A. Ramanauskas-Vanagas) užkastas“, – sakė E. Peikštenis. A. Ramanausko-Vanago sušaudymo aktą pasirašė kalėjimo viršininkas, jo pavaduotojas, prokuroras.  

E. Peikštenis pasakojo, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikas Darius Indrišionis, skaitydamas už kriminalinius nusikaltimus sušaudytų asmenų bylas, pastebėjo, kad tą pačią dieną mirties bausmė buvo vykdoma tiek KGB kalėjime, tiek kriminaliniams nusikaltėliams.

„Buvo nurodyta, kad tie kriminaliniai nusikaltėliai užkasti Našlaičių kapinėse“, – sakė E. Peikštenis.

Ji sakė galinti nurodyti apytikslę jo užkasimo vietą. Mums tai atrodė neįtikėtina. Paaiškėjo, kad dar gyvas jos tėvas, jis nuvyko su mumis į Našlaičių kapines.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyriausiasis programų specialistas Dalius Žygelis pasakojo, kad buvo pradėta tirti D. Indrišionio versija, jog Lukiškėse sušaudyti kriminaliniai nusikaltėliai galėjo būti užkasti kartu su sušaudytais politiniais kaliniais.

„Ta versija buvo pakankamai įtikinama, nes net 13 atvejų nuo 1956 iki 1969 metų sutapo, kai kriminaliniai buvo užkasami su politiniais kaliniais ir šaudomi tą pačią dieną“, – sakė D. Žygelis. Versiją patvirtinti galėjo tik archeologiniai tyrimai.

Pasak jo, Našlaičių kapinių teritorija yra labai didelė, o turint mažai duomenų, būtų buvę neetiška imtis archeologinių tyrimų.

Informacijos suteikė sušaudyto politinio kalinio anūkė

Tyrimui reikšmingos informacijos suteikė į Genocido aukų muziejų kartu su mokiniais atėjusi mokytoja. Šaudymo kameroje ji suprato, kad čia 1958 metais mirties bausmė buvo įvykdyta jos seneliui.

„Ji sakė galinti nurodyti apytikslę jo užkasimo vietą. Mums tai atrodė neįtikėtina. Paaiškėjo, kad dar gyvas jos tėvas, jis nuvyko su mumis į Našlaičių kapines“, – pasakojo D. Žygelis.

Sušaudytas politinis kalinys buvo 1941 metų birželio sukilimo dalyvis, buvo nuteistas kalėti lageryje, 1945 metais grįžo į Lietuvą ir gyveno Tramvajų gatvėje, netoli Našlaičių kapinių. Jo kaimynas buvo šio kapinių duobkasys, prižiūrėtojas.

„Jie buvo bičiuliai“, – sakė D. Žygelis.

Vėliau birželio sukilimo dalyvis vėl buvo suimtas ir tada nuteistas mirties bausme.

„Šeima apie jį nieko nežinojo iki maždaug 1973 metų, kai kapinių duobkasys ir sargas, pajutęs, kad sunkiai serga, nuvedė mokytojos tėvą į Našlaičių kapines ir parodė apytikslę jo tėvo užkasimo vietą pietrytinėje dalyje,“ – pasakojo D. Žygelis.

Be to, KGB, vykdydama mirties nuosprendžius, aukas laidodavo kartu, toje pačioje duobėje, neretai po tris. Tyrėjams žinant aukų amžių ir ūgį, susiaurėdavo paieškos laukas.

Iki tol buvo žinoma, kad šiose kapinėse laidoti negyvi gimę kūdikiai, įvairiose ligoninėse mirę asmenys, neturintys artimųjų, benamiai, neatpažintų asmenų kūnai. Taip pat šiose kapinėse buvo užkasamos medicininės atliekos iš įvairių gydymo įstaigų.

A. Ramanauskas-Vanagas vadovavo Dzūkijos partizanams, 1949 metais su kitais partizanų vadais jis pasirašė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaraciją. Ginkluota kova dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo vyko nuo 1944 iki 1953 metų. A. Ramanauskas-Vanagas buvo suimtas 1956 metais, sovietų žiauriai kankintas, o kitais metais jam įvykdyta mirties bausmė.

Minint A. Ramanausko-Vanago 100-ąsias gimimo metines, šiuos metus Seimas yra paskelbęs A. Ramanausko-Vanago metais.

Penktadienį, spalio 5 d., nuo 10 val. A. Ramanausko-Vanago palaikai bus pašarvoti šv. Jonų bažnyčioje Vilniuje. Šeštadienį A. Ramanauskas-Vanagas bus iškilmingai palaidotas Antakalnio kapinėse, valstybės vadovų panteone.