Eidamas 71 metus sekmadienį mirė vienas garsiausių šalies poetų, vertėjas, publicistas Jonas Strielkūnas. Į amžinybę išėjusį poetą kolegos ir pažįstami prisimena kaip ramų, draugišką, kiek uždarą žmogų.

Buvo vienatvės žmogus

"Tokio rango žmonės, koks buvo J.Strielkūnas, artimai labai mažai su kuo nors bičiuliaujasi, tai yra vienatvės žmonės", – apie amžiną atilsį poetą sakė literatūrologė Viktorija Daujotytė-Pakerienė, prieš porą metų parašiusi apie jį monografiją "Gyvenimas prie turgaus".

"Prisimenu jį, be abejo, šiltai, su didžiuliu gailesčiu, kaip labai savitą, daugelio mylimą žmogų. Kai aš sakau tuos žodžius, jaučiu lyg su manimi juos kartoja labai daug žmonių, nuo Vabalninko, Panevėžio iki Vilniaus. Visi, kurie turėjo laimę pažinti, bendrauti, kalbu už daugelį ar už visus, kurie pažinojo J.Strielkūną. Ne tik žmogų, bet ir didelį poetą, vieną iš didžiųjų Lietuvos lyrikų, kuris sukūrė savitą archetipinį lyrinį eilėraščio modelį", – kalbėjo ji.

"Jonas buvo labai ramus, draugiškas žmogus. Labai gerai lietuvių kalbą mokėjo, geras redaktorius buvo – pro jo akis nė viena klaidelė neprasprūsdavo, po jo stilistėms nebereikėdavo nieko daryti. Jis gana ilgai dirbo mūsų redakcijoje, nuo 1992 iki 2002 m. Šiaip jis toks visada būdavo ramus, jei dalyvaudavo kokiuose poetiniuose renginiuose, dažnai žmonės jaudindavosi, kada kam skaityti, kur važiuoti, o Jonas visada sakydavo "ne mūsų reikalas", – šypsojosi kolegą prisimindamas savaitraščio "Literatūra ir menas" vyriausiasis redaktorius Kornelijus Platelis.

Jautrumo ir kritikos dermė

"Ir tenai, kur po visų klajonių / Žemėn atsiguls mana galva, / Nerašykit mano vardo, žmonės, / Parašykit, žmonės: L i e t u v a", – taip skamba posmas iš vieno žinomiausių J.Strielkūno eilėraščių "Lietuva".

V.Daujotytę-Pakerienę žavėjo poeto gebėjimas suderinti gilų pajautimą ir kritišką požiūrį: "Jis buvo pilietis, kuris labai stipriai jautė Lietuvos istoriją, galėjo rašyti taip, lyg būtų pats dalyvavęs lietuvių sukilimuose. Tuo pačiu metu jis buvo toks poetas pilietis, kuris galėjo būti labai kritiškas Lietuvos keliui, daugeliui dalykų, kuriuos ji pasirinko, ir rašyti kritiškus, ironiškus eilėraščius. Čia ir yra savita jo dermė, labai gilus jautimas to, kas yra Lietuva, ir kartu didelis kritiškumas daugeliui dalykų."

Literatūrologė tikisi, kad iš to, ką poetas yra parašęs ir neišleidęs, pavyks išleisti dar vieną knygą: "Jis visą laiką rašė, po Naujųjų metų buvo jo gana didelių publikacijų žurnaluose, galima tikėti, kad eilėraščių dar vienai knygai turėtų pakakti."

Nacionalinės premijos laureatas

J.Strielkūnas gimė 1939 m. Biržų rajono Putauskų kaime, baigė Vabalninko vidurinę mokyklą. Dirbo Vabalninko laikraščio redakcijoje, vėliau laikraščio "Literatūra ir menas" redakcijoje. Eilėraščius pradėjo spausdinti 1958 m.

1996-aisiais jis tapo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu, taip pat yra gavęs V.Tamulaičio I premiją, Jotvingių premiją už poezijos rinktinę "Praėjęs amžius", A.Miškinio premiją už eilėraščių knygą "Ligi dvyliktos", apdovanotas Taraso Ševčenkos fondo premija už poezijos vertimus iš ukrainiečių kalbos.

Išleisti jo eilėraščių rinkiniai "Raudoni šermukšniai", "Vėjas rugiuos", "Po tylinčiom žvaigždėm", "Lapkričio medis", "Tamsūs buvo žiedai", "Trečias brolis", "Žirgo maudymas", "Tamsos varpai, šviesos varpai", "Iš vieversio žemės: eilėraščiai Julijai, Povilui, Kostui ir kitiems geriems vaikams", "Praėjęs amžius", "Ligi dvyliktos", eilėraščių poema "Naktiniai sodai" ir kiti.

Liūdi valstybės vadovės

Vakar užuojautą dėl J.Strielkūno mirties pareiškė Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir Seimo pirmininkė Irena Degutienė.

"Tai, kad nemažai Jono Strielkūno eilėraščių virto liaudies dainuojamomis dainomis, liudija Jo kūrybos universalumą ir išliekamąją vertę, o genialus poeto paprastumas – ir kūryboje, ir gyvenime – liks jį pažinojusiųjų širdyse. "Aš trumpam atėjau, aš ilgam išeinu" – perfrazuojant šį poeto eilėraštį būtų galima pasakyti, kad Jis pasiliko savo sukurtuose poezijos namuose visam laikui", – sakoma Prezidentės D.Grybauskaitės užuojautoje.

"Velionis buvo iš tų Lietuvos šviesuolių, kurie, tarsi vengdami viešumos, vengdami savo vardo ir atvaizdo žiniasklaidoje, ištisus dešimtmečius kantriai dirbo tautos kultūrai, gyveno labai intensyvų kūrybinį gyvenimą, rūpinosi ne vienadienėmis, o tikromis vertybėmis mūsų literatūroje ir gyvenime", – užuojautoje rašo I.Degutienė.