– Prieš tapdama parfumere dirbote teisininke. Kaip panirote į kvapų pasaulį?

– Sakyčiau, ši kelionė prasidėjo nuo pat gimimo, jau vaikystėje mėgau uostyti įvairius kvapus. Tačiau augau laikais, kai apie parfumeriją buvo mažai žinoma, trūko kokybiškų kvepalų, jie buvo prieinami ne kiekvienam. Parfumerija man atrodė kaip raketų mokslas ir nė neįsivaizdavau, kad galėčiau pati kurti kvepalus. Vėliau laikai pasikeitė, o aš susidomėjau natūraliais kvapais, nes sintetinių medžiagų aromatas man niekada nepatiko.

2009 m. su kolege Dalia Nosevičiene įkūrėme natūralios kosmetikos įmonę „Biocos“. Čia atradau natūralius eterinius aliejus. Pradėjau pati sau kurti kvepalus namuose, iš natūralių aliejų susimaišydama nesudėtingas kompozicijas. Prieš penkerius metus baigiau pirmąjį mokymų kursą pas vieną žinomiausių botaninės parfumerijos kūrėjų Mandy Aftel. Taip prasidėjo mano parfumerės kelias, išmokau dirbti su skirtingomis medžiagomis, jas tarpusavyje derinti. Vėliau baigiau dar tris kursus ir toliau nuosekliai mokausi. Parfumerija – tai sritis, kurioje tobulėjimas yra beribis. Visada galima išmokti naujų dalykų ir įgyti daugiau žinių, nes kiekviena medžiaga yra vis kitokia, turinti individualių savybių.

– Uoslei mes dažniausiai neteikiame didelės reikšmės, nors tai yra labai svarbus žmogaus jutimas. Praradus gebėjimą uosti, suprastėja net ir maisto skonis. Be to, sakoma, kad pagal kvapą mes netgi renkamės gyvenimo partnerį. Kaip uoslė mums padeda pažinti pasaulį, apie tai nė nesusimąstant?

– Uoslė išties yra labai svarbi, tačiau dažniausiai tai įvertiname tik ją praradę. Gebėjimą užuosti laikinai galime prarasti dėl įvairių priežasčių – infekcijų ir virusų poveikio, pavyzdžiui, kovido, tam tikrų vaistų vartojimo, traumų ir pan. Netekęs uoslės, žmogus jaučiasi labai nesaugiai, atrodo, kad pasaulis tarsi suplokštėja. Įsivaizduokite, kad negalite užuosti garuojančio kepsnio kvapo, miško ar žemės po lietaus aromato. Tokiu atveju viena plotmė, per kurią mes pažįstame pasaulį, tarsi užsiveria. Uoslė yra svarbi, nes ji daro įtaką mūsų skonio pojūčiui. Tarkime, geriate arbatą su jazminaičiais ar bergamote. Be uoslės šių augalų skonio jūs nepajaustumėte, tik išgertumėte šiltą, kartoką skystį. Lygiai taip pat yra su vynu – tik dėl uoslės mes jaučiame gėrime esančias gėlių ar vaisių natas. Neturint uoslės, šie aspektai mums tampa nebepasiekiami.

Uoslė mums suteikia ir saugumo jausmą, nes galime užuosti tam tikrą pavojų. Pavyzdžiui, dūmų ar dujų kvapą. Kilus gaisrui, dažniausiai uoslė pati pirmoji apie tai praneša, o ugnį žmogus pamato tik vėliau. Uoslė taip pat veikia mūsų tarpusavio santykius, kadangi ji turi įtakos dviem svarbioms smegenų sritims – hipokampui ir migdoliniam kūnui. Šios sritys yra atsakingos už mūsų prisiminimus ir emocijas. Tad gebėjimo uosti praradimas paveikia ir mūsų asmenybę. Yra tekę girdėti istorijų, kai uoslės netekę žmonės vėliau išsiskyrė ir su antrąja puse, nes prarado vienas kitam trauką.

Norėčiau akcentuoti, kad netekus uoslės, net jei tai įvyko dėl traumos, kurios metu buvo sužalotas uodžiamasis epitelis, ją galima atstatyti. Vienas Vokietijos institutas atliko tyrimą, kuris įrodė, kad uoslės lavinimas ir specialios treniruotės, uodžiant tam tikras medžiagas, padeda jai atsistatyti greičiau.

A. Paurazės nuotr.

– Kodėl žmonės skirtingai suvokia kvapus? Kodėl vieniems rožės ar vanilės kvapas gali būti pats nuostabiausias, o kitus erzinti? Sakoma, kad tam tikri kvapai mums gali patikti arba nepatikti dėl su jais susijusių asociacijų iš praeities. Kita galima priežastis – genų nulemtas jautrumas tam tikroms kvapų natoms arba negebėjimas jų užuosti.

– Iš tikrųjų mes visi gimstame su vienoda uosle, turime tokius pačius uoslės receptorius ir nervus, kuriais smegenims perduodama informacija apie užuostą kvapą. Net ir mes, parfumeriai, nesame apdovanoti stebuklinga uosle, tik ją labiau išlaviname. Vis dėlto mus visus tie patys kvapai veikia labai skirtingai. Ieškant atsakymo, kodėl taip yra, pirmiausia vertėtų atsigręžti į mūsų gyvenimo patirtis, vaikystę. Uoslės centrai mūsų smegenyse yra labai arti dalių, kurios atsakingos už emocijas ir prisiminimus. Todėl kvapai mums gali sukelti stiprius jausmus, susijusius su atsiminimais. Savo kvapų skrynelę mes smegenyse kaupiame visą gyvenimą ir joje sugrupuojame aromatus į mums patinkančius ir nepatinkančius.

Tarkime, kad vaikystėje lankydavotės pas mylimą močiutę, kurios namuose užuosdavote pačiulio, seno medžio, o gal jos vartojamų vaistų kvapą. Šie aromatai jums visada bus malonūs, nes primins močiutę. O galbūt turėjote stresinę patirtį, kurios metu kvepėjo levandomis? Tokiu atveju levandų kvapo netgi galite bijoti, jis jums kels siaubą, šiurpulį. Kitaip sakant, nuo jūsų patirties su tam tikru kvapu ar į jį panašiu aromatu priklausys tai, ar jis jums patiks. Nors kvapas tas pats, vieniems žmonėms jis asocijuosis su geromis emocijomis, o kitiems – su blogomis.

Mūsų jautrumas kvapams netgi gali priklausyti nuo aplinkos, kurioje gyvename. Vokiečių tyrėjai atliko tyrimą, kurio metu tyrė indų kilmės asmenis, gyvenančius Indijoje ir Europoje. Tyrimas parodė, kad įvairių kvapų gausioje Indijoje gyvenantys žmonės pasižymi kur kas aštresne uosle nei prie subtilių aromatų pripratę europiečiai.

Gali būti, kad mes kvapus skirtingai suprantame ir dėl genų įtakos, tačiau šia tema neradau patikimos informacijos. Vis dėlto, iš savo patirties žinau, kad žmonės tą patį aromatą gali vertinti labai skirtingai. Įvairių įdomybių pastebiu susitikusi su kitais parfumeriais. Pavyzdžiui, uostant vieną kumarino molekulę, vieni labiau jaučia nupjautos žolės ir žalumynų kvapą, o kiti užuodžia vyšnių kauliukus, migdolus ir amaretą. Kvapas tas pats, o interpretacijos labai skirtingos.

Savo kvapų skrynelę mes smegenyse kaupiame visą gyvenimą ir joje sugrupuojame aromatus į mums patinkančius ir nepatinkančius.

– Kaip mus veikia skirtingi kvapai? Tyrimai rodo, kad tam tikri aromatai gali mus nuraminti, energizuoti, paveikti mūsų gebėjimą susikaupti, pagerinti atmintį. Kokiais būdais jie paveikia mūsų smegenų veiklą?

– Kvapai turi išties stiprų poveikį. Užuodus tam tikrą aromatą, elektrinis impulsas keliauja tiesiai į smegenis ir žaibo greičiu paveikia mūsų emocijas ir atmintį. Viskas vyksta taip greitai, kad net sunku įsivaizduoti. Kvapo užuodimas ir suvokimas, kad jis mums patinka, trunka sekundės dalį. Per tą laiką kvapo molekulės nukeliauja į smegenis, kurios šį aromatą susieja su tam tikrais prisiminimais ir patvirtina, kad jie yra geri ir mums šis kvapas malonus. Įkvėpus tam tikro kvapo molekulių, jos elektriniais impulsais pasiekia ne tik smegenis, bet ir respiratorine sistema nukeliauja į mūsų plaučius. Čia jos skaidosi ir per gleivinę patenka net į apytakos organus ir kraują, nes šios molekulės yra labai mažos.

Kadangi kvapas mus paveikia žaibišku greičiu, jis gali mus greitai išbudinti ar efektyviai padėti nusiraminti. Norint ryte atsibusti neišgėrus kavos puodelio, padės rozmarino aromatas ar pušų ir citrinų eterinių aliejų mišinys. Tačiau svarbu, kad kvapas būtų natūralus. Tik tada jis mums turės puikų terapinį poveikį, prireikus pabudins ar nuramins. Sintetinės kvapų molekulės tokio intensyvaus poveikio neturi.

Kadangi kvapai yra tokie paveikūs mūsų emocijoms, galima jais patiems susikurti sau malonius ritualus. Šiuo metu madinga įsigyti kvepalus, kuriais moteris pirmą kartą pasikvepina per savo vestuves. Vėliau, kiekvieną kartą pasipurškus šiuo kvapu, jis nukels į malonius prisiminimus ir padės nurimti. Žinoma, galima išbandyti ir paprastesnių metodų. Pavyzdžiui, norint pasigaminti atpalaiduojantį mišinį, į vonią sistemingai lašinkite levandų ir apelsinų eterinius aliejus. Reguliariai išsimaudykite šiuo mišiniu pakvėpintame vandenyje, kai esate ramiai nusiteikęs ir atsipalaidavęs. Vėliau šis kvapas jums padės nusiraminti patiriant stresą darbe ar kitoje situacijoje. Užteks užlašinti lašelį šio mišinio ant rankos ir jį pauostyti, kad nurimtumėte.

– Kokius kvapus patartumėte rinktis norint nusiraminti, pailsėti arba save prabudinti?

– Kaip minėjau, reikėtų rinktis natūralius kvapus, nes sintetinės molekulės neturės stipraus poveikio. Norint pabusti ar įgauti daugiau energijos, patarčiau rinktis rozmarino, kėnių, pušų ar kardamono natūralius eterinius aliejus. Šie kvapai yra gana aštrūs, jiems būdingas budinantis poveikis. Ryte galite tiesiog užsilašinti šiek tiek rozmarino ar kardamono eterinio aliejaus ant rankos ir pauostyti. Taip pat labai tiks pušų ar kėnių aliejaus derinys su citrusiniu – citrinų ar greipfrutų – eteriniu aliejumi. Šie aliejai puikiai dera kartu, sukurdami malonų kvapą. Tačiau venkite šių energizuojančių kvapų vakare, kai ruošiatės miegoti.

Jeigu norisi atsipalaiduoti ir pailsėti, tiks medienos kvapai. Galima rinktis kedro, santalo, vetiverijų eterinį aliejų. Taip pat nuramins vanilės ir pačiulio kvapai, pasižymintys ne tokiomis intensyviomis natomis. Egzistuoja mitas, kad citrusų kvapai veikia tik tonizuojančiai. Tačiau tiesa ta, kad apelsinų, citrinų, mandarinų ir greipfrutų aromatai subalansuoja mūsų emocijas. Jei jums liūdna ar slogu, šis kvapas padės pasijausti linksmiau. Tačiau jis lygiai taip pat tiks ir norint nurimti, susikaupti, kai emocijos viduje verda. Eteriniai aliejai susideda iš gausybės molekulių. Viename aliejaus lašelyje gali būti iki 500 skirtingų molekulių, nuo kurių cheminės kompozicijos priklausys, kokią emociją mūsų organizme jos iššauks. Citrusų eteriniame aliejuje yra ir raminančių, ir pakilesnes emocijas keliančių molekulių, kurios padeda užtikrinti pusiausvyrą.

Mokslas: pasak Jolantos, parfumerija – tai sritis, kurioje visada yra ko išmokti. Kiekviena medžiaga yra vis kitokia ir gali tapti netikėtu kvepalų ingredientu. / A. Paurazės nuotr.

– Kaip išsirinkti sau tinkamus kvepalus? Į ką atkreipti dėmesį?

– Renkantis kvepalus, svarbiausia jų užsipurkšti ant savo odos. Niekada nerekomenduoju pirkti kvepalų juos išbandžius tik ant parfumerinio lapelio arba užuodus pas draugę. Mūsų visų oda yra unikali ir turi individualių savybių, tad ir kvapai ant jos skleidžiasi savitai. Užsipurškę vienų kvepalų, pajusite, kad jūsų oda juos tarsi suvalgo ir kvapo greitai nebelieka, o štai kiti kvepalai kuo puikiausiai skleidžiasi ir netgi palieka tam tikrą šleifą.

Užsukus į parduotuvę, pirmiausia kvepalus ištyrinėkite ant parfumerinio lapelio. Tada patikusį aromatą užsipurkškite ant odos ir išeikite iš parduotuvės, pavaikščiokite, apsipraskite su šiuo kvapu. Nepamirškite, kad kvepalai su laiku keičiasi. Nugaravus viršutinėms natoms, atsiskleidžia širdies natos, o vėliau lieka tik bazinės natos, kurios labiausiai reaguoja su mūsų kūno chemija. Gali būti, kad nugaravus viršutinėms natoms ir atsiskleidus širdies natoms, kvepalai jums dar labiau patiks. Tačiau galbūt bazinės natos, kurias pajusite tik po poros valandų, jums kels nemalonių potyrių. Todėl labai svarbu kvepalų nepirkti impulsyviai.

Kvepalai atspindėdavo aukštą žmogaus kilmę. Kadangi natūralūs kvepalų ingredientai buvo brangūs, ne kiekvienas galėjo juos įpirkti.

– Šiuo metu Lietuvos švietimo muziejuje Kaune veikia jūsų kuruojama paroda „Istorijos kvapai: nuo Kleopatros iki Napoleono“. Kaip kvepalų mados keitėsi bėgant šimtmečiams? Kokiais tikslais žmonės anksčiau kvėpindavosi – norėdami parodyti statusą, užgožti nemalonų kūno kvapą?

– Parodoje pristatau aštuonių garsių istorinių asmenybių kvepalus, kuriuos atkūriau pagal istorinius šaltinius. Ekspozicijos idėja gimė analizuojant senuosius kvepalus ir supratus, kad jie gali labai daug papasakoti apie mūsų visuomenę ir jos istoriją. Pavyzdžiui, per kvepalus labai gražiai atsiskleidžia didieji geografiniai atradimai. Kiekvienam keliautojui į Europą atgabenus vis naujų prieskonių, jie tapdavo ir kvepalų ingredientais. Taip Europos turtingieji atrado vanilės, pipirų, cinamono ir kitus egzotiškus kvapus. Parodoje per kvepalus perteikiau Europos parfumerijos istoriją nuo I iki XIX a. Šioje vietoje sustojau, nes tuo laikotarpiu buvo pradėtos kurti sintetinės kvapų molekulės, o kvepalų formulės tapo visiška paslaptimi, kurios atkurti neįmanoma. Beje, nemažos dalies istorinių kvepalų neįmanoma tiksliai atkurti ir dėl to, kad į juos būdavo dedama nuodingų medžiagų, kurios dabar uždraustos.

Ekspozicija prasideda nuo senovės Egipto laikų, nes manoma, kad būtent čia kvepalai ir gimė. Kleopatros laikais kvepalai būdavo naudojami parodyti savo socialinį statusą. Pati faraonė labai mėgo kvėpintis, o jos kvepalai buvo sudaryti iš keturių ingredientų: cinamono, kardamono, miros ir alyvuogių aliejaus, kuris, jei nėra rafinuotas, turi labai stiprų aromatą. Vėliau su kiekvienu amžiumi vis atsirasdavo naujų kvepalų ingredientų. Nuo senovės Egipto laikų keliauju į X–XI a. Persiją, kur buvo populiarus distiliavimas, tad čia kvepalus atstodavo rožių aliejus ir hidrolatas.

Tuo metu Europoje vyravo Tamsieji amžiai. Šiuo laikotarpiu kvėpinimasis būdavo laikomas vulgariu, tad žmonės kvepalus naudojo tik medicinos tikslais. Kvepalų istorija Senajame žemyne atgimsta tik XIV a. Parodoje pasakoju ir apie Liudviko XIV įpročius. Kadangi Baroko laikotarpiu žmonės prausdavosi retai, kvepalai buvo ne tik statuso simbolis, bet ir atliko nemalonių kūno kvapų neutralizavimo funkciją. Karaliaus Saulės kvepaluose aptiksime apelsiną, levandą, jazminą, ambrą, apelsinmedžio žiedus ir nerolį.

Kvepalai visais laikais turėjo savo statusą ir atspindėdavo aukštą žmogaus kilmę. Kadangi natūralūs kvepalų ingredientai buvo brangūs, ne kiekvienas galėjo juos įpirkti ir sau leisti kvėpintis. XIX a. situacija pasikeitė atradus sintetines kvapų molekules. Kvepalų gamyba nebebuvo brangi, tad jie tapo prieinami visiems. Revoliucija buvo išties didelė. Palyginimui – Kleopatros laikais parfumerio paletėje galėjo būti apie 20 kvepalų ingredientų. XIX a. garsus parfumeris Eugène Rimmelis savo knygoje įvardino jau 66 medžiagas, iš kurių galima sukurti kvepalus, o po 100 metų savo knygoje kitas kvepalų kūrėjas Steffenas Arctanderis jų aprašė net 2 tūkst.

– Ką pastebite – kokie kvapai madingi šiandien? Ar vanilė, mediena ir citrusai vis dar išlieka populiariausi, o gal yra pokyčių?

– Dabar turime tokį didžiulį kvepalų pasirinkimą, kad sakyčiau, jog nėra vienos vyraujančios tendencijos. Mados keičiasi kone kasmet, o parfumeriai stengiasi kuo labiau nustebinti ir sukurti kažką netikėto. Vis dėlto tam tikrą tendenciją galėčiau išskirti. Pastebiu, kad į madą grįžta natūralumas. XIX a. išrastos sintetinės kvapų molekulės sukėlė tikrą revoliuciją, nes kvepalus pagaminti tapo žymiai paprasčiau ir pigiau. Natūralios kvapų molekulės yra ne tik brangios, bet ir sunkiai suvaldomos, tad kvepalų gamintojai mielai jų atsisakė. Šiandien natūralios medžiagos vėl sugrįžta į kvepalus. Gamintojai vis dažniau savo produkciją reklamuoja kaip natūralią, o pirkėjai tikisi, kad rožės kvapas ir bus išgautas iš tikros rožės, o ne 30-ies skirtingų molekulių, sukurtų laboratorijoje.