Kauno zoologijos sode prieš rinkimus visi žvėrys kiek zujo voljeruose, tačiau liūtas ir baltasis lokys buvo ramūs. Jie ligi šiol čia karaliavo, jie čia didžiausi ir gražiausi, tad jiems ir nekilo abejonių dėl kitos kadencijos. Juk tik jų čia visi ateina pažiūrėti, juk tik jie čia pajėgūs įveikti visas krizes ir tik juos čia visi fotografuoja. Tad fotografuos ir toliau, nes darbų tęstinumas būtinas, tai galintys tik jie, tad ko sau sukti galvą, ką apie tai galvoja kokie smulkieji graužikai.

Ir koks buvo nustebimas, kai po pirmojo rinkimų turo pirmavo ne liūtas ir ne baltasis lokys, o vilkas. Kas gali rinkti vilką, pakelių plėšiką, kam čia reikalingas vilkas, ar visi žvėrys taip jau nori atgal į mišką? Apklausus aplinkinių voljerų gyventojus, paaiškėjo, kad už vilką niekas nebalsavo. Sklido kalbos, kad už vilką balsavo tik kanarėlės, akvariumų žuvelės ir tie patys smulkieji graužikai – fauna, į kurią paprastai niekas dėmesio nekreipia. O vilkas štai ėmė ir atkreipė, pasirūpino papildomais pašarais ir lesalu nors tai vienai – rinkimų – dienai. Ir dabar sau išdidžiai sėdėjo savo narve, mąstydamas apie tai, kad tuoj visas Zoologijos sodas gyvens pagal vilkų įstatymus, o naktinį liūtų riaumojimą galės teisėtai nustelbti vilkų kauksmas.

Vis dėlto liūtas ir baltasis lokys niekaip negalėjo su tuo susitaikyti – juk nuo šiol visi lankytojai fotografuotų nebe juos, o tą patį vilką. Kas gi nori būti mažiau fotografuojamas? Be to, gal ir mėsos nuo šiol daugiau atitektų vilkui, o kas gi nori mažiau mėsos? Prieš antrąjį rinkimų turą liūtas ir baltasis lokys suskubo užsitikrinti visų panterų, kačių, meškų ir meškėnų paramą, tačiau liko neaišku, kaip balsuos lapės, briedžiai ir kupranugariai. Jie niekada nežino, už ką balsuoti, – jiems tik paduok daugiau pašaro, pakišk voką su pažymėtais biuleteniais ir jie juos sumes į balsadėžes. Ir teks gyventi vilko karalijoje ir šokti pagal jo dūdelę. O apie smulkiuosius graužikus apskritai nėra ko kalbėti, tiems terūpi tik tiek, kad jų narvuose šalta nebūtų – Zoologijos sodo prestižas jiems nė motais.

Ir susimąstė liūtas ir baltasis lokys, ir buvo jiems labai labai neramu antrojo rinkimų turo išvakarėse. Tą vakarą jie nei ėdė, nei riaumojo – laukė rezultatų.

Tiktai senas apuokas, tupėdamas ant savo šakos, su pavydu žiūrėjo į anapus grotų vaikštančius lankytojus ir galvojo: štai žmonės, protingi sutvėrimai, jų pasaulyje turbūt viskas visai visai kitaip nei mūsų Zoologijos sode.