Nepriklausomybės pranašai

Apie tai, kad Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas po Lietuvos Brastos taikos derybų nutraukimo, buvo tik laiko klausimas, rodo daug įvykių.

Iš Lietuvos Tarybos pasitraukus radikalių sprendimų šalininkams Steponui Kairiui, Mykolui Biržiškai, Stanislovui Narutavičiui ir Jonui Vileišiui, likę Tarybos nariai išrinko delegaciją į Berlyną. Ši delegacija turėjo tartis su Vokietijos vyriausybe dėl Lietuvos nepriklausomybės greitesnio pripažinimo. Okupacinė vokiečių valdžia neišleido delegacijos į Berlyną. Tarybos nariams teko prašyti Žemaičių vyskupo Pranciškaus Karevičiaus ir kanauninko Konstantino Olšausko, kad Berlyne atstovautų Lietuvos reikalams. „Dabartis“:

„Vyskupas Karevičius Berlyne.

Kauno vyskupas Karevičius dabar vieši Berlyne. Šeštadienį jis lankėsi pas Ekselenciją Ludendorffą vyriausioje būstinėje. Sekmadienį jis buvo pas kardinolą Hartmaną Kiolno mieste, gi pirmadienyje vyskupas apsilankė pas Vokietijos kanclerį grafą Hertlingą, tartiesi dėl Lietuvos reikalų. Kiek sužinojo laikraštis „Germania“, vyskupą vyriausioje buveinėje ir pas valdijos kanclerį pasitikę labai prielankiai, ir jis likęs labai patenkintas.“

Reichskancleriui Georgui Hertlingui vyskupas įteikė 1918 metų sausio 26 dienos Tarybos notifikaciją ir prašė pripažinti Lietuvą nepriklausoma valstybe. Vyskupas P. Karevičius aiškino reichskancleriui, kad jau pats laikas steigti Lietuvos valstybę ir kad lietuviai numatą Lietuvos valstybę būsiant monarchija, kuri bus kuriama krikščioniškais konservatyviais pamatais.

Kita labai įdomi žinia atspausdinta Glazge leistame Britanijos Lietuvių katalikų šv. Juozapo draugijos laikraštyje „Išeivių draugas“:

„Lietuva Paskelbta Neprigulminga. BET PALAUKSIM KAS BUS TOLIAU.

Britų laikraščiai praneša telegramą Reuterio Agentūros iš Berno, Šveicarijoj, 11 vasario:

Vyriausioji Lietuvių Tautos Taryba Šveicarijoj, prižiūrinti Lietuvos Valstijos užrubežinius interesus, sutarus su Vilniaus Valstybiniu Seimu dėl visų diplomatiškų pasiuntinysčių, turinčių atstovus prie Šveicarijos valdžios lygiai kariaujančių valstijų, lygiai neutrališkų, praneša turinį nutarimo Vilniaus Seimo, kuris paskelbia atstatymą neprigulmingos Lietuvos Valstijos su sostapiliu Vilniuje, podraug paskelbia panaikintomis priedermes rišančia (Lietuvą) su kaimyniškomis Valstijomis.

Suprantamesnioj kalboj tą išdėsčius išeina: Vilniaus Seimas pavedė Šveicarijos Tarybai paskelbti Lietuvos neprigulmybę; jog atstatoma Lietuvos savistovė valstija su sostamiesčiu Vilniuje; jog Lietuva jau neturi priedermės rišti nė su rusais, nė su lenkais, nė su vokiečiais. Tą Lietuvių Tautos Taryba Šveicarijoj ir paskelbia.“

Iš laikraščio paskelbtos agentūros „Reuters“ telegramos vertimo sunku suprasti, kuria Lietuvos Tarybos deklaracija rėmėsi Vyriausioji Lietuvių Tautos Taryba paskelbdama pasauliui apie Lietuvos valstybės atkūrimą. Bet galima spėti, kad tai Vinco Bartuškos ir Vlado Daumanto Didžiosios Britanijos pasiuntiniui Horacijui Rumboldui Berne įteikta Lietuvos Tarybos gruodžio 11 dienos akto pirmoji dalis su Vyriausiosios Lietuvių Tautos tarybos komentarais ir prašymu pripažinti Lietuvos nepriklausomybę.

Šį prašymą svarstę „Foreign Office“ ekspertai padarė išvadą, kad Lietuvos klausimo sprendimą komplikuoja keletas veiksnių – lietuvių ir lenkų nesutarimai, žinių apie Lietuvos Tarybą stoka ir Vokietijos okupacija.

Toliau tame pat straipsnyje „Išeivių draugas“ atšaldo euforines nuotaikas:

„Berods, vieno dalyko tam paskelbimui trūksta: spėkos priversti kitus pripažinti Lietuvos reikalavimus. O tas dabar visgi svarbiausias argumentas...

Britai, prancūzai, amerikonai ir italai, na austrijokai, bulgarai ir turkai, tie, suprantama, neturi priežasties bijotis neprigulmingos Lietuvos. Tie noriai pritartų. Rusai, na, kas besirūpina, ką ten rusai mano? Jų viešpatavimas Lietuvoj jau pasibaigė, bent dabartiniu laiku.

Bet kas klausės dabartinių faktiškų Lietuvos šeimininkų vokiečių? Ar jie norės neprigulmingos Lietuvos, ar bevelys Lietuvą patys praryti, be baimės paspringimo? Čia visas klausimas.“

Toliau straipsnyje labai objektyviai ir blaiviai svarstomos Lietuvos nepriklausomybės galimybės, kol šalį yra okupavusi Vokietija:

„Patikėti, kad vokiečiai niekieno nevejami, iš gerumo širdies Lietuvą apleistų ir nepamėgintų praryti, na, ar nebūtų mums tai save apgaudinėti svajonėmis? Ką mano vokiečiai? Nuo to mums labai daug kas prigulės.

Kaip tik išrodo, dalykai pakrypo į blogą pusę. Pasidavus rusams, užviešpatavus vokiečiams, jau kai kas iš pačių vokiečių aptilo kalbos apie Lietuvos neprigulmybę. Išrodo, kad ten „neprigulmybė“ bus greta vokiško bizūno.

Todėl neapsidžiaukite per anksti, bet palaukim kol viskas galutinai paaiškės. Tuo tarpu pasitikėkim, kad vokiečiai persitikrins, jog praryjant Lietuvą reiks paspringti. Tada, tik tada jie neprigulmybei mūsų pritars.“

Deklaracija „Visoms tautoms ir valstybėms“

Rusijoje veikusi Lietuvių Vyriausioji Taryba jau pirmajame savo biuletenyje dar 1917 metų pabaigoje pasisakė už laisvą, demokratišką nepriklausomą Lietuvą. Šios Tarybos veikla, ypač jos pradėti dalinti lietuvių pasai norintiems grįžti į tėvynę ir ryšiai su Ukrainos Rada kėlė didžiulį lietuvių bolševikų, ypač vadinamojo Lietuvos reikalų Komisariato pyktį. Komisariatas visų pirma stengėsi perimti Tarybos surinktas lėšas tremtinių grąžinimui į Lietuvą. Pirmiausia jie ėmėsi Petrogrado skyriaus, o vėliau, vadovaujami paties komisaro Vinco Mickevičiaus-Kapsuko, atvyko ir į Voronežą. Čia jie taip jėga išvaikė pagalbos tremtiniams organizacijas ir ėmėsi likviduoti visą Lietuvių Vyriausiąją Taryba.

Tarybos nariai, įvertinę politinę padėtį po Lietuvos Brastos derybų nutraukimo ir vis stiprėjančio bolševikų teroro, 1918 metų vasario 14 dieną paskelbė deklaraciją „Visoms tautoms ir valstybėms“. Pirmoje dokumento dalyje, galima sakyti, yra istorinio lietuvių tautos nepriklausomybės reikalavimo pagrindimas. Čia išvardijami Lietuvos, Rusijos, Vakarų Europos ir JAV lietuvių organizacijų siekiai, paremti tautų apisprendimo teise į šalies nepriklausomybę. Antroji dokumento dalis konkrečiau išreiškia lietuvių tautos lūkesčius:

„Lietuvių tautos taryba Rusijoje, vykdydama delegatų suvažiavimo nutarimus bei nuostatas ir atsižvelgdama į: a) Lietuvos Valstybės Tarybos Vilniuje 1917 m. gruodžio 11 d. nutarimą; b) Vokietijos, Austrijos-Vengrijos, Turkijos ir Bulgarijos, iš vienos pusės, ir Rusijos, – iš kitos, svarbiausius pareiškimus dėl Lietuvos, išsakytus Lietuvos Brastos taikos derybų metu... skelbia, kad lietuvių tauta sukūrė aukščiausią Lietuvos teritorinį organą – Lietuvos Tarybą Vilniuje, ją pasitiki ir ją remia visi Lietuvos teritorijoje gyvenantys Lietuviai, lietuvių kolonijos bei Rusijoje esantys pabėgėliai, lietuvių emigrantų kolonijos Amerikoje ir Vakarų Europos lietuvių organizacijos, ir reikalauja:

1) kad Lietuva būtų pripažinta nepriklausoma valstybe su Vilniaus, Kauno ir Suvalkų gubernijų teritorijomis, Gardino ir Kuršo gubernijų dalimis ir Mažąją (Prūsų) Lietuva su laisvu priėjimu prie jūros.

2) kad nepriklausomos Lietuvos valstybės atstovai dalyvautų taikos derybose lygiomis teisėmis su kitų valstybių atstovais.

3) kad laikinai valdyti Lietuvą ir palaikyti joje valstybinę tvarką būtų pavesta Lietuvos Tarybai Vilniuje ir kad ji būtų įpareigota nustatytu laiku sušaukti Vilniuje Lietuvos steigiamąjį susirinkimą, išrinktą demokratiniais pagrindais.“

Toliau deklaracijoje reikalaujama nedelsiant išvesti visą užsienio okupacinę kariuomenę, „o jos vietoje valstybinei tvarkai palaikyti ir visuomenės saugumui garantuoti“ Lietuvos Taryba sukuria Lietuvos kariuomenę.

Taip pat kalbama apie viso iš Lietuvos išvežto geležinkelių, pašto, telegrafo ir kitų vyriausybinių bei visuomeninių įstaigų turto grąžinimą, pabėgėlių iš Rusijos, karo belaisvių ir civilių žmonių sugrąžinimą namo.

Dar galima išskirti tris deklaracijos reikalavimų punktus:

„5) kad Rusijos valdžios nurodymu, po 1772 metų uždarius Lietuvos valstybines, visuomenines ir kultūrines ir visuomenines įstaigas, iš Lietuvos sričių kaip karinis grobis išvežti istoriniai paminklai, meno vertybės, archyviniai dokumentai, muziejų turtai ir bibliotekos – ir visi, ir jų dalys, – taip pat asmeniniai archyvai, bibliotekos ir kolekcijos būtų grąžintos Lietuvai nepriklausomai nuo to, kur dabar visa tai yra.

9) kad Lietuvai būtų atlyginti visi nuostoliai, kariniais veiksmais padaryti jos gyventojams, ir

10) kad nuostolių pobūdį ir apimtį nustatytų tarptautinė komisija, kurioje būtinai dalyvautų Lietuvos atstovai.“

Lietuvos Taryba reagavo žaibiškai

Kaip jau minėta, vasario 10 dieną Lietuvos Brastos taikos derybos nutrūko. 1918 m. vasario 12 d. „Dabartis“:

„Rusija paskelbė karą užbaigtu

... Rusų atstovybės pirmininkas pranešė, jog Rusija – nepasirašydama tam tikrų formalių taikos sutarčių – skaitanti karą su Vokietija, Austrija-Vengrija, Turkija ir Bulgarija užbaigtu ir sykiu išleidusi įsakymą rusų kariuomenei visiškai nusiginkluoti visuose frontuose.“

Galima tik pridurti, kad Vokietijos generalitetas buvo pasirengęs tokiems derybų eigos posūkiams. Dar vasario pradžioje, vadinamajai karo partijai reikalaujant, buvo nutarta derybas su bolševikais vesti iš jėgos pozicijų. Vokiečiai net parengė naujo karinio puolimo planą. Po vasario 10 dieną nutrauktų derybų naujų karo veiksmų prieš Rusiją planas buvo patvirtintas vasario 13 dieną Hamburge.

Berlyne tuo metu buvęs Jurgis Šaulys puikiai suprato, kas vadovauja ir kur suka Vokietijos politika. Todėl vasario 10 dieną atsiuntė telegramą, kurioje prašė sukviesti visus Tarybos narius. Tos pačios dienos vakare Jurgis Šaulys grįžo į Vilnių ir paragino Tarybą susivienyti ir nedelsti skelbiant šalies nepriklausomybę.

Į naują politinę padėtį Lietuvos Taryba reagavo žaibiškai. Jau vasario 11 dienos vidurdienį pas Joną Basanavičių bute įvyko pirmasis naujosios sesijos posėdis, kurio metu svarstytas tik vienas, bet esminis ir svarbiausias einamojo momento klausimas:

„Svarstomas klausimas dėl susidariusiojo Taryboje padėjimo, išstojus iš jos keturiems nariams.

J. Šaulys mano, kad dabar negalima Tarybą skaldyti ir pataria peržiūrėti priimtąjį 26 sausio nutarimą ir pasistengti surasti su išstojusiais bendrą formulą, visiems priimtiną.

Nutarta: pasišnekėjimui su išstojusiais išrinkti komisiją iš J. Šaulio, Klimo ir Vailokaičio.

Toliau nutarta: jeigu tai komisijai pasiseks surasti su išstojusiais tokią bendrą formulą, kuri bus priimta visų, tai tada nutarimas 26 sausio atpuola savaime.“

Deja, „susitaikymo“ komisijai greitai nepavyko suderinti su pasitraukusiais nariais bendros nuomonės. Tik vasario 15 dieną komisija pranešė Tarybai gavusi išstojusių narių raštišką pranešimą, kuriame, be kita ko, rašoma:

„Atsakydami į Jūsų pasiūlymą, šiuo pranešame, jog dėlei Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo mes sutinkame balsuoti en bloc už sekančią formulę ir grįžti Tarybon.“

Tame pat posėdyje buvo balsuojama už išstojusiųjų pasiūlytą nepriklausomybės skelbimo formuluotę: „Už tos formulos priėmimą balsuoja 11, susilaiko 3 (Mironas, Petrulis, Smetona).“

Toliau buvo balsuojama, ar kviesti išstojusius į Tarybą. Už tai buvo nubalsuota vieningai. Toliau svarstomi procedūriniai klausimai, nes Antanas Smetona atsisako Tarybos pirmininko, Jurgis Šaulys – sekretoriaus, o Vladas Mironas – vicepirmininko pareigų.

„Susirinkimas prašo Basanavičiaus, kaipo vyriausio amžiumi, pirmininkauti toliau posėdyje.

Basanavičius užima pirmininko vietą.

Susirinkimas nutaria: sekantį posėdį paskirti 16 vasario 11 val. rytą ir į tą posėdį pakviesti išstojusius narius.“

Nepriklausomybės Akto paskelbimas

Tai, kas įvyko 1918 metų vasario 16 dieną 11 valandą 30 minučių Lietuvių komiteto bute, visiems gerai žinoma. Bet, nors Nepriklausomybės Aktas buvo priimtas vienbalsiai ir pasirašytas visų Tarybos narių, ne viskas vyko taip sklandžiai, kaip atrodo. Nėra reikalo kartoti Akto teksto – štai ištrauka iš vasario 16 dienos Tarybos posėdžio protokolo:

„Statomas balsavimui tas nutarimas lig žodžio „drauge“. Priimamas vienbalsiai. Toliau balsuojama antra dalis to nutarimo, būtent nuo žodžio „drauge“. Už tą nutarimo dalį balsuoja – 16, prieš ją – 4 (Biržiška, Kairys, Narutavičius ir Vileišis). Toliau balsuojamas visas nutarimas en bloc. Priimamas vienbalsiai.“

Po Nepriklausomybės Akto pasirašymo Jonas Vileišis perskaito keturių Tarybos narių pareiškimą su priežasties paaiškinimu:

„... dėl kurios buvome betgi priversti balsuoti prieš pareiškimo dalį: ta priežastis – tai Tamstų įdėtas ton rezoliucijos dalin žodis „galutinai“. Tamstoms turbūt žinomi ir motyvai, kurie mus vertė griežtai nusistatyti prieš to žodžio įdėjimą, – tai baimė:

1) kad vokiečių valdžia, savotiškai išnaudodama susidariusį po 11 gruodžio 1917 m. padėjimą, vėl nemėgintų, tuo žodžiu remdamos, versti Lietuvos Tarybą savintis viršiausias Steigiamojo Lietuvos Seimo teises.

2) kad vokiečių valdžia neturėtų progos versti Lietuvos Tarybos, svarstant klausimą tarp Lietuvos ir Vokietijos, jau dabar fiksuoti tuos santykius, kad tokiu būdu pastačius Lietuvos Seimą prieš įvykusį faktą.

3) kad vokiečių valdžiai nebūtų duota progos trukdyti mums kiek galima greitesnis Steigiamojo Seimo sušaukimas.“

Kitoje sugrįžusių Tarybos narių dokumento dalyje išvardijami svarbiausi artimiausi Tarybos veiksmų uždaviniai. Dokumentas baigiamas žodžiais:

„Savaime suprantama, kad Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas ir jos pripažinimo išgavimas yra šiam momentui visų kitų svarbiausiasis Lietuvos Tarybos uždavinys.

M. Biržiška, S. Kairys, Narutavičius ir Jonas Vileišis.“

Tame pat Tarybos posėdyje buvo svarstoma ir kiti svarbūs klausimai: buvo renkami delegacijos į Berlyną ir neutralias šalis nariai, iš naujo renkamas Tarybos pirmininkas ir prezidiumas. Tarybos pirmininku vėl išrenkamas Antanas Smetona. Dėl to „keturių grupė“ vėl padaro pareiškimą, kad nė vienas iš jų nesutinka būti renkami į prezidiumą. Šis posėdis baigėsi 3 valandą po pietų.

6 valandą vakaro Jurgis Šaulys pranešė apie Lietuvos Tarybos priimtą Nepriklausomybės Aktą Vokietijos užsienio reikalų ministerijos atstovui Vilniuje Georgui Boninui ir paprašė leidimo paskelbti žinią laikraščiuose. Nelaukiant atsakymo į šį prašymą, tą pačią dieną Nepriklausomybės Akto tekstas buvo perduotas Martyno Kuktos spaustuvei. G. Boninas Nepriklausomybės Aktą pasiuntė Vokietijos vyriausybei. Taip pat per patikimus kariškius Nepriklausomybės Aktas buvo perduotas visų reichstago partijų frakcijų pirmininkams.

Vasario 16-osios vakarinis Tarybos posėdis

Tą pačią dieną įvyko dar vienas – vakarinis – Tarybos posėdis. Jis prasidėjo pusę septynių vakare. Jam pirmininkavo Jurgis Šaulys. Posėdžio metu svarstyta instrukcija delegacijai, kuri turėjo vykti į Berlyną. Šis dokumentas dar kartą patvirtina, kad Taryba nusprendžia pati imtis veiksmų ir kovoti už šalies ateitį. Nors jo turinys kur kas mažiau žinomas nei Nepriklausomybės Aktas, jo svarba taip pat nemenka. Jame labai tiksliai apibūdintos problemos, be kurių sprendimo neįmanoma tikėtis gyvenimo pagerėjimo. Štai ištrauka iš šio Tarybos posėdžio protokolo:

„1) kad už rekvizuotus daiktus būtų mokamos mūsų rinkos kainos ir, kad Vokietijos prekės būtų parduodamos Lietuvoje Vokietijos rinkų kainomis;

2) kad kainos už rekvizuojamus gyvulius ir produktus būtų mokamos sulig vietos šių laikų rinkos kainų, kurias nustato iš vietinių gyventojų parinktos komisijos;

3) kad būtų sustabdyta javų, valgomųjų daiktų ir pašarų rekvizicijos...

40 kad būtų prašalinti visokie suvaržymai visuomenės, politikos ir ūkio gyvenime;

5) kad būtų leista sugrįžti iš Rusijos pabėgėliams;

6) kad Palanga būtų būtinai prie Lietuvos prijungta.“

Antrasis vasario 16 dienos Tarybos posėdis baigėsi 10 valandą vakaro.

G. Boninas Nepriklausomybės Aktą pasiuntė Vokietijos vyriausybei. Taip pat jis pateko į reichstagą, o vasario 18 dieną jo tekstas buvo išspausdintas keliuose Vokietijos laikraščiuose – „Das Neue Litauen“, „Die Vossische Zeitung“ ir „Die Taegliche Rundschau“. Tiesa, Vokietijos cenzūra susigriebė ir uždraudė dar kur nors spausdinti šį dokumentą.

Lietuvos Nepriklausomybės Aktas 1918 metų vasario 18 dieną atspausdintas „Die Vossische Zeitung“ pirmame puslapyje:

„Lietuvos valstybės nepriklausomybė

Pripažinimo prašymas

Žinia su mumis pasidalino „Das Neue Litauen“ redakcija: Lietuvos Taryba (Bundesratas) 1918 metų vasario 16 posėdžio metu vienbalsiai nutarė, pranešti Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybėms šią žinią...“