Lietuvoje susiformavęs mitas, kad įvaikinimas turėtų išgelbėti visus be tėvų globos likusius vaikus, sako Vaikų gerovės centro „Pastogė“ vadovas Ričardas Kukauskas. Jo nuomone, įvaikinimas geriausiai atitiktų tik apie dešimtadalio vaikų, netekusių tėvų globos, interesus. „90-čiai proc. geriausia alternatyva būtų globa šeimoje“, – įsitikinęs R. Kukauskas.

Įvaikinimo procesas Lietuvoje neskatina įsivaikinti, teigia auditą atlikusi Valstybės kontrolė. Statistika rodo, kad mūsų šalyje per metus įvaikinama tik 2 proc. tėvų globos netekusių vaikų.

Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorės pavaduotoja Vita Šulskytė, reaguodama į Valstybės kontrolės išvadas, sutinka, kad įvaikinimo procesas tobulintinas, bet teigia, kad jis duoda akivaizdžių rezultatų. Esą tą įrodo faktas, kad per keletą pastarųjų metų įvaikintų vaikų skaičius yra stabilus – apie 100 vaikų per metus.

„Rezultatas džiugina, nes per visas krizes, kai smuko ekonomika, įvaikinimas išliko stabilus. Tai reiškia, kad mūsų visuomenė noriai priima vaikučius iš globos namų į savo šeimas ir tampa jų tėvais. Be to, procentas nedidelis, nes ne visi vaikai, likę be tėvų globos, galimi įvaikinti“, – LRT Radijo laidoje „60 minučių“ kalbėjo V. Šulskytė.     

Vaikų gerovės centro „Pastogė“ vadovas R. Kukauskas sako, kad procentai galėtų būti geresni, bet padėties dramatizuoti nereikėtų: „Pas britus įvaikinama 6–8 proc., nors jie yra viena pirmaujančių šalių pasaulyje“.

Pašnekovo teigimu, Lietuvoje susidaręs mitas, kad įvaikinimas turėtų išgelbėti visus be tėvų globos likusius vaikus, kad tai geriausia alternatyva tėvams.

„Šimtu procentų sutinku, kad geriausia vaikams augti šeimoje, bet tėvų netekusius vaikus galėtų išgelbėti globa šeimoje, o ne įvaikinimas. Įvaikinimas yra specifinė sritis, kuri tinka specifiniams vaikams. Gal tai turėtų būti ne 2 proc., gal iki 10 proc., bet, grubiai tariant, 90-čiai proc. geriausia alternatyva būtų globa šeimoje“, – tvirtina vaikų gerovės centro „Pastogė“ vadovas.

Kaip pasakoja R. Kukauskas, didžioji vaikų dalis pirmiausiai patenka į laikiną globą, nes „nėra apribota tėvų valdžia“.

„Toliau dalis vaikų sugrįžta atgal namo pas tėvelius, kai situacija namuose pasitaiso. Kitai daliai, kuri negrįžta, reikia ieškoti kažkokios nuolatinės stacionarios vietos, ir tada gali būti arba nuolatiniai globėjai, arba įvaikinimas, arba šeimynos, arba – blogiausiu atveju – institucijos.

Nuolatiniai globėjai gali gelbėti tuos vaikus, kurie netinkami įvaikinti: kada yra gausios šeimos, kada pažįsta brolius ir seseris, kada reikia nenutraukti ryšių su išplėstinės šeimos nariais. Globa užtikrina, kad tie ryšiai nebūtų prarasti.

Taigi įvaikinimas yra specifinis, jis būtinas sistemoje, bet nėra lemiamas ir svarbiausias. Pas mus yra tas mitas, kad globėjai bando pasipelnyti ar kažkas tokio, o įtėviai yra visiški altruistai, kurie vieninteliai myli vaikus“, – teigia pašnekovas.

R. Kukausko nuomone, Lietuvoje turi būti kuo sparčiau steigiamas ir plėtojamas profesionalių globėjų institutas, ko link dabar ir einama.

Teisės aktai, reglamentuojantys šio instituto atsiradimą, anot V. Šulskytės, dar derinami, ir kol kas nėra aišku, kada bus priimti.