Suprantama, kad Rusija ar Baltarusija Sausio 13-osios kaltininkų Lietuvai neišduos, taigi jie bus teisiami už akių, LRT RADIJUI sako pirmasis atkūrusios nepriklausomybę Lietuvos generalinis prokuroras Artūras Paulauskas. Be to, pabrėžia jis, šioje byloje labai svarbūs būtų ir buvusio SSRS vadovo Michailo Gorbačiovo parodymai, nors jis visą laiką neigė žinojęs apie planuojamas operacijas. „Kai po pučo buvome Maskvoje, [...] gavome įrodymų, kad vyko pasitarimai, kas juose dalyvavo, kas buvo svarstoma. [...] Taip, ten M. Gorbačiovo nėra, bet dalyvavo tiesiogiai jam pavaldūs partiniai žmonės iš Centro Komiteto, tad sunku patikėti, kad grįžę nepranešė apie tokius svarstymus“, – kalba Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas.

– Kaip Jūs vertinate Sausio 13-osios bylos tyrimą? Kokia situacija dabar?

– Mes Sausio 13-osios bylą tyrėme nuo pat 1990 m. kovo mėnesio, kai prasidėjo siautėjimas, pasipriešinimas, kai buvo organizuojami įvairūs komitetai. Rinkome medžiagą apie padarytus nusikaltimus. Tada su mumis kariškiai nebendradarbiavo, jie nepripažino prokuratūros, išrinktos valdžios. Be abejo, to pasipriešinimo kulminacija buvo Sausio 13-osios naktis, galbūt netgi sausio 8 diena,  prasidėjus įvykiams. Aš, kaip generalinis prokuroras, tuo metu laikiau savo pareiga šitą bylą ištirti ir, kaip žinote, po nepavykusio pučo 1991 m. rugpjūtį daugelis jų, suprasdami, kad teks atsakyti, pabėgo. Jau nekalbame apie tai, kad aukšti kariškiai, kurie čia buvo per Sausio 13-osios įvykius, toliau gyveno Maskvoje, bet pabėgo ir vietiniai veikėjai, kurie aktyviai bendradarbiavo, kūrė planus, kvietė prezidentinį valdymą ir t. t.

Tyrimo metu buvo sužinota, kur jie slapstosi, tad Mykolas Burokevičius, Juozas Jermalavičius po suorganizuotos operacijos buvo parvežti ir byla įgavo aiškesnius kontūrus, [atsirado tikimybė], kad tie žmonės, kurie čia priimdavo aukščiausius politinius sprendimus, atsakys. Kita dalis, kariškiai, KGB, Vidaus reikalų ministerijos veikėjai, visiškai su mumis nebendradarbiavo, prokuratūra neteikė jokių paaiškinimų.

Po pučo žlugimo aš nuvykau į Maskvą. Tuometinis generalinis prokuroras Nikolajus Trubinas, kadangi taip pat buvo įsivėlęs į pučą, buvo atleistas iš pareigų. Aš jo paprašiau atiduoti antrą dalį, kurią tyrė generalinė Sąjungos prokuratūra,  ir jis man tiesiog atidavė tą bylą (beveik 100 tomų). Su tuometiniu Lietuvos ambasadoriumi Maskvoje Egidijumi Bičkausku parsivežėme bylą į ambasadą ir persiuntėme į Lietuvą. Ten buvo sąrašai tų kariškių, kurie dalyvavo visose atakose.

Taigi 1997 m. buvo parašyta kaltinamoji išvada ir perduota teismui. Jei neklystu, už Sausio 13-ąją padarytus nusikaltimus teisti 48 asmenys: šeši iš jų – tiesiogiai, visi kiti – už akių. Teismas, pasižiūrėjęs, kad baudžiamojo proceso kodekse nėra aiškiai suformuluotos tvarkos teisti už akių, padalijo tą bylą ir vieną dalį grąžino prokuratūrai tirti papildomai.

– Kam dar po dviejų savaičių turėtų pateikti kaltinimus apygardos teismas?

– Yra pateikti kaltinimai 66 asmenims. Vienas jau mirė, J. Melis ir G. Ivanovas bus sulaikyti kitose valstybėse ir deportuoti į Lietuvą, o kiti 64 bus teisiami už akių. Žinoma, per tą laiką mirė pagrindiniai veikėjai V. Kriučkovas, V. Varenikovas, O. Pikauskas – čia buvę pagrindiniai kariuomenės vadai. Bet yra M. Golovatovas, N. Demidovas, D. Jazovas.

– O Michailas Gorbačiovas?

– Pagrindas svarstyti šį klausimą tikrai yra. Sausio 13-ąją, netgi, kaip minėjau sausio 8 d., buvo įvykdyta labai aiški karinė operacija – buvo permestos karinės dalys iš Pskovo, iš KGB Alfa būrio, o tokie sprendimai nedaromi tik ministro. Tai tikrai vyriausiojo kariuomenės vado kompetencija, tad tokių pajėgų čia sutelkimas, permetimas iš kitų vietų, mano nuomone, turėjo būti derintas su M. Gorbačiovu, todėl jo paaiškinimai arba parodymai šioje byloje labai svarbūs. Jis, kiek iš viešų šaltinių galima surinkti medžiagos, niekada nepripažino, kad žinojo, visą laiką šį dalyką neigė, bet, žinodamas, kaip funkcionavo Sovietų Sąjungos valstybės mechanizmas, aš suprantu, kad su juo buvo derinta.

Beje, kai po pučo buvome Maskvoje, mums labai talkino Rusijos prokuratūra, vyko kratos buvusiame partijos Centro Komitete, todėl mes gavome įrodymų, kad vyko pasitarimai, kas juose dalyvavo, kas buvo svarstoma. Paaiškėjo, kad tos karinės operacijos planavimas buvo svarstomas ne tik tą dieną – buvo svarstoma ir lapkričio pabaigoje, ir gruodžio pabaigoje, o dalyvavo patys aukščiausi pareigūnai. Taip, ten M. Gorbačiovo nėra, bet dalyvavo tiesiogiai jam pavaldūs partiniai žmonės iš Centro Komiteto, tad sunku patikėti, kad grįžę nepranešė apie tokius svarstymus. Taigi pagrindas įtarti tikrai yra, nežinau, kiek prokuratūrai šiandien pakanka medžiagos, bet atsakomybės klausimas yra rimtas. [...] Beje, nuosprendyje labai gerai teisiškai išnagrinėti ir įvertinti visi dalykai, kas vyko Lietuvoje, bet visi kalti asmenys dar nėra įvardinti.

– Kiek realu, kad M. Gorbačiovui gali būti suteiktas specialaus liudytojo statusas, kad jis bus apklaustas? Koks nuosprendis gali būti šioje byloje už akių?

– Už akių pagal šiuos nusikaltimus sankcijos labai sunkios, nes patys nusikaltimai labai sunkūs – žmonės buvo nužudyti arba sužeisti. Kokios bus bausmės – teismo kompetencija. Bet, jei šie žmonės bus pripažinti kaltais, manau, kad bausmės bus griežtos.

– Bet kiek tai realu? Pavyzdžiui, po Antrojo pasaulinio karo vyko Niurnbergo procesas ir visi kaltininkai buvo išaiškinti ir nuteisti. Kokių teisinių, diplomatinių priemonių turime, kad tai būtų galų gale išsiaiškinta? Juk praėjo 25 metai, o dar viskas kybo ore.

– Niurnbergo situacija buvo kita – visi kaltininkai buvo sugaudyti ir reikėjo tik patį teismą organizuoti. Bet, kol Rusija nebendradarbiaus... Sutinku, kad reikėtų daugiau politinio veikimo, bet prisiminkime, kaip prezidentė nuvyko į Baltarusiją. Tada Aliaksandras Lukašenka nustebo dėl V. Uschopčiko, lyg pirmą kartą išgirdo, kad kažkas prašo. Grįžusi prezidentė visiems davė velnių, kodėl nebendradarbiaujama, kodėl nerašomi dokumentai. Viskas buvo pakartota, ir kas? Matyti, kad tai buvo suvaidinta scena, jog nežino, nesupranta, negavo pranešimų.

Suprantama, kad jie neišduos, tik tarptautinis teismas, Hagos teismas ar kažkoks kitas galėtų imtis nagrinėti tą klausimą. [...] Suprantama, kad jie [kaltininkai] neatvyks, nebent po teismo nuosprendžio toks kaip M. Golovatovas ar dar koks vienas gali kažkur atsirasti – tada galėtų būti pritaikytas arešto orderis ir jis bausmę atliktų, bet tokia tikimybė nedidelė.