Tikriausiai neatsiras žmogaus Lietuvoje, kuris nesutiktų, kad šiemet Velykos – kitokios. Be ilgojo savaitgalio tradicija tapusios kelionės į užsienį ar sveikatinimo procedūrų savuose kurortuose, su liesesniu kepsniu ir mažesniu sviestiniu avinėliu, gal net su pustušte pinigine ir įspėjimu apie atleidimą kišenėje.

Sakytum, ir už lango šėlsta ne lengvas pavasario vėjelis, bet krizės audros. Ir pabudę ieškome ne pavasario orų prognozės, bet žvalgomės VILIBOR ir EURIBOR pokyčių. Regis, blogesnių Velykų ir nebūna...

Tačiau ar tikrai? Negi išties buvome tokie naivūs, manydami, jog beveik beribio vartojimo džiaugsmas yra amžinas? Negi tikrai manėme, kad apskritai didysis gyvenimo džiaugsmas ir yra vartojimas? O gal vis dėlto didžiausia vertybė – artimieji, jų ir sava dvasios ir kūno sveikata? Tai, ko neįsigysi už paskolą net ir mokėdamas didžiausias palūkanas.

Banalūs žodžiai? Be abejo. Tik kažin, kodėl juos turime vienas kitam vis pakartoti, priminti, lyg niekad negirdėtą žinią, lyg didžiąją naujieną. O jei vis turime pasikartoti, vadinasi, netikime šia tiesa. Jei graužiamės dėl šventę sugadinusios krizės, vadinasi, netikime, kad pagrindinis Velykų akcentas – ne riebus sviestinis avinėlis, bet Prisikėlimo šviesa – tokia stipri, kad gali nušviesti ir dar netikintį žmogų. Tačiau, kaip viename interviu pasakė pranciškonas brolis Pijus, Velykos – juk ne margučių, o Jėzaus šventė.

Panašiai kalba ir šios dienos mūsų dienraščio herojai. Kunigas Kęstutis Kėvalas pastebi, jog bėgimas, užimtumas neleidžia žmonėms pažvelgti į savo vidų. Tačiau pastaruoju metu kauniečiai vis dažniau beldžiasi į dvasininkų duris individualių pokalbių. Todėl, kad apsidairę tarp savo draugų teranda draugus šventėms, pirčiai, sportui ir pasigenda sielos draugo. Todėl, kad, rankinį stabdį užtraukus šalies ekonomikai, lėčiau ėmė tekėti ir visos gyvenimo upės: atsirado laiko sustoti. "Tam tikra prasme krizė yra gerai, nes žmonės gali daugiau laiko ir dėmesio skirti tiems dalykams, kurie nepamatuojami", – sako K.Kėvalas.

Garsus verslininkas Saulius Žukauskas eina dar toliau. "Visi mes sulaukiame savo skambučio. Tada suvokiame – reikia keistis", – sakė jis atlikdamas gyvenimo išpažintį mūsų dienraščiui. Šiam kauniečiui toks skambutis buvo ūmi liga, privertusi pakeisti požiūrį į gyvenimą, kasdienybę ir perkainoti vertybes.

Kalbėdamas apie didesnį dėmesį savo kūnui, verslininkas užsiminė ir apie naują įprotį – riboti. Regis, jo mintyse ne vien pamąstymai apie naują meniu ant stalo, bet ir apie dvasios peną ir naujo gyvenimo žingsnius: savęs vertimas riboti tampa įpročiu, nuo kurio akyse ir gyvenime atsiranda daug daugiau šviesos. Pažinti ribas verslininką išmokė infarktas. Dar geriau, kai riboti savo poreikius išmoko krizė, o ne kūno negalia.
Sveiki sulaukę Prisikėlimo ir praregėjimo...