Svarbus radinys

Prieš keletą metų netoli Gargždų, Šniaukštų karjere, buvo aptikti keli radiniai. Vienas iš jų buvo šiaurės elnio rago dalis. Ją apžiūrėję profesionalūs archeologai aptiko neabejotinus žmogaus apdirbimo pėdsakus. Iš šiaurės elnio rago buvo pagamintas dirbinys.

Radiokarboniniai tyrimai buvo atlikti net trijose užsienio labaratorijose ir jie patvirtino, kad šiam dirbiniui – maždaug 43 tūkst. metų. Tai reiškia, kad prieš tiek metų Lietuvos teritorijoje gyveno žmonės, o mūsų istorija „paseno“ beveik 30 tūkst. metų.

„Šitas radinys – svarbus ir Europos istorijai. Be abejo, sukluso archeologai, kurie domisi seniausiu paleolito laikotarpiu. Jie sako, kad tai yra vienas įdomiausių dalykų. O kodėl įdomu? Tai, kad to laikotarpio žmogus, kuris gyveno prieš 40 tūkst. metų, ir tas žmogus, kuris čia gyveno prieš 12 tūkst. metų, naudojo tokio tipo dirbinius“, – aiškina prof. A. Girininkas.

Ką žmonės su tuo dirbiniu prieš 43 tūkst. metų veikė? Tai buvo kūjelis. Jo paskirtis galėjo būti įvairi. Profesorius linkęs manyti, jog tokiu įrankiu buvo apdirbama oda. Taip pat jis galėjo būti panaudojamas ką nors kalant, tarkime, kuoliukus į žemę.

Galbūt jis galėjo būti naudojamas ir medžioklėje: juo patogu apsvaiginti šiaurės elnius tuomet, kai jie vandeniu persikelia iš vieno kranto į kitą.

Nereikia manyti, kad prieš 43 tūkst. metų žmonės gaminosi tik primityvius ir grubius įrankius. „Yra dalis dirbinių, kurie yra ganėtinai grubūs. Gal jie buvo skubiai padaryti, galbūt tarnavo trumpą laiką, tačiau atrandame daug dirbinių, kurie yra išbaigti, kruopščiai pagaminti“, – teigia Klaipėdos universiteto archeologas Gvidas Slah.

Taip pat tikėtina, kad to meto žmogus teikė reikšmę ir estetikai: dirbinys galėdavo būti trinamas asiūkliais ar kitomis žolėmis, kad būtų nupoliruotas, įgautų žvilgesį.

Kiek galėjo užtrukti tokio įrankio gamyba? Manoma, kad dieną ar dvi – priklausomai nuo to, kaip kruopščiai jis apdirbamas.

Dar viena sensacija

Archeologas A. Girininkas kelia kitą  klausimą: o ar galėjo šis dirbinys priklausyti neandartaliečiui? Juk jis rastas iš to laikotarpio, kai neandartaliečiai dar nebuvo išnykę. Šiuolaikinis mokslas gali atsakyti į šį klausimą: bus ieškoma žmonių, pagaminusių įrankį, pėdsakų ant šio dirbinio. Jei bus rasta neandartaliečio DNR, tai bus nenuginčijamas įrodymas, kad ir jų gyveno ir Lietuvoje. 

Antropologiniai duomenys rodo, jog neandartaliečių kaukolių, griaučių struktūros – kitokios. Neandartalietis savo sudėjimu primintų tvirtą žmogų didelėmis ir trumpomis kojomis bei rankomis. Kaukolės dydis taip pat gerokai didesnis už dabartinį žmogų. Neandartaliečiai ir mūsų tiesioginiai protėviai ilgą laiką gyveno greta.

Nors buvo galvojama, kad mūsų protėviai ir neandartaliečiai negalėjo susilaukti palikuonių, dabar manoma kitaip. „Vokiečių genetikai teigia, jog mes iki šiol savyje turime pusantro procento neandartaliečio genų. Tad šiek tiek neandartaliečio išliko mumyse“, – teigia prof. A. Girininkas.

Be to, žmonės iš neandartaliečių galėjo pasiskolinti ir tam tikras kaulo, akmens apdirbimo technologijas. Klaipėdos universiteto archeologas Tomas Rimkus teigia: „Neatmetama galimybė, kad neandartaliečiai galėjo pradėti tokias apdirbimo technologijas, kurias matome šiame seniausiame radinyje“.

Kaip atrodėme prieš 43 tūkst. metų?

Daug pasakyti apie tai, kaip tuo metu atrodė Lietuvos teritorija, koks buvo žmogus, kuris paliko tą dirbinį, negalime, tačiau mokslininkai turi šiek tiek duomenų.

Tuometinių žmonių gyvenimas neabejotinai susijęs su šiaurės elniais. „Žmonėms tai buvo pagrindinis maisto šaltinis. Kaip migruodavo elnių bandos, taip medžiotojai keliaudavo iš paskos“, – laidoje „Istorijos detektyvai“ pasakojo profesorius Linas Daugnora.

Iš elnio rago struktūros galima spėti, kad jis priklausė tundriniam šiaurės elniui. O tai jau nuoroda į tuometinį Lietuvos kraštovaizdį – čia buvo tundra, gyveno mamutai, gauruotieji raganosiai.

Plačiau apie išskirtinį archeologinį radinį – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Istorijos detektyvai“.