Po šešerių metų – vėl tėvų žemėje

Nebuvo šešerius metus

Žymaus rašytojo ir diplomato dukros Lietuvoje lankosi kas dvejus metus, kad galėtų įteikti prieš 30-metį įkurtą Antano Vaičiulaičio literatūros premiją. Tačiau tai tik dalis sesių darbų intensyvios kelionės metu. Vienas iš pagrindinių – aplankyti Vytauto Didžiojo universitetą (VDU), kuriame D. Vaičiulaitytė-Nourse kartu su diplomato S. Lozoraičio žmona Daniela daugiau nei prieš 20 metų inicijavo magistrantūros programą „Diplomatija ir tarptautiniai santykiai“ ir įkūrė dvi stipendijas.

Dėl pandemijos šešerius metus Lietuvoje neviešėjusios Amerikos lietuvės šią vasarą dalyvavo VDU Politikos ir diplomatijos mokslų diplomų įteikimo ceremonijoje, kur D. Vaičiulaitytė-Nourse pasakė sveikinimo kalbą.

„Esu sujaudinta, kad galiu stovėti toje pačioje vietoje, kur 1992-aisiais ambasadoriui Stasiui Lozoraičiui jūs įteikėte garbės daktaro regalijas, šiame universitete, kuriame jūs saugojate Lozoraičių šeimos atminimą ir palikimą, kur mano tėvas, rašytojas Antanas Vaičiulaitis, dirbo profesoriumi“, – džiaugėsi D. Vaičiulaitytė-Nourse.

„Linkiu absolventams dvasios tvirtybės, ištikimybės, išminties ir vilties – pasauliui ir istorijai jūs esate reikalingi. Dabar atėjo laikas įgyvendinti savo vaidmenį istorijoje, šiame besikeičiančiame pasaulyje. Jums pasisekė, kad VDU jums suteikė puikų išsilavinimą ir pastatė ant kojų, o svarbiausia – perdavė jums kovotojų už laisvę dvasią“, – sakė lietuvė, Seton Hall universiteto Naujajame Džersyje fakulteto programų direktorė.

Dalyvavo demonstracijose

Paklausta apie savo įspūdžius dalyvaujant ceremonijoje, D. Vaičiulaitytė-Nourse džiaugėsi, kad studentams tai vilties kupina diena, nes dėl jos buvo įdėta daug pastangų ir išlieta daug prakaito.

Atėjo laikas įgyvendinti savo vaidmenį istorijoje, šiame besikeičiančiame pasaulyje.

„Universitetas svarbus ne tik profesiniam išsilavinimui, bet ir sau pačiam, kaip žmogui, norint suprasti savo pašaukimą pasauliui ir gyvenimo tikslą. Tokie žmonės į savo profesijas žengia pilna širdimi“, – lygindama studentus Lietuvoje ir JAV, moteris nematė skirtumo – visiems studentams tai džiaugsminga diena.

D. Vaičiulaitytė-Nourse kartu su sesėmis prisiminė, kad tuo metu, kai JAV buvo teikiami diplomai joms, vyko demonstracijos prieš Vietnamo karą, sovietų valdžią.

„Prieš viską. Tuo metu tarp studentų buvo tokia pasipriešinimo dvasia. Universitete taip pat norėjome permainų – nieko seno“, – prisimena D. Vaičiulaitytė-Nourse.

Įkūrė programą ir stipendiją

Rašytojo A. Vaičiulaičio diplomato karjera prasidėjo 1940 m., kai buvo paskirtas į diplomatinę tarnybą prie Šventojo Sosto Vatikane. Taip jis susipažino su S. Lozoraičiu vyresniuoju – tuomečiu nepaprastuoju pasiuntiniu Romoje, ir šeimų draugystė prasidėjo.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, D. Vaičiulaitytė-Nourse, nors ir baigusi anglų literatūros studijas, kaip ir tėtis, ėmėsi diplomatinio darbo. Kartu su ambasadoriumi JAV S. Lozoraičiu jaunesniuoju dirbo Lietuvos pasiuntinybėje Vašingtone. Anot moters, tai buvo kitas labai svarbus jos gyvenimo etapas – kuo galima daugiau padėti Lietuvai.

„Tai buvo labai ypatingi ir svarbūs laikai, nes pati Lietuva neišgalėjo išlaikyti savo diplomatinės misijos JAV ir tuo rūpinosi Amerikos lietuviai – rėmė veiklas, ateidavo savanoriauti“, – prisimena D. Vaičiulaitytė-Nourse.

1994 m., mirus S. Lozoraičiui, buvo pradėta galvoti, kaip įamžinti jo atminimą. Anot D. Vaičiulaitytės-Nourse, kartu su diplomato žmona Daniela buvo nutarta padėti VDU pradėti naują magistro programą „Diplomatija ir tarptautiniai santykiai“, kuri sulaukė didelio susidomėjimo ir vis dar yra viena populiariausių programų VDU. Taip pat buvo įkurta vardinė Stasio Lozoraičio stipendija studentams. Programą ir stipendiją rėmė JAV įkurta ne pelno organizacija Lietuvių fondas.

2010 m., mirus Danielai D’Ercole Lozoraitis, D. Vaičiulaitytė-Nourse įsteigė antrąją Lietuvių fondo vardinę Lozoraičių stipendiją ir programos magistrantai gali atlikti stažuotę Lietuvos Respublikos ambasadoje Romoje.

Perims veiklą

Rašytojo A. Vaičiulaičio ir Joanos Abramikaitės-Vaičiulaitienės šeimoje augusios trys dukros lietuviškai kalba nuo gimimo, lietuvių kalbos išmokė ir savo vaikus. Moterys viliasi, kad šie perims ir visus jų plėtojamus projektus.

„Mūsų vaikai šiuo metu užsiėmę savo šeimomis ir profesijomis, tačiau žino, kad, laikui atėjus, perims šias pareigas. Ne tik veiklą VDU, bet ir tėvelio kūrybos ir atminimo projektus. Mes juos paruošime ir su laiku matysite kitus veidus, galėsite jų paklausti, – šypsosi D. Vaičiulaitytė-Nourse. – Mūsų šeimos moto – „Tikėk“, mes to ir tikimės.“

Anot moters, kai kurie jau šeimos nariai jaudabar prisideda, kai kurie skiria mažiau dėmesio, bet tai jų įsipareigojimas šeimai. Joana Vaičiulaitienė savo dukroms paliko planą, kaip turi būti išsaugotas jų tėčio, rašytojo A. Vaičiulaičio, kūrybinis atminimas, tad tokį planą seserys planuoja palikti ir savo vaikams.

Kol kas trys sesės dar planuoja kas antrus metus vasarą atvykti į Lietuvą ir daugiau nei per savaitę įgyvendinti visus užsibrėžtus darbus, o vizito pabaigoje tradiciškai apsilankyti A. Vaičiulaičio sodyboje Vilkaviškyje ir su giminėmis pasėdėti prie Joninių laužo.