Kartais man atrodo, kad visuomenės ir, aišku, kultūrinis gyvenimas panašūs į radiaciją: tu gali jame nedalyvauti, bet kažkokiu būdu vis tiek esi „apšvitinamas“, nori tu to ar ne.

Vienas iš mano bičiulių, norėdamas atsiriboti ir nuveikti ką nors rimtesnio, išsijungia mobilų, internetą ir tada imasi darbo, sakydamas, kad tokiu būdu pabėga nuo kultūrinio triukšmo. Iš tiesų nesvarbu, kaip pavadinsi, triukšmu, fonu ar kultūriniu veiksmu, vyksmu atsiriboti nėra paprasta.

Ar galima atsiriboti nuo rudens? Vėstant orams vis tiek tenka ieškotis šiltesnio rūbo, lyjant išskleidi skėtį, o iškritus pirmam sniegui, rodos, be jokios priežasties apima pakili nuotaika.

Antrą savaitę niekaip negaliu atsiriboti nuo Audriaus Puipos akvarelės darbų įspūdžio. Tarsi būtum paniręs į šaltiniuotą ir švarią upę baigiantis vasarai ir vos vos pakvipus rudeniu. Iškalbingi paveikslai tikrąja to žodžio prasme, mat kiekvienoje akvarelėje įterptas dar ir žodinis pasakojimas, kas čia vyksta. Menininkas, imituodamas tikrovę, sukuria savąją realybę, kur šalia buitiško gyvenimo atsiveria ir tai, kas priklauso anapusybei. Ir Audriaus Puipos sukurtas pasaulis bei jo švelniai ironiškas kalbėjimo tonas kurį laiką atrodo beveik tikresnis ir neabejotinai patrauklesnis už tą, kuriame esi.

O  būti tikrovėje, kuri kartais visai ne ironiška, o sarkastiška, groteskiška ir gniuždanti, nėra taip paprasta. Dar daugiau – pasirodo, būti šioje tikrovėje mirtinai pavojinga, nes kai žmogui reikia pagalbos, neveikia ta sistema, kuri turėtų patikimai veikti. Ir visai nesvarbu jokie paaiškinimai post factum, kas ką padarė ar ko nepadarė, kam teko 8, o kam 80 milijonų. Kiek milijonų verta vieno žmogaus gyvybė, jei kalba eina apie tavąją?

Mokykloje dažnai tenka kalbėtis apie jauno žmogaus vertybes. Kai paprašai, kad patys įvardintų, kas jiems svarbu, mokiniai sako, jog iš tiesų vertybių ne tiek ir daug: šeima, artimi žmonės. Gyvybė suvokiama kaip savaiminė ir prigimtinė teisė, didžiausias turtas. Teoriškai mes žinome, kad pirma turėtų rikiuotis Tėvynė, kalba, tikėjimas, moralė, galbūt menas, bet  negali neišgirsti to, kas pasakoma atvirai, spontaniškai, ilgai negalvojus. Kas yra atsitikę ar atsitinka su tuo, kuris pakelia ranką prieš kitą, o kartais prieš save patį?

„Išgverusi gadynė! Ir, deja, aš gimęs tam, kad pataisyčiau ją...“, – suvokęs savojo laikmečio nedorumą ištaria Hamletas, tokiu būdu prisiimdamas ir atsakomybės naštą. Man rodosi, kad dabarties visuomenės žmogus apskritai linkęs vengti asmeninės atsakomybės ir tai daro labai paprastu būdu – ieškodamas kito, ant kurio pečių šią naštą  galėtų perkelti. Neslėpsiu, manau, atsakomybė dėl visuomenėje klestinčių blogybių dažnai perkeliama ant mokytojo pečių, ir tai yra viena iš priežasčių, dėl ko mokykloje dirbti vis sunkiau ir sunkiau. Mano supratimu, dėl to į mokyklą  beveik visiškai neateina jaunų žmonių. Be abejo, priežasčių esama ir daugiau.

Galbūt Mokytojo dienos išvakarėse iš poetės tikimasi išgirsti pakilių ar netgi patetiškų palinkėjimų, kur būtų kalbama apie mokytoją kaip šviesos nešėją, apie ypatingą šios profesijos prasmę ir paskirtį, bet man pačiai šiandieną tokių žodžių nesinori ištarti. Galiu paaiškinti kodėl. Tiksliausiai tą nusakytų žodis „nerimastis“. Iš tikro esu nuoširdžiai susirūpinusi dėl to, kas vyksta su pedagogine bendruomene ir pedagoginėje bendruomenėje.

Visų pirma šiek tiek nuogos statistikos: kiekvienais metais mokinių ateina mažiau maždaug dvidešimt tūkstančių. Vadinasi, ir tūkstančiu mokytojų ateina mažiau. Kaip jaučiasi tas, kuris šį rugsėjį nepravėrė mokyklos durų? Statistikos departamento duomenimis 2008/2009 m. m.  Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose mokėsi 464638 mokiniai, 2012/2013 m. m. – 373874 mokiniai. Matematika paprasta: per pastaruosius penkerius metus mokinių skaičius sumažėjo daugiau negu 90 tūkstančių. Po truputį nykstame kaip tauta, bet, kita vertus, pedagoginė bendruomenė ne savo noru įtraukiama į kovą dėl išlikimo.

Dar galima padiskutuoti apie mokytojo ir, sakykim, teisėjo statusą bei atlyginimą. Galima diskutuoti ilgai. Visokiom tonacijom ir intonacijom – rimtai arba ironiškai, nelygu kokia nuotaika. Pirmadienio ryto ar penktadienio pavakarės. Ankstyvo pavasario ar prasidėjusio rudens, kur laikas vis labiau teka gruodžio pusėn.

Paskutinis ruduo

šitoj knygoj vis mažiau lieka lapų eilėraščiams

ir vis daugiau randu išbraukytų eilučių jau

numirusių žodžių tarsi neapsiplunksnavę paukščiai

lizde sakoma kai į juos kvėpteli žmogus iš karto

numiršta tarsi gležnas drugelio sparnas

paliestas neatsargių vaiko rankų vis daugiau

ir daugiau liūdnų mirusių lapų po tavo kojom

čeža nes ateina žiema ir mokėkim tuo džiaugtis

ankstyvais rytais kai vedžiojam šunis

kai išeinam į visokiausias tarnybas mėgstamas

ir nemėgstamas nes reikia nes baigės atostogos

baigės pinigai baigės atokvėpis nes namie

vaikai ir sąskaitos ir visokie kitokie lapai

su eilute „mokėtojo parašas“ nes šitas ruduo

išrašo tau paskutinį kreditą ir liūdnas dairais

į žyminį popierių į vandens ir ne-vandens

ženklus į lėtai stiklėjančią upės tėkmę

nes šis ruduo – paskutinis---------------

Spalio pradžios laikas man visada teka į Druskininkų pusę. Pirmą spalio savaitgalį čia tarsi kokie pavėlavę išskristi paukščiai būriuojasi poetai. Mokytojo dienos linkėjimai dažniausiai pasiveja būtent pakeliui į jotvingių žemę ir tik retais atvejais užklumpa pajūrio miestelyje. Kas yra nuostabiausia toje savaitgalio kelionėje – tai dairantis pro automobilio langus ir vis labiau tolstant nuo įprastinės rutinos prisiminti, kokiom įstabiom spalvom žėri ruduo ir koks žvaigždėtas gali būti spalio dangus.     

Komentaras skambėjo per LRT radijo laidą „Kultūros savaitė“.