Prieš šešetą metų persikėlęs gyventi į Lietuvą, Jungtinėse Valstijose gimęs ir augęs D. Udrys čia tiesiog maudosi malonumuose. „Svarbu visur ir visada justi džiaugsmą“, – tikina pašnekovas. Ir viskas, ko tik imasi, jam – įdomu, ambicinga, kūrybiška. 

Labiau lietuvis ar amerikietis? Išgirdęs tokį klausimą, D. Udrys tik juokiasi. Sako, kad girdi tai dažnokai. Gimęs Mičigano valstijoje lietuvių karo pabėgėlių šeimoje, mokęsis Kalifornijoje, Vilniuje jis gyvena jau šešerius metus. Jausmus lietuvybei D. Udrys puoselėja tikrai išskirtinius.

„Mano bendravimas su lietuviais man yra intymus. Tai ta šalis, kur labiausiai jaučiuosi namuose. Pagal tai galite daryti savo išvadas“, – tikina jis.

O išvados tokios, kad Amerikos lietuvis, sulaukęs kvietimo prisijungti prie Europos humanitarinio universiteto Vilniuje veiklos, ilgai nedvejojo.

„Jei reikėtų save apibūdinti, tai esu intelektualus, bet kartais labiau bendrauti mėgstantis negu tie intelektualai, kurie tyliai susikaupę mėgsta ką nors nagrinėti. Man vienatvė kartais yra atgaiva, bet labai mėgstu bendrauti. Jei ką nors studijuoju, stengiuosi tai pritaikyti praktiškai. Lietuviškoje šeimoje augęs, galvojau, kad būtų labai įdomu pagyventi čia. Kiekvienas toks sprendimas sukelia nerimą. Pagrindinis nerimas buvo, ar man bus pakankamai įdomu“, – sako D. Udrys.

Lietuviškoje šeimoje augęs, galvojau, kad būtų labai įdomu pagyventi čia. Kiekvienas toks sprendimas sukelia nerimą. Pagrindinis nerimas buvo, ar man bus pakankamai įdomu.

Jis prisipažįsta, kad Lietuvoje norėjo išbandyti savo jėgas kitaip. Jas jis visai neprastai ne tik bando, bet ir pritaiko visuomenei naudingose veiklose. Tai, ką jis dirba, yra viena pusė, o kita – pilietinės iniciatyvos, naujas verslas, susijęs su „brandingu“, kol kas net neturinčiu atitikmens lietuvių kalboje. 

„Man atrodo, lietuvių kalboje trūksta gerų žodžių tam, ką bandome padaryti. Žodis „prekės ženklas“, kai kalbama apie tai, kas užsienyje vadinama „brand“, man atrodo, mus nukreipia ne ta kryptimi, nes atrodo tarsi ženklas būtų tai, ką mes kuriame. Mes nekuriame ženklo. Nebūkime paviršutiniški. Pabandykime giliau suprasti, ką mes bandome padaryti, tada seksis geriau“, – siūlo D. Udrys.

Pašnekovas sako, kad, kol gyveno Amerikoje, apie Lietuvą girdėjo iš tėvų ir senelių – jų gimtinė buvo gerokai idealizuota, apipinta svajomis.

Net ir neklausiame, kokias didžiausias blogybes šiandien lietuvis pastebi tėvų gimtinėje, tačiau, kalbai pasisukus apie kosmopolitišką gyvenimo būdą, išsyk išlenda emigracijos problema, į kurią politologas žvelgia moderniai ir nesiūlo visiems rautis plaukų.

„Tikrai negalėčiau visiems siūlyti čia pasilikti, pats būdamas išeiviu, kuris naudojosi visomis Amerikos ir kitų šalių suteikiamomis galimybėmis išmokti tai, ką norisi išmokti apie pasaulį ir save. Jokiais būdais nesiūlyčiau lietuviams čia likti, jei jie nori išmokti ką nors, ko čia negali išmokti ar patirti.

Jokiais būdais nesiūlyčiau lietuviams čia likti, jei jie nori išmokti ką nors, ko čia negali išmokti ar patirti.

Bet kai Lietuva paliekama tokiais mastais, nepapildant kita kryptimi, kai tiek gabių ir talentingų žmonių išvažiuoja, reikia kažką daryti. Iš ko tada semsimės darbo jėgos? Jie ne tik išlaikys mūsų pensininkus ir ekonomiką, bet ir kurs tai, kas turi didelę pridėtinę vertę ir padeda kelti gyvenimo lygį“, – aiškina D. Udrys.

Jo žodžiais, liūdna, kai tiek žmonių nemato savo galimybių Lietuvoje.

„Nepasakyčiau, kad į Lietuvą atvažiavau dėl pinigų, bet be pinigų į Lietuvą nevažiuočiau. Visi turi susikurti savo pragyvenimo [šaltinį] ir išgyventi iš ko nors. Tai visiškai normalu, ir liūdna, kai tiek žmonių nemato sau galimybių Lietuvoje. Mano pasiūlymas būtų ieškoti tų sektorių, kurie kuria didžiausią pridėtinę vertę“, – sako D. Udrys.

Plačiau – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“.