Šiemet Lietuvą sukrėtė Gauso istorija, kai šunelį jo šeimininkai sumušė ir užkasė gyvą. Gausas vis dar laukia teisingumo, antrasis teismo posėdis – jau greitai.
Paskambino „mirusi“ močiutė
Skambindama į prieglaudą „Penkta koja“ turėjau viltį išgirsti gerų žinių. Tiek daug kalbama apie gyvūnų gerovę, apie tai, kad katė, šuo, šeškas ar bet koks kitas gyvas sutvėrimas – ne akimirkos džiaugsmas, o ilgalaikis įsipareigojimas. Galbūt šiemet į prieglaudas buvo atvežta mažiau gyvūnų?
„Penktos kojos“ vadovė Agnė Voluckytė atskleidžia nepatogią tiesą. Pasak jos, gyvūnų prieglaudos – lūžta, o žmonės, bandydami pateisinti savo elgesį atsikratant keturkojų, prikuria įvairiausių melų.
Pašnekovė ragina žmones prieš priimant sprendimą auginti gyvūną labai gerai pagalvoti ir tik devynis kartus viską apmąsčius ryžtis tokiam žingsniui.
Gyvūnų prieglaudose dirbantys savanoriai ne tik prižiūri ten gyvenančius senbuvius, bet kasdien sulaukia ir naujų gyventojų. Kiekvieną dieną jie tiek gyvai, tiek telefonu išgirsta daugybę pasiteisinimų, kodėl atsikratoma šuns ar katės. Tik retas atvirai įvardija sprendimo priežastis. Kiti, bijodami smerkiančio žvilgsnio, kurpia išgalvotas istorijas.
„Turėjome atvejį, kai vyras atidavė šuniuką į prieglaudą, teigdamas, kad jo močiutė, šuniuko savininkė, mirė, o jis pats pasirūpinti keturkoju negali. Kitą dieną močiutė su mumis susisiekė telefonu ir verkdama klausė, kaip laikosi jos augintinis“, – apie tai, kad žmonės renkasi eiti lengvesniu keliu, pasakoja A. Voluckytė.
Anot jos, žmonės linkę pagražinti istorijas, kad prieš gyvūnų globotojus jaustųsi geriau. Tačiau pasitaiko, kad, uždavus daugiau klausimų, jie išsiduoda.
„Buvo atvejis, kai mums paskambinusi mergina sakė, kad šunelis priklydo, o jo laikyti neleidžia namo savininkas, iš kurio nuomavosi būstą. Pasisiūlėme gražiai pakalbėti su savininku, kad leistų palaikyti gyvūną nors kelias dienas. Paskui mergina išsitarė, kad šuo vis dėlto yra jos“, – dalijasi Agnė.
Žiūri gana vartotojiškai
Ją liūdina, kad, nors informacijos apie augintinio priežiūrai reikalingą atsidavimą, laiką ir, žinoma, finansines išlaidas netrūksta, kasmet jų prieglauda sulaukia vis daugiau gyvūnų.
„Kasmet į prieglaudą atvežamų gyvūnų skaičius auga. Žmonės žiūri į viską gana vartotojiškai. Jie vaikosi madų, prisižiūri filmų ir perka brangius mišrūnus: Cockapoo, Cavapoo, Maltipoo ir kt. Reikia suprasti, kad šunys iš daugyklų turi įvairių baimių, jie nebūna labai meilūs ir lipšnūs. Norint juos išauklėti, reikia skirti daug laiko socializacijai, dresūrai. Žmonės vis pristinga laiko, o paskui apsidairę supranta, kad gyvūnas jau tapo per didelė našta.
Turėjome atvejį, kai vyras atidavė šuniuką į prieglaudą, teigdamas, kad jo močiutė, šuniuko savininkė, mirė, o jis pats pasirūpinti keturkoju negali. Kitą dieną močiutė su mumis susisiekė telefonu ir verkdama klausė, kaip laikosi jos augintinis.
Be to, šeimininkai dažnai skiria per mažai dėmesio šuniukų mankštoms, o šie, nuobodžiaudami namie, perteklinę energiją nukreipia niokodami namus. Žmonėms daug lengviau atvežti gyvūną į prieglaudą nei pasirūpinti jo poreikiais“, – atsidūsta A. Voluckytė.
Maža to, paskambinę į prieglaudą kai kurie susierzina, kad teks palaukti kelias savaites, nes ji – perpildyta. Savanoriai dažnai girdi: „Ką daryti? Juk į mišką nepaleisi.“ Agnė stebisi, kad kai kurie žmonės atsainiai renkasi augintinį, priima spontaniškus sprendimus ir, neįdėję visų pastangų socializuojant naują šeimos narį, jo atsisako.
„Neveda į dresūrą, nes nenori tam skirti laiko ir lėšų. Visi nori greitų sprendimų, kad šuniukas būtų visada geras ir klusnus, bet taip nebūna“, – griežta „Penktos kojos“ vadovė.
Paima mažiau
„Nuardo“ vadovė Jurgita Gustatitienė tikina, kad ir jų prieglauda pilna, atiduodamų ar surastų gyvūnų – apstu. Vis dėlto ji mato teigiamą tendenciją. Jurgita sako, kad jaunoji karta pasižymi atsakingesniu požiūriu ir beglobį priglaudžia tik gerai įvertinę savo galimybes. Be kita ko, iš prieglaudų paimama mažiau gyvūnėlių. J. Gustaitienė mano, kad tai gali lemti ir geopolitinė situacija.
„Iš prieglaudų paimamų gyvūnų skaičius sumažėjo. Manau, tam įtakos turi tai, kad žmonės vis geriau supranta: augintinis yra ilgalaikis įsipareigojimas. Prie to gali prisidėti ir karo baimė: žmonės svarsto apie galimą Rusijos ar Baltarusijos grėsmę, galimą būtinybę slėptis ar emigruoti“, – pabrėžia Nuaro vadovė.
Įstatymas dar neveikia
Pasak Jurgitos, šiais metais dėl gyvūnų nemažai nuveikė visuomenininkai: į prieglaudas patekę gyvūnai kastruojami, paženklinami. Deja, valstybinis sektorius atsilieka.
„Didžiausia problema – biurokratija, ji ne padeda, o trukdo. Nors dokumentuose deklaruojama, kad visi gyvūnai privalo būti paženklinti ir pagal galiojančius įstatymus Lietuvoje nebeturėtų būti nė vieno neženklinto augintinio, realybė kitokia – į prieglaudas vis dar patenka gyvūnų be mikroschemų“, – piktinasi J. Gustaitienė.
Ji mūsų politikų sprendimą vadina eiline reklamos akcija ir stebisi, kad prie visuotinio ženklinimo nebuvo pereita palaipsniui. Belgijoje tai buvo daroma aštuonerius metus. Jurgita sako, kad, siekiant proveržio ženklinant gyvūnus, vertėtų pasitelkti vietos bendruomenes, seniūnus, seniūnaičius, juk jie – arčiausiai žmonių ir geriausiai žino, kam reikia pagalbos.
Sakė, kad neatsimena
Šiais metais visą Lietuvą sukrėtė Gauso istorija, kai moteris primušė šuniuką ir jį dar gyvą užkasė. Gruodžio 10 d. teismas Kelmėje pradėjo iš esmės nagrinėti baudžiamąją bylą, kurioje Kęstutis Butkus ir Ilona Ščerbinskienė kaltinami dėl žiauraus elgesio su gyvūnu. Šių metų birželį sužalotas šuo Gausas iki šiol gydomas. Už šuns gydymą pareikštas civilinis ieškinys – 2 820 eurų.
Naujienų agentūra ELTA nurodo, kad, bylos duomenimis, kaltinamasis K. Butkus laikė I. Ščerbinskienės sugyventiniui priklausantį šunį už pavadėlio, o I. Ščerbinskienė tyčia kastuvu sudavė ne mažiau kaip dvylika smūgių į galvą ir kaklą, paskui kaltinamieji šunelį užkasė. Gyvūnui buvo padaryta daugybinių sužalojimų, kurie pavojingi jo gyvybei.
Kaip pranešė teismas, kaltinamasis K. Butkus kaltę pripažino visiškai. Per teismo posėdį jis minėjo, kad prastai jaučiasi, rankos dreba, negali kalbėti. Teisėja pasiūlė daryti pertrauką, tačiau kaltinamasis atsisakė.
Pagal galiojančius įstatymus Lietuvoje nebeturėtų būti nė vieno neženklinto augintinio, realybė kitokia – į prieglaudas vis dar patenka gyvūnų be mikroschemų.
Tuo metu kaltinamoji I. Ščerbinskienė sakė neprisimenanti įvykio. Minėjo, kad tądien buvo išgėrusi alkoholio, vaistų. Dievagojosi, kad jai šunelio labai gaila. Anot kaltinamosios, ji negalėjusi taip padaryti. Tikino prisimenanti tik tiek, kad kastuvą atnešė K. Butkus. Į daugelį klausimų atsakė vienu žodžiu: „Neprisimenu.“
Laukia teisingumo
Kaltinamieji tvirtino, kad neturi lėšų ieškiniui atlyginti – K. Butkaus pajamos labai mažos, kaltinamoji I. Ščerbinskienė šiuo metu nedirba ir neturi jokių pajamų.
Kitas teismo posėdis numatytas 2026 m. sausio 7 d. Jame bus tęsiamas įrodymų tyrimas – apklausiami liudytojai.
„Mane labiausiai nuliūdino, kad Gauso skriaudėjai apsimeta aukomis. Neva neatsimena, myli gyvūnus. Tai mane labai sukrėtė ir papiktino. Tikiuosi, kad teismas ir prokurorai sugebės atskirti, kas tiesa, o kas ne. Aš pasitikiu teismu“, – „Nuaro“ vadovė J. Gustaitienė tikisi sulaukti teisingumo dėl Gauso.
Naujausi komentarai