Anot jo, kiekvienas karys pasirenka savą būdą, kaip susitvarkyti su misijoje kylančiomis emocijomis. Vis dėlto į atsargą išėjęs specialiųjų operacijų pajėgų karininkas Aurimas Navys tikina – sunkiausia būna ne misijoje, o grįžus į namus.

Karys buvo laikomas automato numeriu

Siekdami užtikrinti šalies saugumą kariai įgyja teisę panaudoti ginklą ir prireikus atimti žmogaus gyvybę. Dažnai tai neišvengiama. Tačiau ką ši teisė arba pareiga reiškia žmonėms, kurie ją turi? Kaip jie parengiami karinėms misijoms ir kokie iš jų sugrįžta ne tik fiziškai, bet ir emociškai?

„Aš nėjau kaip į kariuomenę. Aš ėjau kaip į tam tikra prasme elitinį kuriamą vienetą, kuris priklausė kariuomenei. Nebuvo tokio tvirto supratimo, ar tai yra kariuomenė, ar tai nėra kariuomenė. „Tikri“ kariai, ta sausumos kariuomenė, pėstininkai (ko gero, ir dabar, bet ypač tada) žiūrėjo į mus kreivai, nes mes buvome tie kariai, kurie vaikšto su kostiumais“, – LRT RADIJUI pasakoja A. Navys.

Jis kalba apie ypatingos paskirties skyrių, kuriame pradėjo dirbti psichologu. Tuo metu šis skyrius dar tik buvo kuriamas, o vėliau tapo dabartinių specialiųjų operacijų pajėgų branduoliu.

„Tais laikais, kai pradėjome rengti tas pajėgas, supratome, kad reikalingas naujas lyderystės tipas, naujas vadovavimo tipas, ne tas, kuris buvo Sovietų Sąjungos laikais. Deja, Lietuvos kariuomenė neturėjo, iš ko mokytis – iš pradžių buvo tik seni Sovietų Sąjungos (nors turbūt geriausi) karininkai. Jų mąstymas ir mentalitetas buvo labai paprastas“, – sako A. Navys.

Vienas iš buvusių karininkų man yra aiškiai pasakęs, kad aš nesuprantu, kas yra karys, nes aš galvoju, kad karys yra žmogus.

Jis pateikia pavyzdį, kad tuo metu karininkai karius vertino ne kaip žmones, o kaip daiktus, kurie turi atlikti tam tikrą funkciją: „Vienas iš buvusių [...] karininkų man yra aiškiai pasakęs, kad aš nesuprantu, kas yra karys, nes aš galvoju, kad karys yra žmogus. Anot jo, karys yra ne žmogus, karys yra automato numeris – jis turi šaudyti. Kad jis galėtų šaudyti, jam reikia pailsėti ir pavalgyti. Viskas.“

A. Navio teigimu, toks požiūris lėmė ir tai, kaip kariai buvo ruošiami. Vis dėlto jis tvirtina, kad į kareivius, seržantus ar karininkus reikėtų žiūrėti kaip į visiškai vienodus žmones, kurie tiesiog atlieka skirtingas funkcijas pagal savo sugebėjimus.

„Karininkas yra tas pats kareivis. Yra situacijų, kai jis bus pats paprasčiausias eilinis, kuris eis pirmas į mūšį ir kartu su kareiviais darys operaciją. Iš kitos pusės gali būti situacijų, kai liks tas pats vienas kareivis ir jis turės vadovauti, priimti karininko poziciją. Tą mentalitetą, tą suvokimą reikėjo įdiegti ne tik specialiosiose pajėgose (nors ypač jose), bet ir kalbant plačiau apie Lietuvos kariuomenę“, – sako A. Navys.

V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Kario darbe žudymas – neišvengiamybė

A. Navys prisidėjo prie atrankos sistemos ypatingos paskirties tarnybos kariams kūrimo. Kad geriau suprastų, ko gali reikalauti iš karių, pats praėjo bazinį kareivio kursą, o vėliau tapo specialiųjų operacijų pajėgų karininku. Tos pačios sistemos pagrindu ir dabar atrenkami specialiųjų pajėgų kariai.

Šių pajėgų kariai vadinami elitiniu kariuomenės būriu. Jie atsakingi už aukštos rizikos ir ypatingo parengimo reikalaujančias užduotis. Kelios iš jų: kova su terorizmu Lietuvoje ir už jos ribų, specialioji žvalgyba, įkaitų išlaisvinimo operacijos. Akivaizdu, kad ir šiose pajėgose tarnauti gali tikrai ne kiekvienas.

„Yra įgimtų dalykų, kuriuos keisti (nors galima tobulinti) yra gana sudėtinga. Aš kalbu apie, sakykime, įgimtus nervų sistemos ypatumus. Turi būti gana stipri nervų sistema, kuri gana ilgai, nuosekliai, vidutiniškai gerai turi veikti esant dideliam stresui. Paprastai psichologijos moksle yra skiriami keturi nervų sistemos tipai. Jeigu neturi specialių operacijų kariui tinkamos nervų sistemos, gamta jos nedavė, deja, tu jos ir neišugdysi“, – tikina A. Navys.

Jis priduria – kai kuriuos trūkumus galima kompensuoti kitais gebėjimais, tačiau atlikti darbą tokiam specialiųjų pajėgų kariui vis tiek bus sunkiau, nei kitiems, kurie reikiamas savybes turi. Be to, sako A. Navys, turimos savybės privalo būti išskirtinės, kad jos galėtų kompensuoti neturimas, nors reikalaujamas.

Turėtų būti labai specifinis ir labai reikalingas asmeninių savybių derinys, kad į specialiąsias pajėgas paimtų karį, kuris šūvio metu užsimerkia. Mes paprastai neužsimerkiame.

„Pavyzdžiui, kariui svarbus reakcijos greitis. Kalbant paprastai – per kiek laiko sureaguosi į dirgiklį, į šūvio garsą, per kiek laiko išsitrauksi ginklą ir iššausi. Dauguma iš mūsų šūvio metu užsimerkia. Tai refleksas – nuo didelio garso ir oro bangos žmogus nevalingai užsimerkia. Turėtų būti labai specifinis ir labai reikalingas asmeninių savybių derinys, kad į specialiąsias pajėgas paimtų karį, kuris šūvio metu užsimerkia. Mes paprastai neužsimerkiame“, – nurodo A. Navys.

Paklaustas, kaip vertina vieną iš kario pareigų – žudymą – ir ar galima tai laikyti privilegija, A. Navys sutinka – tai išskirtinė teisė, tačiau tai nėra privilegija: „Tai ne kažkoks gėris, kažkokia duotybė, vertybė, kuri būtų kariui ypač gera. Tai neišvengiamybė. Darbe to tiesiog negali išvengti, kad pasiektum kažkokių tikslų – valstybės gerovės, kad apgintum savo valstybę. Ne paslaptis, važiuojant į misiją visi kariai turi suvokimą, kad gina savo valstybę. Iš tikrųjų mes tai puikiai suprantame – daug geriau ginti savo valstybę (tai skambės žiauriai, bet yra tiesa) ne savo žemėje. Jeigu mes Lietuvoje ginsime savo valstybę, vadinasi, kažko nepadarėme, jau per vėlu.“

J. Norvaiša: kariai tiesiog supranta, kad taika – tarpinė būsena

Karo akademijos viešųjų ir tarptautinių ryšių skyriaus viršininkas kapitonas J. Norvaiša pasakoja kariuomenę pasirinkęs, nes, jo supratimu, tai yra viena iš garbingiausių profesijų. Pašnekovas tvirtina – darbas bet kurioje srityje, kuri naudinga šaliai, irgi yra valstybės gynyba, tačiau būtent kario profesija jam pasirodė prasmingiausia.

„Ta mano tarnyba ar tarnystė, kelias, kurį aš pasirinkau, nepasakyčiau, kad yra privilegija. Tai yra mano pasirinkimas, kaip aš suprantu savo gyvenimo misiją ir pareigą tėvynei. Nemanau, kad skriaudimas arba žudymas gali būti kažkokia privilegija. Karys tai supranta (bent jau aš taip suprantu) kaip tam tikru momentu kylančią pareigą. Tai pareiga, kurią turiu atlikti“, – sako J. Norvaiša.

Jo nuomone, mūsų visuomenė šiuo metu gyvena tarpukario sąlygomis. Kaip aiškina J. Norvaiša, žmonijos istorija rodo, kad taikos momentų pasaulyje buvo mažiau nei karo, todėl šiuo metu gyvename laiku, kai vienas konfliktas jau pasibaigė, o kitas dar neprasidėjo.

„Turime ruoštis, ruoštis tiems iššūkiams, kurie galimai mus užklups. Kaip žinome, dažniausiai iššūkiai mus užklumpa tuomet, kai mes būname tam nepasiruošę. Mes, kariai, turbūt esame ta nepopuliari visuomenės dalis. Kartais mums sako – esate kurstytojai, esate tie, kurie mitologizuoja ir galvoja, kad kažko laukiame, o iš tikrųjų bus taika. Mes tiesiog suprantame, kad taika yra tarpinė būsena“, – tvirtina J. Norvaiša.

Jis svarsto, kad kai kurie žmonės per savo gyvenimą gali ir neišgyventi karo, konfliktų, tačiau tai nereiškia, kad jie niekada nebekils: „Galbūt taip, mes būsime laimingi ir mūsų tarnavimo, mano tarnavimo laikotarpiu to karo nebus, bet aš negaliu sau turėti tokios prabangos, kad tarnaudamas valstybei ir gindamas tuos, kurie galbūt mane kartais kritikuoja, aš nesiruošiu. Kario pareiga ruoštis ir ruoštis tam blogiausiam variantui, t. y. žudymas. Tai viena iš pagrindinių kario pareigų, ypač mūšio lauke.“

V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Sunkiausia – ne misijoje, o grįžus

J. Norvaiša 2012 m. dalyvavo misijoje Afganistane. Jis pasakoja, kad nereikėtų įsivaizduoji, kad ten kova vyksta kaip Antrojo pasaulinio karo metais, kai kariauja frontas prieš frontą: „Ta grėsmė visai kitokia. Klausimas, kuri iš grėsmių geresnė, ar ta, kai žinai savo priešą, žinai, kur jis yra, identifikuoji ir kovoji prieš jį operacijoje, ar geriau toks priešas, kuris yra Afganistane. Manau, kad priešas Afganistane nenuspėjamas.“

Jis teigia, kad misijoje buvo tokių situacijų, kai netoli bazės įvykdavo sprogimai, kai nutikdavo įvairūs incidentai. J. Norvaiša pasakoja, kad kariai rasdavo pakelėse užminuotas minas: „Ten turi būti gana atsargus. Niekada nebūna taip, kad tu žinai, jog viskas bus gerai. Žinoma, tu nesi mūšio lauke, nesėdi apkasuose, kasdien nedalyvauji mūšyje, bet tas atsargumas, sveikas vertinimas visada reikalingas.“

J. Norvaiša prisimena situaciją, kai į karių visureigį šovė prieštankinė mina. Tada vienas karys buvo sužeistas, jo gydymas užtruko. „Sakykime taip – vertinant restrospektyviai atrodo vienaip, bet tuo metu, kai tu būni vietoje, susigalvoji sau savo mąstymo filosofiją. Aš tiesiog mąstydavau, kad esu tokioje būsenoje, kad aš jau esu žuvęs, aš jau esu save paaukojęs. Tada man paprasčiau gyventi, nes neturiu baimės, tada nemąstau, kas būtų, kai aš žūčiau. Ne. Aš save pastatau į tokią situaciją – viskas, aš žuvęs“, – tvirtina J. Norvaiša.

Jis įsitikinęs – bet kuri situacija savaime nėra blogis, bet svarbu tai, kaip ją priimame, kaip į ją įsigyvename. Karys teigia pasirinkęs situacijos nedramatizuoti ir toks požiūris jam padėjo lengviau žvelgti į situaciją.

Panašios nuomonės laikosi ir A. Navys. Jo teigimu, sunkiausia ne misijos metu matyti mirtį, bet grįžti į įprastas gyvenimo sąlygas: „Tu matai, kad visos mūsų problemos arba mūsų buitis iš tikrųjų (na, taip žmogui atrodo) labai nereikšminga. Viskas, kas yra reikšminga, yra tas gyvenimas ir jo įprasminimas. Jeigu tu įbridai į upę ir išlipai, tu vis tiek kažkiek laiko būsi šlapias. Tai neišvengiama – kol tas vanduo nenudžius, tu būsi šlapias. Čia lygiai tas pats – tu gali į tą misiją nuvažiuoti, į tą mūšio lauką patekti, iš jo sausas jau nebekelsi.“

A. Navys: tikiu, terapija nebeapsiribos klausimu „ar gerai jaučiatės?“

Anot A. Navio, iš misijų grįžę kariai susiduria su tuo, kad juos būtina grąžinti į socializaciją, susitvarkyti su emocijomis: „Deja, tas sugrąžinimas, socializacija nevyksta iš esmės. Su visa pagarba kolegoms psichologams, kurie dirba karo medicinos ekspertizės komisijoje, jie neturi supratimo, ką tie žmonės išgyveno ir kaip reikėtų juos į tą gyvenimą grąžinti. Tikiu, kad po kažkiek laiko (jau ir dabar keičiasi) tai neapsiribos klausimu „ar gerai jaučiatės?“

Su visa pagarba kolegoms psichologams, kurie dirba karo medicinos ekspertizės komisijoje, jie neturi supratimo, ką tie žmonės išgyveno ir kaip reikėtų juos į tą gyvenimą grąžinti.

Jo teigimu, paklaustas tokio klausimo, karys visada pasakys, kad jaučiasi gerai. Kaip tvirtina pašnekovas, pasakydamas, kad jam kažkas yra negerai, žmogus pripažintų savo silpnumą, o kario orumas to padaryti neleidžia.

„Bet mes dėl to turime labai daug užslėptų dalykų: potrauminio streso sindromai, depresijos, nerimo sutrikimai. Tai dar labiau apsunkina kario gyvenimą. Jeigu jis kreipsis į tą patį mediką, psichiatrą, psichologą Karo ligoninėje, tai iš esmės reikš, kad penkerius metus žmogus neturės ginklo. Tai reiškia, kad jis neturės darbo. Todėl jis tai slepia ir situacija dar labiau blogėja“, – pabrėžia A. Navys.

Jo aiškinimu, kad situacija neblogėtų, karys paprastai pasirenka grįžti ten, kur jam nereikėjo apie šiuos dalykus galvoti – į misiją. „Tai išeina kaip narkotikas – tu išvažiavai ir kuo toliau, tuo daugiau nori ten būti. Tai nėra gerai. Tai iš tikrųjų nėra gerai. Turėtų būti kažkaip tais žmonėmis susirūpinta ir galvojama, kaip juos sugrąžinti į tą gyvenimą čia. Suprantama, kare tu nieko negalvoji, tu galvoji – priešas, draugai, viskas aišku...“ – sako A. Navys.

Jo teigimu, tokiu būdu kariai pabėga nuo įvairių problemų: „Tau nereikia rūpintis, tavo mašina nesugedo, žmona ar vyras nebumba, vaikai į darželį ar mokyklą neina, niekas negavo dvejeto, šildymo sezonas neprasidėjo, nereikės daugiau mokėti, banke paskola jei ir yra, tau neįdomu. Tu apie tai negalvoji. Visa buitis dingsta. Viskas labai paprasta – paduoda valgyti, eini miegoti, tu turi savo geriausius draugus, kurie yra aplink tave. Viskas, ko daugiau dar reikia?“

A. Navys kalba apie tai, kad reikėtų sutvarkyti dabartinę teisinę sistemą, nes dėl teisinių pasekmių kariai dažnai nenori kalbėti apie savo patirtis. Kariuomenės psichologė kapitonė Danutė Lapėnaitė vis dėlto teigia jau dabar matanti didelį pokytį šioje sistemoje.

„Kariai galų gale tuos psichologus mato ir supranta, kad tai nėra baisu, kad psichologai nėra tie, kurie vertina. Tie, kurie vertina, dirba komisijose. Tie, kurie teikia pagalbą, yra šalia karių. Jie daug lengviau prieina, kariai daug atviriau šneka“, – pastebi D. Lapėnaitė. Jos nuomone, prie to prisideda ir besikeičiantis visuomenės požiūris.