Iš 100 vaikų apie patirtą tvirkinimą meluoja tik 5, iš jų 4 tai daro įkalbėti suaugusiųjų, sako psichologė Erna Petkutė. Psichologė pabrėžia, kad tėvai turėtų neabejoti savo atžala, šiai prabilus apie patirtus skaudžius išgyvenimus.

Neišgydyta trauma gali turėti skaudžių pasekmių asmenybės vystymuisi - 70 proc. prostitucija užsiimančių merginų vaikystėje yra patyrusios prievartą.

Iš kokių požymių tėvai gali atpažinti, kad jų vaikas buvo tvirkinamas?

Yra dviejų rūšių požymiai. Yra nespecifiniai požymiai, kurie dar vadinami bendraisiais požymiais. Kai kas nors vaikui atsitinka, tai jis tampa jautresnis, nervingesnis, blogiau užmiega, blogiau pradeda valgyti, greičiau išsigąsta, kartais jam pradeda kristi svoris.

Apie specifinius požymius visiems tėvams reikėtų žinoti daugiau. Vaikai, vystydamiesi seksualiai, žaidžia seksualinius žaidimus ir tai yra natūralu. Vaikų seksualinis vystymasis vyksta praktiškai nuo pirmos dienos, bet palaipsniui. Jau trimečiai, keturmečiai, penkiamečiai rodo tam tikrą susidomėjimą seksualine sritimi.

Į bet kokias perdėtas žinias ne pagal amžių - perdėtą terminų žinojimą, kuris neatitinka vaiko metų, bet kokius veiksmus, kuriuos vaikas imituoja ir negali nustoti jų imituoti, bet kokius atkaklius bandymus priversti kitus vaikus atlikti tam tikrus seksualinius veiksmus, vaiko didžiulį nenorą pasilikti su kuriuo nors vienu iš suaugusių (tai gali būti bet kas, pavyzdžiui, dėdė ar net kartais ir teta, ar vaiko ateinanti prižiūrėti auklė) - tėvai turėtų reaguoti.

Reikia turėti galvoje, kad bet kokie seksualiniai žaidimai, kurie įgauna tokį labai stiprų, atkaklų, įkyrų pobūdį, gali liudyti, kad vaikas arba buvo liudytojas, arba kažką yra šiek tiek patyręs (aišku, šimtu procentų to tvirtinti negalima).

Blogiausia, kad daliai vaikų jokie požymiai nepasireiškia, nors jie tikrai yra patyrę prievartą. Aš neturiu tam paaiškinimo. Galvojama, kad visa tai pasilieka vaiko viduje ir kažkada, kažkaip, kažkokiu būdu turės įtakos jo asmenybei ir jo tolimesniam gyvenimui.

Kokios tvirkinimo pasekmės tolimesniam vaiko gyvenimui?

Kada yra trumpalaikis poveikis, vaikas gali pradėti blogiau mokytis, tapti piktesnis, dirglesnis, irzlesnis. Jam gali pradėti nesisekti bendraujant su draugais, išsivysti depresija ir taip vaikas gali prieiti net iki savižudybės.

Tolimųjų pasekmių atveju, kuris mus labai gąsdina, vaikas augdamas susitapatina su tvirkintoju arba auka. Brandžiame gyvenime, pasirinkdamas partnerius, elgiasi pagal vieną iš tų dviejų modelių ir tikrai gali būti labai nelaimingas. Sakykime, per 70 procentų prostitucija užsiimančiųjų jaunų merginų yra patyrusios vienokią ar kitokią seksualinę prievartą.

Fizinis artumas, intymumas, švelnumas supainiojamas su pasitikėjimu. Vaikas nebegali atskirti, kokiu tikslu prie jo kitas žmogus eina ir sako: „Aš tave labai myliu ir mėgstu, tu esi labai puikus“, ir tada jį tvirkina. Vaikui galvoje susimaišo du dalykai.  Suaugę jie jų nebeatskiria, susiformuoja arba labai priklausoma, arba agresyvi asmenybė.

Antruoju tolimosios pasekmės atveju vaikas viduje jaučiasi blogas, sugedęs, susitepęs, kaltas, pastoviai jaučia gėdą. Jis jaučia gėdą ne tik intymiose situacijose, bet visada. Vaikas dažniausiai kaltina pats save už tai, ką su juo darė suaugę. Vaikui atrodo, kad jis yra peršviečiamas, kad jam ant kaktos parašyta, kuo jis užsiėmė, ką su juo darė.

Ar šias vaiko patirtas seksualines traumas įmanoma išgydyti ?

Kuo ankstyvesnė bus pagalba, parama ir, visų pirma, tikėjimas, kad vaikas pasakė tiesą, tuo didesnė tikimybė, kad vaiko pusiausvyra bus atstatyta. Daliai vaikų būna tiktai tos trumpalaikės pasekmės ir vėliau, jeigu aplinka yra palaikanti, jeigu vaikas turi įgimto psichologinio atsparumo, tai tada gali ir nebūti tų tiesioginių pasekmių, nereikia kažkokio labai ypatingo ir ilgo gydymo.

Suaugusieji turi būti labai atidūs, atsargūs ir kažkaip suprasti vaiką, palaikyti ir kreiptis dėl profesionalios pagalbos mažojo savivertei atstatyti, kartoti jam: „Su tavimi tas ar tas, tas ar tas suaugęs žmogus tikrai elgėsi neleistinai ir neteisingai, tu esi dėl to nekaltas“. Tas yra labai svarbu ir tą reikia kartoti.

Ateina į terapiją ir suaugę žmonės. Stengiasi suvokti, kaip jie patys kuria santykius, kaip jie jaučiasi su partneriais, su draugais. Vilties išsigydyti patirtą traumą yra, bet kadangi vaiko tvirkinimas yra nepaprasto gėdingumo patirtis ir visuomenė į tai reaguoja su labai dideliu pasmerkimu, tai labai retai aukos išdrįsta kalbėti apie tai, ką patyrė. Dabar jų prabyla vis daugiau, bet anksčiau tai išvis beveik negalėdavo apie tai kalbėti.

Pedofilais gimstama ar jais tampama? Kas tai lemia?

Yra dvi teorijos ir trečia, jungianti dvi pirmąsias. Pirmoji teorija - mes savo potraukį gauname biologiniu keliu, dėl tam tikros genų kombinacijos taip atsitinka, kad mus traukia vaikai.

Kitu atveju manoma, kad jeigu vaikas ilgą laiką pats buvo išnaudojamas ir tvirkinamas, naudojamas suaugusių pasitenkinimui, tai tada jis tarytumei perima tokį seksualinių santykių modelį.

Nė viena teorija nėra iki galo 100 procentų patvirtinta.

Ar pedofilą galima išgydyti?

Pedofilas yra žmogus, kuris dažniausiai yra tvirkinęs ne mažiau kaip vieną vaiką. Gydant pedofilą pagrindinis dalykas yra išmokyti jį kontroliuoti savo instinktus.

Didžiausia problema yra ta, kad ne visi arba didžioji dauguma tokį potraukį turinčių žmonių ne visada jaučia kaltę, sąžinės graužatį, kad jie kažką daro negerai. Jų potraukis yra tiek stiprus, kad jis užglaisto tą kaltės jausmą.

Pagrindinis bandymas yra išmokyti save kontroliuoti, o kitas - pabandyti atstatyti empatiją aukai, tvirkinamam žmogui. Eksperimentai vyksta JAV kalėjimuose, Olandijoje ir kitose šalyse, bet koks tas sėkmės procentas, aš negaliu pasakyti.

Kaip vertinate D. Kedžio visuomenei išplatintą beveik valandos trukmės filmuotą medžiagą, kurioje jo penkiametė dukra pasakoja apie galimai patirtą seksualinę prievartą. Ar realu, kad penkiametė mergytė galėtų išsigalvoti tokią istoriją?

Paprastai apie patirtus tvirkinimus meluoja ypatingai mažas vaikų procentas. Iš 100 proc. pameluoja tik kokie 5 proc. Tai čia tokia yra bendroji statistika. Kaip yra konkrečiai su konkrečiu suaugusiu žmogumi ir konkrečia mažyte mergaite, labai sunku pasakyti.

D. Kedys mergaitės seksualine prievarta apkaltino ir motiną. Ar dažni tokie atvejai, kai vaikus skriaudžia tėvai? Ar tiesa, kad tokius kaltinimus tėvai dažnai pasitelkia teismuose kovodami dėl vaiko globos?

Mums yra žinoma tokių atvejų, bent vienas kitas, kur tėvai, siekdami materialinės naudos ar kažkokios kitokios naudos teisiniu požiūriu, gali įkalbinėti vaiką, kad jis taip pasielgtų.

Bet tai yra ypatingai reti atvejai, nes psichologai ir teismo ekspertai paprastai turi tam tikras metodikas nustatyti, ar ta vaiko istorija yra tikroviška, ar vis dėlto ji yra labiau išmokta ir įkalbėta suaugusių.

Psichologai, kurie apžiūrėjo mergaitę, sako, kad negali duoti patikimų išvadų, nes mergaitės tėvas, ją filmuodamas, taip pateikė jai klausimus, kad šie buvo veikiau pasufleruoti atsakymai. Ar iš tikrųjų mergaitės parodymais nebegalima remtis, ar gali būti, kad ji kalba tai, ką liepia tėvas? Kiek penkiamečiai yra paveikūs, ar to net nežinodami gali meluoti?

Gana paveikūs dėl labai paprastos priežasties - penkiamečiai visomis prasmėmis, tiek fiziškai, tiek psichiškai, yra absoliučiai priklausomi nuo savo tėvų. Kitas dalykas, jie gali būti ir paveikūs, ir gali būti patyrę prievartą. Tai yra labai sudėtinga.

Labai svarbu, kur vaikas grįžta paliudijęs. Ar jis grįžta pas tą patį tėtį, kuris vaiką atvedė liudyti ir kažkaip ruošė jį tam iš anksto (mes nežinome, kaip jis ruošė, ką jis darė), ar jis nueina į kažkokią saugią aplinką, kur jo niekas neklausinėja: „Ko tavęs klausė, ką tu atsakei, ką tu tada pasakei, ką tu nupaišei, ką tu padarei“, nes visa tai kelia didžiulę įtampą vaikui.

Kiekvienas vaikas stengiasi suaugusiems įtikti, stengiasi atspėti, ko suaugę nori, todėl vaikui yra būtina sukurti didžiulį saugumą, kad jis galėtų sakyti taip, kaip buvo, o ne taip, kaip iš jo tikisi suaugęs žmogus.

Daug priklauso nuo to, kiek kartų mergaitę apklausė, ką sakė apie tai tėtis, kaip jis su mergaite iki to laiko elgėsi. Labai daug dalykų į tai įeina. Reikia kuriam laikui vaiką palikti ramybėje, kur jis jaustųsi saugus, jeigu tai iš viso yra įmanoma, ir išsiaiškinti kitas aplinkybes. Čia kalba eina ne tik apie vaiką, čia visi suaugę dalyvauja, labai aktyviai, už ir prieš. Vaikas, tokiais atvejais, tampa įrankiu.