Filmas „Iki galo ir dar šiek tiek“ LRT TELEVIZIJOS žiūrovus pasieks jau gruodžio 18 d. ir pasakos tiek Ukrainos karių, tiek karo įkaitais tapusių vietos gyventojų istoriją.

– Kokiose Ukrainos vietose buvote?

– Su visa filmavimo grupe – kolega, žurnalistu Edvardu Špoku ir operatore Migle Gaižiūte – lankėmės konflikto Rytų Ukrainoje simboliu tapusiuose miestuose Avdijivkoje ir Marinkoje. Tai – miestai, kurie yra vadinamojoje pilkojoje zonoje, tai yra konflikto smaigalys. Ten bandėme kalbėtis tiek su kariais, tiek su karo įkaitais tapusiais vietiniais, tai mums ir buvo svarbiausia. 

– Kiek juntamas dabar tas karo kvapas?

– Nepaisant to, kiek informacijos gauname per televiziją, radiją ar kitus informacinius kanalus, karas yra niekur nedingęs. Galbūt tie veiksmai nėra tokie aktyvūs, kokie buvo. Puikiai žinome, kad pagal Minsko susitarimus tarsi ir nebegalima naudoti sunkiųjų ginklų, bet jie yra naudojami ir tai vyksta iš principo kasdien. Galbūt, ne taip aktyviai, kaip tai buvo 2015 m., bet karas yra šalia ir jo kvėpavimas jaučiamas kiekvieną dieną.

– Kaip šiandien atrodo tie paminėti miestai – Avdijivka ir Marinka?

– Avdijivka yra miestas, kurio susilietimo su frontu linija yra visiškai suniokota. Namai pirmojoje linijoje yra visiškai negyvenami. Miestas yra nukraujavęs: gyventojai, kurie galėjo ir turėjo kur, yra išvažiavę. Kitų ritmas yra kažkiek prisitaikęs prie tų fantasmagoriškų aplinkybių. Tokio gyvenimo normaliu tikrai nepavadinsi. Žmonės kažkaip sukasi, kažkaip gyvena, bet miesto infrastruktūra yra stipriai apgadinta. Apie atkūrimą ar kažkokius darbus, kol vyksta kariniai veiksmai, kalbos nėra.

Dar sudėtingesnė situacija yra Marinkoje, kur frontas yra vos 200 metrų nuo gyvenamųjų žmonių namų. Susišaudymai tarp ukrainiečių ir separatistų ten vyksta kiekvieną dieną.

– Minėjote, svarbiausia buvo pakalbėti su įkaitais tapusiais ten gyvenančiais žmonėmis. Kokios jų nuotaikos?

– Žmonės visų pirma yra labai pavargę ir paklausus, kaip, jūsų įsivaizdavimu, ši situacija galėtų baigtis, daugelis linguoja galvomis ir sako: mes nebežinome, mes pavargome. Išeities žmonės nebemato.

– Kokia šių žmonių buitis tokiu laikotarpiu?

– Įsivaizduokite, kokia buitis, kai virš galvos skraido kulkos, kokia yra buitis, kai tu girdi šūvius, koks gyvenimas, kai tavo namų langai privalo būti užkalti, kad nešviestų šviesa ir tavo namas netaptų taikiniu.  Elektra kasdien dingsta po keletą kartų, dujų nėra, vanduo yra tik pas tuos, kurie turi savo šulinius.

– Ką filmavote? Ką LRT TELEVIZIJOS žiūrovai pamatys Jūsų sukurtame filme?

– Pagrindinis mūsų filmo herojus – Jonas Ohmanas. Pabandėme į situaciją pažiūrėti jo akimis. Jis, kaip žinia, veža labdarą kariams, vietos gyventojams. J. Ohmanas bus mūsų filmo „keltininkas“, kuris iš taikos mus perkels į esamą situaciją, pabandys paaiškinti, kas vyksta, kaip vyksta. Darbinis filmo pavadinimas šiuo metu yra „Iki galo ir dar šiek tiek“.

– Ar kalbėjote su ukrainiečių kariais? Kaip jie jaučiasi? Kokios jų nuotaikos? Ryžtas?

– Su kariais bendravome daug. Daugiausiai kalbėjomės su „Pravyj sektor“ kariais, kurie stovi priešakinėse linijose. Kalbant apie jų nuotaikas, jaučiamas pyktis, jie jaučiasi Kijevo suvaržyti, apleisti ir iš čia kyla nepasitenkinimas. Kariai kurą į vos važiuojančias mašinas pila iš savų pinigų, maistą perka iš savų pinigų ir kiekvieną dieną rizikuoja savo gyvybėmis vien gyvendami priešakinėse linijose.

Filmą „Iki galo ir dar šiek tiek“ LRT TELEVIZIJOS žiūrovai pamatys gruodžio 18 d.