Anot jo, dėl šios priežasties Kauną ir Vilnių skyrė ne 100, o 300 km. G. Kuprevičius ir daugelis kitų Kauno redakcijos darbuotojų su nostalgija prisimena darbo Kauno redakcijoje metus ir liūdi dėl nesusiklosčiusio redakcijos likimo, kurį, kaip sako laidos LRT RADIJO „Devyni radijo dešimtmečiai“ pašnekovai, lėmė Kauno nuvertinimas lyginant su Vilniumi.

Kauno radijas – išskirtinis atvejis Sovietų Sąjungoje

„Alio, alio, Lietuvos radijas, Kaunas“ – tokie buvo pirmieji žodžiai, nuskambėję 1926 m. Kauno radiofone. Turtinga radijo pradžios istorija, radiofoninės kultūros tradicijos, jų kūrimasis, tobulėjimas sulaukė nemažo dėmesio. Žlugusios viltys – mažiau. Kas po įspūdingos radiofonijos kūrimosi pradžios vyko vėliau, pavadinkime, nukarūnuotoje Kauno redakcijoje, lieka blankiame istorijos puslapyje.

Su menkomis pertraukėlėmis transliacijos iš Kauno nebuvo nutrūkusios ir per nacių bei sovietų okupacijas karo metu. 1944 m. spalio 1 d. įsteigtas Kauno radijo komitetas. Jo pirmininku paskirtas Vacys Reimeris, iki tol dirbęs žinių redakcijos atsakinguoju redaktoriumi. V. Reimeris buvo sovietų armijos kovotojas, poetas. Jau po savaitės Kauno radijo komitetas ėmė transliuoti valandos programą, skirtą tik Kauno miestui. Radijo bokštas buvo susprogdintas, transliuota per radijo mazgą. Tuo metu radijo diktoriais dirbo Marija Juškevičiūtė-Biržienė, Julius Lozoraitis, Alfredas Paulauskas.

Itin svarbi data Kaunui – 1959 m., kai įkurta radijo transliacijų redakcija. Jos istoriją tyrinėjantis buvęs radijo, o dabar televizijos žurnalistas Vidas Mačiulis įsitikinęs, kad atskiros redakcijos Kaune įkūrimas – išskirtinis atvejis visoje Sovietų Sąjungoje.

„1959 m. prasidėjo kasdieninės radijo transliacijos iš Kauno. Kodėl? Prieš tai kelerius metus statė Kauno hidroelektrinę. Radijo žurnalistai Česlovas Ambraziūnas, Vytautas Dovydaitis transliuodavo telefonu pranešimus apie tas statybas. Paskui Lietuvos radijo ir televizijos vadovybė nusprendė, kad Kaunui priklauso turėti savo radiją. Kad ir kokie buvo tie komunistiniai laikai, visada prisiminsiu ir geru žodžiu minėsiu Joną Januitį, buvusį Lietuvos radijo komiteto pirmininką, vėliau – radijo ir televizijos pirmininką“, – pasakoja V. Mačiulis.

J. Januitį žurnalistas prisimena kaip įžvalgų žmogų, sugebėjusį laviruoti tarp komunistinės vyriausybės ir Lietuvos žmonių interesų. Pasak V. Mačiulio, tik didžiosios valstybės galėjo turėti srities radiją – Kauno atvejis buvo išimtis. J. Januitis įkūrė Kauno radiją, o 1968 m. – ir televiziją.

Iš pradžių redakcijoje dirbo vos 14 žmonių

1959 m. sausio 2 d. Kaune įkurta Vyriausioji radijo transliacijų redakcija. Jos vyriausiuoju redaktoriumi paskiriamas Feliksas Strumilas. Jam pavesta maždaug per mėnesį parengti radijo laidų programos projektą. Vyriausiasis inžinierius turėjo pasirūpinti studija bei montažine, aparatine.

Kauno redakcijai skirti trys stacionarūs magnetofonai, transliacijų aparatūra ir kiti įrenginiai – garso įrašų mašina, magnetofonas „Reporter 2“. Pirmoji žinių laida iš Kauno transliuota 1959 m. kovo 16 dieną. Iš pradžių redakcijoje dirbo 14 žmonių. Be vyriausiojo redaktoriaus, dar dirbo visuomeninių politinių laidų redakcija su redaktoriumi ir dviem korespondentais, meno redakcija su redaktoriumi ir režisieriumi, diktorius bei diktorius-praktikantas. [....] Vėliau parūpinta speciali automašina ir motociklas.

Steigiantis televizijos transliacinei grupei, į redakcijai vadovavusio Vlado Stankevičiaus vietą atėjo buvęs Kaišiadorių rajono laikraščio redaktorius Zenonas Lapinskas. Jis dirbo iki redakcijos gyvavimo pabaigos. Po kelių darbo mėnesių Z. Lapinskas tapo visų trijų – radijo, televizijos ir technikos – skyrių vadovu. Praėjus dešimtmečiams po jo mirties, dar gyvi buvę pavaldiniai jį mini su ašaromis akyse. „Svarbiausia, kad vyriausiasis redaktorius buvo labai žmogiškas. 17 metų su juo dirbome ranka rankon, daug matėme. Dirbti su juo buvo labai smagu“, – taip Z. Lapinską prisimena buvęs jo pavaldinys Dalius Šulekauskas.

Darbas taip patiko, kad atostogauti nesinorėjo

Buvęs redakcijos vairuotojas D. Šulekauskas Kauno redakcijoje iš viso dirbo 36 metus. Jis buvo vairuotojas, apšvietėjas, vėliau – ir garso režisierius. Visus tris darbus D. Šulekauskas dirbo tuo pačiu metu. Maždaug 1972 m. D. Šulekauskas padėdavo Kauno redakcijos televizijoje dirbusiems žmonėms atlikti įvairius darbus – sunešioti kameras į sporto halę, parvairuoti autobusus į redakciją. Tuo pačiu jis galėjo nemokamai pažiūrėti „Žalgirio“ rungtynes. Atsilaisvinus vairuotojo etatui, Z. Lapinskas jį pakvietė tapti nuolatiniu darbuotoju, ir D. Šulekauskas sutiko.

„Tuo metu radijo žurnalistai važinėdavo autobusais arba vaikščiodavo pėsčiomis. Vairuotojai buvo televizininkų privilegija. Buvo manoma, kad savo dėžes ir „čemodanus“ radijo žmonės gali temptis patys. Aišku, jei manęs koks radijo redaktorius paprašydavo pavežti, visada paveždavau. Tiesa, paskui gaudavau velnių, jei dėl to pavėluodavau į kokį filmavimą. Bet kaip gi galėjau atsisakyti pavežti – juk visi buvome kolegos. Žmonės buvo labai malonūs. Vadovaujant Z. Lapinskui buvo pati nuostabiausia aplinka“, – dalijasi prisiminimais. D. Šulekauskas. Jis priduria, kad Z. Lapinskas stengėsi, jog kolektyvas dirbtų išvien.

D. Šulekausko tvirtinimu, rudenį kolūkiuose būdavo organizuojamos talkos. Ilgametis redakcijos vairuotojas su džiaugsmu prisimena tokias talkas, nes jos buvo labai smagios. D. Šulekauskas prisipažįsta – per 36 darbo metus (iki pensijos) nėra pilnai išnaudojęs nė vienų atostogų, nes darbas jam labai patiko – tiek vairavimas, tiek kolektyvas – tad į jį norėdavosi grįžti kuo greičiau.

Žurnalistas V. Mačiulis pasakoja, kad Kauno radijo istorija paženklinta Dievo palaima ir dvasia tų, kurie jį kūrė prieš 90 metų. Anot jo, apie radijo ir televizijos laidas, transliuojamas iš Kauno, dažnai sakydavo: „Jūs nuoširdžiau pasakojote, nėra to „valdiškumo“. Pasak V. Mačiulio, Kaunas tada, kaip ir dabar, priklausė nuo Vilniaus ir buvo antraeilis kitų žmonių akivaizdoje, bet jau išėjusių amžinybėn pirmųjų radijo diktorių, žurnalistų dvasia sklandė, sklando ir sklandys, o Kauno radijo balsas ir toliau bus paprastas, įdomus ir nuoširdus žmonėms.

Redakcijos vedėjas prisimena visus pavaldinius

Kaune skirtingais laikotarpiais redaktoriais, žurnalistais dirbo žymus sklandytojas bei rašytojas Vytautas Dovydaitis, alpinistas Česlovas Ambraziūnas, ekonomikos mokslų daktaru vėliau tapęs Vladas Daugėla, poetas Petras Palilionis, muzikos redaktoriai Julija Latakienė, iki šiol klausytojų girdimas Benas Rupeika, žurnalistai V. Mačiulis, Raimundas Yla, Petras Garnys, Audronė Žutautienė, Modestas Patašius, Jolanta Šarpnickienė, radijo diktorės Regina Sakalauskaitė, Neonila Strackienė, Olimpija Mačikūnienė, operatorės Albina Lukoševičiūtė-Ambraziūnienė, Janina Urbonaitė, inžinierius Laimis Mackevičius, garso režisierius Rymantas Vaičekauskas ir kiti.

„Tai buvo labai šaunūs žmonės, puikūs darbuotojai. Jie puikiai išmanė savo darbą, – apie kolegas pasakoja buvęs ilgametis Kauno radijo redakcijos vedėjas Juozas Kundrotas. – Pradėsiu turbūt nuo Č. Ambraziūno, kuris pirmas iš mūsų kolektyvo iškeliavo Anapilin. Jis buvo alpinistas. Tokia patirtis jį grūdino ir formavo kaip žmogų.“

Kaip pasakoja J. Kundrotas, kitas kolega, V. Dovydaitis, buvo ištremtas į Sibirą, vėliau grįžo į Lietuvą, tačiau patirti išgyvenimai paliko randus šio žmogaus sąmonėje, todėl jam buvo sunku dirbti sovietinės valdžios kontroliuojamoje redakcijoje. Kadangi V. Dovydaitis kuravo mokslo sritį, jam netekdavo dirbti ideologizuoto darbo, ir tai, kaip pasakoja J. Kundrotas, leisdavo jam lengviau atsigauti. Buvusį kolegą J. Kundrotas prisimena ir kaip didelių sportinių laimėjimų pasiekusį sklandytoją ir gerą rašytoją.

„J. Latakienė, ištikta ligų, pasitraukė iš šio pasaulio. Ji buvo tikra darbštuolė, visur ji bėgtele ir bėgtele. Iš visų šių žmonių turėjau daug ko pasimokyti“, – pasakoja J. Kundrotas, beveik ketvirtį amžiaus vadovavęs Kauno redakcijos radijo grupei.

Radijo darbuotojai – ir krosniakurys, ir milicininkas

Dirbti redakcijoje J. Kundrotas pradėjo 1967 m. Tuo metu joje iš viso dirbo 22 žmonės, o viskam vadovavo V. Stankevičius. Redakcijoje būta ir daugiau žmonių, pavyzdžiui, ją saugojęs milicininkas ar kas rytą radiatoriuose temperatūrą uoliai tikrinęs dabar jau amžinybėn iškeliavęs krosniakurys.

„Neaukšto ūgio, maždaug aštuoniasdešimtmetis krosniakurys Jonas buvo labai malonus žmogelis. Apie jį sklido legendos, kad jis dalyvavo kažkokioje revoliucinėje veikloje, jog buvo kažkoks karinis veikėjas Ukrainoje. Jam girdint mes apie tai nešnekėdavome, – prisimena J. Kundrotas. – Atsikėlęs jis visada apeidavo ir apžiūrėdavo visus kabinetus, nes reikėdavo, kad radiatoriai būtų šilti. Redakcijoje jis buvo ir pašarvotas.“

Kadangi Kauno radijas buvo valstybinė institucija, jis buvo saugomas milicijos, tačiau yra buvę ir įsilaužimų. „Tuo metu budėjo stambokas milicininkas, kurį sužeidė peiliu, bet jis tą įsilaužėlį taip sugriebė, kad tas paskui spruko pro langą ir buvo nukautas. Tai buvo labai nemalonus incidentas“, – pasakoja ilgametis Kauno radijo vadovas.

Didžiojoje radijo studijoje laidotuvių vainikai gaubė kolegas, užkluptus ligų. Č. Ambraziūnas, J. Latakienė, Liutauras Bielionis, Petras Buzelis – tik keli išėjusieji, kuriuos prisimena radijo vedėjas J. Kundrotas.

Kiekvienas domėjosi skirtinga sritimi

Vis dėlto, kaip ir gyvenime, redakcijoje be mirčių buvo ir daug gyvybės, linksmybių, simpatijų ir meilės. Darbo drauge metais čia susituokė operatorė A. Lukoševičiūtė ir redaktorius Č. Ambraziūnas.

Iš meilės gimė ir laidos. Nors taip buvo ne visuomet – kai kurios jų buvo kuriamos iš reikalo. Balsai iš Kauno kalbėjo kasdien po 20–30 min laidoje „Kalba Kaunas“. Buvo transliuojami reportažai, interviu, žinios apie Kauno aktualijas – ne tik būtinomis politinėmis, bet ir kitokiomis temomis.

Šeštadieniais buvo transliuojama kultūros laida „Versmės“. Jos autorius – poetas P. Paliulionis. V. Dovydaitis domėjosi mokslo temomis, A. Žutautienė – ekonomikos. V. Daugėla rengė jaunimo laidas – vėliau jas perėmė B. Rupeika. Sekmadienio panoramą rengė M. Patašius.

„Buvo laida „Kalba Kaunas“, kurioje būdavo transliuojami 2–3 interviu arba reportažas, blokelis žinių, kurias skaitydavo diktoriai. Tą laidą apiformindavo garso režisierius. Darbo dienomis būdavo transliuojamos daugiau ar mažiau politizuotos laidos apie ekonomiką, mokslo pasiekimus, – pasakoja žurnalistas M. Patašius. – Šeštadieniais transliuota P. Paliulionio laida apie literatūrą ir meną, o sekmadieniais aš rengdavau laidą, kuri buvo gana įvairialypė – apie laisvalaikį, jaunimą, kultūrą ir t. t. Tai buvo viena iš nedaugelio laidų, kuriose malonu dirbti, nes kitos laidos buvo nykokos.“

M. Patašius teigia, kad kūrybinės laisvės buvo gana daug, būdamas laidos redaktoriumi, galėdavo rinktis temas. Prasidėjus atgimimui, būdavo galima kalbėti laisviau, temų ratas buvo platus ir aktualus. Jis pasakoja, kad tais laikais radijas buvo labai populiarus, nes buvo tik dvi jo stotys – Lietuvos radijo pirmoji ir antroji programos. M. Patašius radijuje dirbo penkerius metus iki 1991 m., vėliau perėjo į televiziją.

Kauno radijuje buvo ir sveiko proto, ir rokenrolo

Radijo produkcijos turinys tuo metu būdavo tikrinamas. Z. Lapinskas kiekvieną savaitę važiuodavo į gamybinius susitikimus pristatyti, būsimų temų ir pašnekovų planų sostinėje. Buvusi Kauno politechnikos instituto inžinerijos studentė A. Žutautienė, kuri vėliau buvo pakviesta rengti radijo reportažus, prisimena, kad vyravo „uždraustos zonos“.

„Buvo tokių nerašytų ir uždraustų zonų, į kurias, pavyzdžiui, man, kaip ekonominių laidų redaktorei, nebuvo galima patekti. Pavyzdžiui, mėsos kombinatas, vaistų sandėlis. [...] Kadangi į radiją atėjau dirbti be jokios patirties, kaip, ko negalima daryti nežinojau. Kiekvienas norėjo turėti darbą. Jeigu čia būtum pradėjęs daryti per daug laisvus reportažus, būtum galėjęs ne tik išlėkti iš darbo, bet ir toliau negauti darbo kitose sferose“, – pasakoja A. Žutautienė, nesiilginti laikų, kai ji dirbo radijuje, nes, anot jos, tada visi buvo „įsprausti į rėmus“ ir turėjo elgtis pagal jiems primestas taisykles.

Tuometinės radijo vadovybės požiūriu, visas smetoninis kultūrinis ir technologinis palikimas netiko. Vis dėlto Kaunas buvo Kaunas – tai buvo jaučiama ir radijuje. Nepaisant privalumo politinio kvaitulio, čia išliko ir sveiko proto, ir rokenrolo. Radijo bendradarbis kompozitorius Giedrius Kuprevičius pasakoja, kad cenzūra Kaune buvo gerokai mažesnė nei Vilniuje.

„Kaune jautėmės kitaip nei Vilniuje, nes čia nebuvo tokios didelės cenzūros. Mes jautėmės arčiau vakarietiško mąstymo, kalbėjimo. Kaunas visąlaik turėjo ideologiškai laisvesnę padėtį“, – teigia G. Kuprevičius.

Jis pasakoja, kad Kaune tais laikais vykdavo džiazo festivaliai, estradinės muzikos su roko elementais koncertai, pramoginių šokių konkursai. Apie visą tai, pasak kompozitoriaus, Vilnius galėjo tik pasvajoti. G. Kuprevičiaus teigimu, skirtumai buvo jaučiami ir radijo valandėlėse. Jis buvo dažnas Kauno redakcijos svečias ir iki šiol bendradarbiauja su radiju. Radiofono duris G. Kuprevičius pirmąkart pravėrė iškart po studijų baigimo 1968 m. – iš pradžių kūrė skirtukus ir šaukinius, o vėliau aktyviai dalyvavo kuriant radijo laidas.

„Visa Kauno redakcija buvo labai vieninga – iki paskutiniųjų metų, kai prasidėjo jos byrėjimas. Žmonės vieni kitus vadino vardais, netgi mažybiniais. Pavyzdžiui, įrašus tvarkančią inžinierę A. Lukošiūnaitę visi vadindavo Albinute, – prisiminimais dalijasi G. Kuprevičius. – Ant jos ir dar kelių inžinierių pečių laikėsi visa radijo techninė dalis, montažas. Juk tais laikais nebuvo jokių CD ir kitokių įrašymo priemonių, išskyrus vadinamąją klijuojamą juostą, kuri buvo leidžiama baisiai dideliais juostiniais magnetofonais.“

Nesutinka, kad sovietinė priespauda trukdė dirbti

Skirtingai nei žurnalistė A. Žutautienė, G. Kuprevičius nemano, kad sovietinė priespauda trukdė dirbant Kauno radijuje. Kompozitorius teigia, kad ir sovietiniais laikais jis turėjo pakankamai erdvės saviraiškai.

„Manęs niekas nevertė kalbėti apie partiją ar vyriausybę. Skambėdavo ir vakarietiška pramoginė muzika, – pasakoja G. Kuprevičius. – Per Kauno radiją skambėdavo italų, prancūzų, amerikiečių muzika, džiazas. Šis laikotarpis be reikalo išbraukiamas kaip blogas ir gėdingas, aš su tuo kategoriškai nesutinku.“

Kompozitorius toli gražu neneigia, kad sovietiniais laikais būdavo brukama arši komunistinė propaganda. Jis priduria, jog atsirasdavo ir tokių žmonių, kurie stengėsi dar labiau ideologizuoti viešąją erdvę. Tačiau, kalbėdamas apie Kauno radiją, G. Kuprevičius sako – jis su kolegomis dirbo gana laisvai ir beveik nebuvo varžomi ideologijos ir cenzūros. Kompozitorius teigia, kad politiškai ir kultūriškai „Kaunas nuo Vilniaus buvo ne už 100, bet už 300 km“.

G. Kuprevičius tvirtina, kad tais laikais, kai jis pradėjo dirbti Kauno redakcijoje, joje virė gyvenimas, buvo daug entuziastingų žmonių. Tačiau vėliau, kaip sako kompozitorius, situacija ėmė keistis – buvo skiriama mažai lėšų redakcijos išlaikymu (netgi patalpos nebuvo šildomos, jose žmonės sėdėjo su žieminiais drabužiais), redakciją paliko daug jos darbuotojų.

G. Kuprevičius įsitikinęs, kad tokią situaciją lėmė visuomenėje paplitęs įsitikinimas, jog svarbu yra tik tai, kas vyksta sostinėje. „Iki 1990 m. dar buvo šioks toks judėjimas. 1991–1992 m. redakcija pradėjo byrėti – entuziastai pradėjo senti, kai kurie paliko šią redakciją ar apskritai šį pasaulį ir galiausiai liko tik balsas iš vieno taško. Taip susidarė situacija, kai atrodė, jog viskas, kas svarbu, vyksta sostinėje, o iš kitur įdomūs tik skandalai. Taip ir užgeso Kauno radijas“ – sako kompozitorius G. Kuprevičius.

Redakcijos vadovą pražudė stresas

Pasak buvusio redakcijos vairuotojo D. Šulekausko, ilgametį redakcijos vadovą Z. Lapinską pražudė stresas. Jis susirgo vėžiu ir maždaug po metų mirė. D. Šulekausko tvirtinimu, tai galjo paskatinti pokyčiai redakcijoje. „Mus visus surinko į nedidelę salę redakcijos priestate, pastatytame Z. Lapinsko dėka. Iš Vilniaus atvažiavo didieji viršininkai – Algirdas Kaušpėdas ir Raimondas Šeštakauskas – ir pareiškė, kad nuo kitos dienos redakcijai vadovaus ne Z. Lapinskas, o didelius mokslus JAV baigęs R. Šeštakauskas“, – pasakoja D. Šulekauskas.

Ilgamečio redakcijos vairuotojo teigimu, Z. Lapinskas per savo gyvenimą labai daug nuveikė redakcijos labui, ir tik jo dėka ji gyvavo tiek daug metų. Todėl, kaip mano D. Šulekauskas, buvusiam ilgamečiam redakcijos vadovui buvo labai suku susitaikyti su atleidimu iš darbo. D. Šulekauskui skaudu, kad ilgus metus puoselėtas Kauno redakcijos pastatas šiuo metu apleistas, nebelikę nei radijo, nei televizijos.

Nors atleidus Z. Lapinską redakcija ėmė byrėti, ji neišnyko. Čia nuolat dirbo korespondentas, garso operatorė. 1996 m. į Kauną iš Vilniaus, kuriame dirbo du dešimtmečius, persikėlė J. Urbonaitė. Anot jos, darbo sąlygos nekokios, bet pats darbas – puikus.

„Aišku, tie laikai buvo labai sunkūs tiek Vilniui, tiek Kaunui. Kai dirbome, stogas buvo kiauras, su dubenimis dirbome aparatinėje. Sąlygos buvo siaubingos, – pasakoja J. Urbonaitė. – Paskui padarė remontą, visi reikalai po truputį tvarkėsi. Radijas buvo antrieji namai. Labai branginu radiją, turiu daug prisiminimų.“

Vieni pašnekovai elgdavosi gražiai, kiti – daužydavo stalus

J. Urbonaitė sako, kad su pašnekovais visą laiką elgdavosi gražiai, nors jų būdavo labai skirtingų. Pasak jos, Kaunas padarė klaidą, išrinkdamas meru Vytautą Šustauską, kurio elgesys gerokai skyrėsi nuo kitų žmonių ir radijo studijoje.

„Kaip jis putojo, daužė į stalą. Pamatėme, kad nieko gero, tad „nuleidau mikšerį“, kad žmogus „nuleistų garą“. Juk čia yra uždara erdvė, tegu žmogus išsišneka“, – pasakoja garso operatorė J. Urbonaitė, nepaisant pasitaikydavusių techninių ir kitokių nesklandumų, besidžiaugianti darbo Kaune patirtimi.

Darbo radijuje patirtimi džiaugiasi ir žurnalistas M. Patašius. Pasak jo, radijas buvo viena tų vietų, kur būdavo galima kurti, nes nereikėdavo, kaip kitur, rūpintis technika, darbuotojais ir kitais techniniais bei organizaciniais dalykais. Kaip ir kitiems laidos pašnekovams, M. Patašiui liūdna, kad Kaune nebėra stiprios radijo stoties ir redakcijos, nors išlikęs radijo pastatas, kabinetai, netgi technika.

„Esu kaunietis, šio miesto patriotas, gimęs ir augęs šiame mieste, todėl šiek tiek skauda širdį, nes čia esu atidavęs daug savęs, – sako M. Patašius. – Anksčiau radijuje dirbo keliolika žmonių, o dabar dirba viena. O ką vienas žmogus gali nuveikti antrame pagal dydį mieste, kurio svarba ne ką mažesnė negu Vilniaus?“

Technikų, operatorių Kauno radijo redakcijoje nebeliko. Dabar techniniais klausimais gelbsti televizijos inžinierius Feliksas Girininkas, o korespondentai keitėsi – dirbo Rita Banienė, Janina Melnikovienė, Vaida Milkova, Mantas Tomkūnas. Užsienio spaudos apžvalgas iki šiol rengia žurnalistas ir filosofas Mykolas Drunga, anksčiau dirbęs Laisvosios Europos radijuje Prahoje.

„Vienas geriausių Kauno išradimų buvo Lietuvos radijas. Istorija nėra tik didžiųjų kunigaikščių laikai, kurie jau praėjo, bet ir tarpukario laikai. O čia yra pirmosios nepriklausomybės, kada buvo sukurta modernioji Lietuva. 1918–1940 m. fiziškai ir labai realiai sukurta modernioji Lietuva, kurios paveldu remiamės ir dabar“, – sako M. Drunga.

Jo tvirtinimu, Kauno radijas yra istorinis, jį reikia atkurti ne tik dėl istorinės grožybės, bet ir dėl šiandienos reikmių. „Juk Kaunas ne tik geografiškai yra centrinėje Lietuvos vietoje, todėl jis nusipelno didesnio dėmesio personalo ir temų atžvilgiu. Minint radijo devyniasdešimtmetį, svarbu, kad būtų akcentuojama radijo istorija“, – įsitikinęs žurnalistas.