Tai – turbūt geriausia, ko galima palinkėti artėjančių švenčių proga. Ramybė mus gaubia, kai patys esame sveiki ir kai sveiki mūsų artimieji, kai ant stalo – lygiai tiek, kiek reikia žmogui, kai šilta kūnui ir sielai. Kai sąžinės neslegia nusikaltimai sau, aplinkiniams, savo valstybei, kai smulkūs nemalonumai pavirsta juokais anksčiau, nei iš jų užauginame pykčio kalnus.

Ramybė reiškia aukščiausią gyvenimo kokybės įvertinimą – visa apimančią taiką ir šviesą, kuri yra daug daugiau nei apčiuopiamos gėrybės. Juk ne veltui jos, kaip didžiausio stebuklo, per šv. Mišias vienas kitam linki katalikai.

Be ramybės ir susikaupimo vargiai įmanomos ir metų sandūros šventės, sako vyskupas augziliaras Kęstutis Kėvalas. Kviesdamas nepamiršti artėjančių švenčių prasmės jis sykiu netiesiogiai atsako ir skeptikams, neigiantiems Kalėdų šventimą.

Šventė neturi būti suvokiama kaip bausmė visomis prasmėmis – nei šeimininkėms, prakaituojančioms virtuvėje, nei dovanų rebuso neįveikiantiems vyrams, nei skeptikams, neigiantiems didcentrių keliamą šurmulį, dešimtmečiais skambančias tas pačias kalėdines dainas, kičinius blizgučius ir trokštantiems Kalėdas praleisti palindus po abejingumo antklode.

„Krikščioniškuoju požiūriu švęsti šventes yra tiesiog įsakyta. Švęsti ne tik dvasiškai naudinga, bet ir būtina psichologiškai. Jei žmogus ir netiki, švęsdamas jis išgyvena tai, ko negalėtų patirti kasdienėje rutinoje. Ir psichologiškai, ir bendražmogiškai tiesiog apsimoka kartkartėmis stabtelėti ir pabūti tą šventą laiką“, – į šiuos Jo Ekscelencijos K.Kėvalo žodžius pravartu įsiklausyti visiems – pirmiausia tiems, kas pranašystėmis apie pasaulio pabaigą tiki labiau nei Kalėdų stebuklu.

Kad šis stebuklas įvyktų, reikia iš tiesų labai nedaug. Tik sustoti, nusiraminti, apsidairyti – ir net blyškiausios šventinės lemputės blykčiojimą išvysti kaip didelę vilties žvaigždę.