Išmoko dar vaikystėje

„Rankdarbiai yra mano hobis. Tai ir laiko praleidimas, ir malonumas – viskas kartu“, – sako V. Kikutienė.

Moteris, kuriai dabar beveik 67 metai, pasakoja, kad ją dar vaikystėje dabar jau amžinatilsį mamytė mokė nerti, megzti, siūti. „Išmokau ir dabar dėkinga esu už tai, nes viską moku pasidaryti: jeigu reikia, ir užtrauktuką išplyšusį vyrui įsiuvu, ir sūnui striukę suplyšusią pataisau, sau drabužius pasisiaurinu ar pasiplatinu. Esu iš tos kartos, kuriai reikėjo visa tai mokėti, nes kitaip būtum neišgyvenęs. Sunkus buvo laikas – parduotuvės tuščios, net ir turėdamas pinigų nieko negalėjai nusipirkti – nebent pats ką nors susikurti“, – prisimena pašnekovė.

Vita pasakoja, kad mokykloje rankdarbiai buvo jos mėgstamas užsiėmimas – įvairių darbelių pridarydavo, parodose dalyvaudavo. Baigusi mokyklą svajojo stoti į Dailės technikumą Telšiuose, bet tėvai tokios idėjos nepalaikė – skatino baigti aukštąjį mokslą. Galiausiai ji ėmė studijuoti tuomečiame Pedagoginiame institute pradinio ugdymo specialybę. Kai baigusi mokslus pradėjo dirbti su vaikais, mokė rankdarbių savo ugdytinius, kartu įvairiuose konkursuose laimėdavo prizines vietas. „Labai mėgo mano mokiniai kurti – sugebėdavau juos užkrėsti tuo savo hobiu, meile kūrybai“, – sako Vita.

Vėliu gyvenimas susiklostė taip, kad laiko rankdarbiams liko vis mažiau – darbai, buitis. Tik ištekėjusi ir pradėjusi auginti savo vaikus vėl laiko atrado – ėmė megzti žaisliukus ir pardavinėti juos dailės salone Vilniuje, taip dar ir papildomai užsidirbdama. Dar ir drabužius mezgė, juokauja apmezgusi ir vyrą, ir vaikus, ir artimuosius. Tad kūryba ją lydi visą gyvenimą.

„Dabar tuo, ką moku, labai džiaugiuosi. Įdomus laiko praleidimas – kur kas geriau, nei tuščiai sėdėti ir pro langą žiūrėti ar su kuo nors ant suoliuko plepėti, – sako moteris. – Reikia dovanėlės kam nors – aš turiu savo rankų gaminį. Visi labai džiaugiasi, kai padovanoju, nes tie darbai dažniausiai labai praktiški: žaislai, pirkinių krepšiai, rankinės, kilimėliai... Turiu tų dovanėlių prigaminusi – nereikia pirkti, nes iš pensijos nelabai ką ir įpirksi šiais laikais.“

Rezultatas: kūrybingos moters rankose audinių, siūlų likučiai tampa naudingais ir gražiais daiktais. / V. Kikutienės asmeninio archyvo nuotr.

Naudoja likučius

Vita pasakoja tikėjusi, kad, išėjus į pensiją, laiko rankdarbiams bus marios, bet realybė kitokia – dieną daug visokių buities reikalų, darže tenka darbuotis. „Vakaras – jau mano laikas. Tada sėdu prie savo rankdarbių, nes tai man – ir poilsis, ir malonumas. Noriu ką nors gražaus padaryti, kitiems parodyti, ką gebu, vis ką nors naujo sugalvoti, ko dar galbūt niekas nedarė. Kokią nors mintį pasiimi iš kur nors, bet vis tiek ją įgyvendini savaip, – sako pašnekovė. – Smagu, kai kas nors pamato, pagiria ar nusiperka kokį darbelį. Draugės mane vadina barbe devyndarbe – sako, tu vietoje nenusėdi. Jei man pabosta megzti, tada puolu siūti, paskui grįžtu prie mezginio.“

Rankdarbiams moteris teigia dažniausiai naudojanti siūlų, audinių likučius ar medžiagas, kurios jau kartą buvo panaudotos, kad nereikėtų nieko pirkti. Minčių, ką iš tų likučių galima padaryti, jai tikrai netrūksta.

Noriu ką nors gražaus padaryti, kitiems parodyti, ką aš gebu, vis ką nors naujo sugalvoti, ko dar galbūt niekas nedarė.

„Ateina mintis, o tada žiūriu, kokį audinį turiu, ar tinka tai mano minčiai įgyvendinti, nors kartais būna ir atvirkščiai, – sako Vita. – Štai turėjau dar iš močiutės laikų senų lovatiesių – dešimtmečius gulėjo spintoje. Galvoju: ką nors reikia iš jų padaryti. Ėmiau ir pasiuvau pirkiniams krepšius, papuošiau lininiu nėriniu.

Kai pradedi ką nors tokio dirbti, taip įsismagini, taip gera būna, jog pamiršti, kad ir miegoti reikia.“

Kūrybinga moteris pasakoja, kad kartais tenka ir pasimokyti, kaip vieną ar kitą darbelį daryti. Pavyzdžiui, kažkada pamačiusi kitos kūrėjos gamintas rankines, nusprendė, kad ir pati norėtų ką nors panašaus sukurti. Tada, sako, sūnus pamokė, kaip susirasti ir atsisiųsti užsegimų rankinėms, ir pati jau internete ieškojo informacijos, kaip juos prisiūti. „Internetas visagalis – randi vaizdo pamokėlių, pasižiūri ir pavyksta“, – sako Vita.

V. Kikutienės asmeninio archyvo nuotr.

Rado bendraminčių

V. Kikutienės sukurtų gaminių dažnai galima pamatyti feisbuko „Antro šanso“ grupėje.

„Netyčia tą grupę atradau, bet jos idėjos man artimos, – sako moteris. – Anksčiau į visokias mezgimo, nėrimo grupes savo darbelius keldavau, o kai užtikau „Antro šanso“ grupę – man labai patiko ir pritiko. Ten tokių gerų idėjų gali rasti – buvau sužavėta, ką žmonės sugeba padaryti. Galvoju, juk aš irgi galiu ką nors tokio sukurti ir dalytis.“

Viena Vitos idėjų šią vasarą buvo išgražinti seną surūdijusį bidoną – nudažyti ir vaikiškai apipiešti. Žmonėms rezultatas labai patiko. Kūrybininkė sako: juokingas darbas buvo, bet labai smagus.

Kita pašnekovės idėja – vonios kilimėliai iš užuolaidų likučių. „Aš ir sau vonioje pasitiesiau, ir vaikams padariau, ir draugėms. Visi patenkinti, sako tik gal pagrindą storesnį reikėtų daryti. Gerai, kai kas nors duoda minčių, kaip galima kūrinį patobulinti. Kai pirmą kartą darai, kaip sakoma, pirmas blynas būna prisvilęs, o kai jau antrą – žinai, kur pataisyti, kur kokybiškiau padaryti. Taip ir sunaudoji tuos likučius, išmesti nereikia. Taip ir su kitais idėjomis dalijiesi, patari, kaip ką daryti, jei kas grupėje klausia. Ir aš pasižiūriu, ką kiti padaro: kas nors kokį drabužį pasisiuvo seną treningiuką gabaliukais sukarpęs – pagalvoju, kad ir aš gabaliukų turiu, galiu ką nors panašaus padaryti, nes rezultatas man patinka. Randi priimtinų variantų, kur gali likučius sunaudoti, nes išmesti – paprasčiausia, bet ne geriausia išeitis. Kai prisimenu, kiek aš visko esu išmetusi, pasidaro labai liūdna. Dabar nieko nemesčiau, viską gražiai susidėčiau ir tikrai rasčiau, kaip panaudoti.“

Vitos teigimu, jeigu tik turi fantazijos ir rankas, tikrai gali kažką nuveikti. Svarbu, kad tik sveikatos ir laiko būtų.

Kai turi galimybę, kūrėja dalyvauja įvairiose rankdarbių mugėse, susipažįsta su kitais kūrėjais. Tai irgi džiugina – į žmones išeiti geriau, nei vien tik namie sėdėti. „Dabar mano pažįstamų ratas visai kitas, nei buvo anksčiau, – sako Vita. – Kai išeini iš darbo, pradžioje šioks toks bendravimas su buvusiais kolegomis dar vyksta, bet, laikui bėgant, tie dirbantys žmonės nutolsta, o kai esi pensijoje, tampi tarsi nurašytas, niekam nebereikalingas. Tačiau sutikau gausybę žmonių, turinčių panašių pomėgių, ir esu labai patenkinta – bendraujame, susirašinėjame, keičiamės nuomonėmis, pasidalijame darbais, idėjomis. Viskas yra gerai.“