R.Tikuišio operacinė - be aklaviečių

Šeštadienio interviu apie chirurgo pašaukimą, aukštą ūgį, krepšinį ir bures

Kažkada rinkęsis tarp medicinos ir krepšinio, vėliau - tarp ginekologijos ir chirurgijos, pastarajai Vaikų ligoninės gydytojas Robertas Tikuišis atidavė daugiau nei 40 metų. Ir dar neketina trauktis.

Tris dešimtmečius vadovavęs skyriui, atlikęs per dešimt tūkstančių operacijų, medikas didžiausiu savo pasiekimu laiko tai, kad operacinėje visada sugeba numatyti kelis ėjimus į priekį.

Paklausus, ar dažnai ramiai ir mažai kalbančiam medikui tenka dalinti interviu, bando prisiminti, jog paskutinis buvo jo 50-mečio proga. Ir nusijuokia, jog dažniau straipsniai laikraštyje buvę proginiai. Atsisveikinant prisipažįsta, jog ir šį kartą mes pataikėme. Būtent šiandien gydytojui sukanka 66-eri.

- Esate kaunietis. Kaip patekote į Klaipėdą?

- Anksčiau būdavo paskyrimai. Buvau tarp geresnių studentų, galėjau rinktis. Norėjau būti chirurgas. Tačiau visus chirurgus siųsdavo dirbti tik į rajoną. Miestuose jiems vietų nebūdavo. Į rajoną nenorėjau. Tada pasakiau, kad būsiu ginekologas. Gavau paskyrimą į Klaipėdą. Tačiau paaiškėjo, kad ligoninėje ginekologu galėsiu dirbti puse etato ir tik kas pusę metų. Visas kitas darbas – poliklinikoje. Tai manęs netenkino. Pasiūlė dirbti vaikų chirurgu. Sutikau.

Jau 42 metus čia dirbu. 33 iš jų vadovavau skyriui.

- Iš kur toks noras būti chirurgu ir dar - būtinai ligoninėje? Juk tai nelengva.

- Chirurgija - konkretus darbas, iš karto akivaizdus gydymo efektas. Nors kita vertus - mūsų darbas nematomas. Po operacijos visi slepia randus. Negali parodyti, ką padarei. Nebent tai iliustruoja koks nors skaičius.

- Ar kada nors skaičiavote, kiek operacijų per 42 metus esate atlikęs?

- Per metus vidutiniškai padarau 250–300 operacijų. Per 40 metų susidarys apie dešimt, o gal dvylika tūkstančių. Pirmais darbo metais skaičiavau, tačiau, pasiekus pirmus du tūkstančius, noras skaičiuoti praėjo.

- Prisimenate pirmąją savo operaciją?

- Prisimenu. 1964 metais keturiolikmečiui Robertui Jurgilioniui operavau apendiksą. Jis dabar jau senelis. Po kelių dešimtmečių apendiksą operavau jo sūnui, o prieš kokius ketverius metus - ir jo anūkui.

- Girdėjau kalbas, kad Jūsų rankos stebuklingos. Kai kolegoms nepavyksta nustatyti vaiko negalavimo ir ašarų priežasties, visada kviečiasi Jus. Uždedate savo didelę ranką, ir vaikas nurimsta.

- Svarbiausia mokėti suprasti, pažinti vaiką ir žinoti, kaip su juo elgtis. Jam turi šypsotis, būti malonus, vertinti jį kaip asmenybę, nesvarbu, kad jam tik trėji metai. Vaikas - specifinis pacientas. Jis pats nesugeba nusakyti, kur jam skauda, koks tai skausmas. Gydytojas tai turi pajausti pats.

- Ką laikote didžiausiu savo, kaip chirurgo, pasiekimu?

- Pasiekimas? Kai eini į operacinę ir žinai, kad viskas bus gerai. Padarysi viską, ką reikia. Kai iš anksto žinai, ko galima tikėtis vienoje ar kitoje situacijoje. Mano nuomone – tai pasiekimas. To gali pasiekti tik su amžiumi, stažu, patirtimi. Dažnai tekdavo iš namų atvažiuoti į ligoninę padėti jauniems chirurgams, kai šie atsidurdavo aklavietėje.

- Esate įspūdingo ūgio. Ar jis netrukdo operuojant?

- Ne, ūgis netrukdo. Operacinis stalas pasikelia kiek reikia. O kiti kolegos gali laiptukus pasiimti (juokiasi).

Mano ūgis - 192 cm. Jis buvo įspūdingas tais laikais, kai buvau jaunas. Kaune eidamas viename Laisvės alėjos gale matydavau, kas darosi kitame. Dabar tokių aukštaūgių netrūksta. O tada Kauno „Žalgiryje“ aukščiausias žaidėjas vidurio puolėjas A.Lauritėnas buvo 198 cm ūgio. Kai jį diskvalifikavo, mane pakvietė į „Žalgirį“.

- Tai Jūs - „Žalgirio“ žvaigždė?

- Ne, ten žaidžiau neilgai. Studijuodamas Medicinos institute važinėjau po turnyrus.

Tačiau ilgai treniruotis ir žaisti „Žalgiryje“ negalėjau. Sportas reikalavo daug laiko ir jėgų: kasdien dvi treniruotės ir didžiuliai krūviai. Reikėjo pasirinkti arba krepšinį, arba mediciną.

Kadangi krepšinį žaidžiau nuo mokyklos laikų, teko pakovoti ir už Kauno „Spartako“, „Dinamo“ komandas. O kai atvažiavau į Klaipėdą, lošiau už „Neptūną“, vėliau - už „Neptūno“ veteranus. Jau kokį dešimt metų nelošiu dėl kojos traumos.

- Turite dar vieną aistringą pomėgį – buriuoti. Kur laikote savo jachtą?

- Jachtos neturiu. Ir buriuoju vis rečiau. Visos jachtos dabar privatizuotos. Buriuoti išmokau Kauno mariose. Medicinos institute buvo buriavimo būrelis. Atvažiavęs į Klaipėdą buriavau jachtklube.

Su „Meridianu“ trečiąją vietą sovietų sąjungos pirmenybėse laimėjom, Baltijos jūros regatoje laimėjom sidabro medalį. Su „Lietuva“ 1989 metais perplaukėm Atlantą.

- Kokios buvo Jūsų pareigos jachtoje?

- Buvau šturmanas,vairininkas, o kaip gydytojas „dirbau“ antraeilėse pareigose.

- Nors chirurgas ne muzikantas, tačiau turėti sveikas rankas labai svarbu. Žaisdamas krepšinį ar buriuodamas galėjote susitraumuoti.

- Rankos skirtos darbui. Viską darau savo rankomis. Prieš 20 metų pamiškėje įsigijome seną sodybą netoli Agluonėnų. Dabar ten įrengėme kaimo turizmo sodybą „Gandrų dvaras“. Namą restauravau pats. Ir medžio, ir metalo darbus dariau savo rankomis.

Visada savo mokiniams sakiau: „Jei moki būti tik chirurgu, reiškia nieko nemoki. O jei moki viską, tai ir chirurgijoje kai ką išmanai“.

- Ar daug turėjote mokinių?

- Gal kokį dvidešimt.

- Ar tarp jų yra ir Jūsų vaikai?

- Ne. Dukra baigė farmacijos mokslus, o sūnus po antro kurso metė medicinos studijas ir pabėgo į verslą. Tik žmona Zoja yra gydytoja. Ji dirba Tuberkuliozės ligoninėje, domisi vaistažolėmis, natūropatija.

- Šiandien daugelis medikų savo dalią keikia. O Jūs? Galėtumėt sodyboje laukti grįžtančių gandrų?

- Kol yra sveikatos, reikia dirbti. Chirurgai dažniausiai ir numiršta operacinėje arba po operacijos plaudamiesi rankas.