– Paskelbus karantiną ir prasidėjus nuotoliniam mokymui tėvams vėl iškilo klausimas: kaip suspėti nudirbti savo darbus ir dar pasirūpinti vaikais, prižiūrėti juos, kad mokytųsi, atliktų namų darbus?

– Daugelis tėvų ir prieš tai buvusio karantino laikotarpiu pasinaudojo atsiradusia galimybe bei sustiprino ryšius su vaikais. Bet ne visiems tai pavyko. Sunkiausiai sekėsi tiems tėvams, kurie norėjo stipriai vaikus kontroliuoti: kad vaikai mokytųsi taip, kaip tėvams atrodo, kad jie turi mokytis, kad atliktų namų darbus. O tie, kurie pasirinko kelią stiprinti ryšį ir pasitikėti savo vaikais, ugdydami jų stokojamus įgūdžius, turėjo galimybę geriau juos pažinti, pastebėti jų patiriamus sunkumus. Ir išnaudojo tą galimybę išugdyti vaikams tuos stokojamus įgūdžius, kad jie patys savarankiškai galėtų prisiimti atsakomybę už savo veiksmus.

Tėvai ir mokytojai sureikšmina akademines žinias, iškeldami į pirmą vietą jas, o ne tarpusavio santykį, ne vaikų charakterio ugdymą, ne pagalbą jiems pasiruošti savarankiškam gyvenimui.

Ta kontrolė – ar tikrai išmokai, ar tikrai padarei – nieko neduoda. Tai nepadeda vaikams mokytis prisiimti atsakomybės už savo veiksmus, o tėvų reakcija yra išorinė motyvacija. Tai yra vaikų namų darbai, vaikų mokymasis. Ir mokytojams tą patį sakau, ir tėvams: pagrindinis dalykas, ko turime išmokyti, – kad vaikai prisiimtų atsakomybę. Jie gali nusirašyti – nesukontroliuos nei mokytojai, nei tėvai, bet jie turi suvokti, kad mokosi dėl savęs. Kai tai padėsime suvokti, nereikės kontrolės.

– Daliai tėvų stresas kyla dėl to, kad jie ne visada gali padėti savo vaikui mokytis. Ar reikia dėl to išgyventi?

– Pagrindinis dalykas, ką tėvai gali padaryti dėl vaiko, – pirmiausia patys atsipalaiduoti ir savo pavyzdžiu padėti vaikams susikurti vidinę ramybę. Ko vaikams reikia iš tėvų? Kad jie perduotų vaikui žinią: tu viską gali ir tu pats susitvarkysi. Kokių turime sunkumų, kuo aš tau galiu padėti? Sprendžiame – aš pasiruošęs tau pagelbėti.

Daugelis tėvų išgyvena, kad nukentės vaiko akademinės žinios. Tačiau pavasario karantino laikotarpis parodė – keičiasi mokymosi procesas. Pedagogika tampa iššūkio pedagogika. Ne tik kad vaikai nueina į mokyklą ir išmoksta tam tikrų dalykinių žinių – jie mokosi kūrybiškai mąstyti, suvokti gamtos reiškinius, bendrauti tarpusavyje ir kt. Pažiūrėkite, remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, jau dabar pasaulyje yra 16 mln. vaikų, kurie dėl klimato atšilimo negali lankyti mokyklos, nes jos yra apsemtos. Jie turi išmokti išgyventi tomis sąlygomis. Palyginkime šias iššūkio pedagogikos sąlygas su sąlygomis mūsų vaikų, kuriuos iki pat mokyklos tėveliai hipergloboja ir saugo, taip trukdydami ugdytis jų savarankiškumui. Tad ir mes žiūrėkime į viską kaip galimybę.

Pokyčių bus. Štai dabar pasikeitė aplinkos kontekstas – siaučia virusas, po metų gal dar kažkas atsitiks. Turime išmokti gyventi nuolatinių pokyčių pasaulyje. Ir vaikus išmokyti ne stresuoti, o tiesiog gyventi normalų gyvenimą atsakingai elgiantis, laikantis saugos reikalavimų. Tai padės išsiugdyti požiūrį, ką aš galiu padaryti dėl savęs, dėl šalia esančio žmogaus, kad šeimoje kiekvienam šeimos nariui būtų gerai.

Dabar tėvai ir mokytojai sureikšmina akademines žinias, iškeldami į pirmą vietą jas, o ne tarpusavio santykį, ne vaikų charakterio ugdymą, ne pagalbą jiems pasiruošti savarankiškam gyvenimui. Taip, akademinės žinios yra svarbios, tačiau dažnu atveju norint išgyventi  svarbu atpažinti savo emocijas, sugyventi su kitais. Jau praėjo tie mūšių laikai, kai laimėdavo stipriausias. Dabar laimi tie, kurie moka susitarti, sugyventi su kitais, pasirūpinti ne tik savimi, bet ir šalia esančiu. Ir čia į pirmą vietą iškyla tinkamas suaugusiųjų pavyzdys – ar mes visada esame savo vaikams pavyzdys kalbant apie gamtos saugojimą, kuriant tarpusavio santykius, ar tikrai padedame vieni kitiems, ar pasakome gerą žodį? Ar mes jiems kalbame viena, o pavyzdį rodome kitą? Juk vaikai kopijuoja suaugusiuosius, perima jų vertybes.

Nereikia tėvams būti pedagogais. Reikia tiesiog būti suaugusiais žmonėmis, gebančiais susikurti vidinę harmoniją. Ir jau vien pokalbis ugdo vaiką, pašnekesys apie paprastus, gyvenimiškus dalykus gal vaikui įsirėš į atmintį visam gyvenimui.

Pažįstu mamą, kuriai vaikystėje labai trūko ryšio su tėvu. Kai ji, būdama septynerių, gulėjo ligoninėje, aplankęs tėvas pasakė: "Žinai, dukra, gyvenimas nėra lengvas, bet savo darbu ir mokslu tu visko gyvenime gali pasiekti." Jai tie žodžiai labai įsirėžė į atmintį ir buvo kaip atspirties taškas visam tolesniam gyvenimui, nes ji suprato – jos gyvenimas yra jos rankose. Tad ne kontrolės vaikams reikia, o supratimo ir nuoširdaus bendravimo.

Nereikia, kad tėvai dėl geresnio pažymio už vaikus namų darbus atliktų. Ar visą gyvenimą lauksi, kol tėvai už tave padarys, ar prisiimsi atsakomybę ir pats valdysi situaciją? Dabar tiek gerų galimybių stiprinant ryšį padėti vaikams pažinti save.

Ir pedagogika turi keistis, nes ir mokytojai, ir tėvai įpratę kontroliuoti. Bet nieko kontroliuodami mes nepasieksime. Na ir kas, kad vaikai iškals tas žinias? Iškilus kažkokiems iššūkiams jie nemokės savarankiškai išgyventi, o mes tikrai ne visada galėsime būti šalia jų.

– Reikia pasitikėti vaiku?

– Taip. Tačiau taip pat labai svarbu išlaikyti ryšį gerai pažinti savo vaikus, kad galėtum laiku pastebėti jų patiriamus mokymosi sunkumus, kurie atrodo neįveikiamais iššūkiais. Tėvai turėtų atpažinti tuos vaikų iššūkius, kurių priežastimi yra jų stokojami įgūdžiai, o tada bendru sutarimu ieškoti išeičių, kalbėtis, analizuoti ir sudaryti tinkamas sąlygas. Tėvai, turėdami didesnę gyvenimišką patirtį, gali padėti savo vaikams mokytis atpažinti savo jausmus ir tinkamai juos išreikšti.

Atėjo virusas, po metų gal dar kažkas atsitiks. Turime išmokti gyventi nuolatinių pokyčių pasaulyje. Ir vaikus išmokyti – ne stresuoti, o tiesiog gyventi normalų gyvenimą atsakingai elgiantis.

Pavyzdžiui, vaikas yra labai smulkmeniškas. Atrodo – geras bruožas, tačiau toks vaikas visą dieną prasėdės prie vienos užduoties, nes norės viską atlikti labai kruopščiai, o kitoms užduotims laiko nebeliks. Tada vaikas puola į paniką, o jei tėvai, bandydami padėti, dar pasako, kad paskubėtų – situacija dar labiau blogėja.

Būtina išsiaiškinti tą pagrindinę priežastį. Į vaikams kylančias problemas tėvai turėtų žiūrėti labai jautriai, stengdamiesi pastebėti, kokių įgūdžių vaikas stokoja. Tačiau tėvai dažnu atveju dėl vaiko nesėkmių linkę kaltinti mokytojus, pavyzdžiui, kad vaikas neturi savidisciplinos įgūdžių ar nesugeba mokytis savarankiškai. Baikime kaltini vieni kitus. Dabar yra galimybė padėti vaikams išsiugdyti tą savidiscipliną. Pažiūrėti, kokiose situacijose jis nesusitvarko, kokia to pagrindinė priežastis. Kai vaikas suvoks, kai jam duosime priemones, tada jis pradės tuos įgūdžius ugdytis, išmoks valdyti problemines situacijas.

Pavasarinio karantino metu tėvai dažnai akcentavo: mes ne pedagogai, mes negalime išmokyti. Taip, tačiau jie yra tėvai – artimiausi vaikui žmonės, kurie turi didesnę gyvenimišką patirtį. Ir, iškilus sunkumų, jie tikrai vaikui gali padėti įgyti įgūdžius, kaip reikia mokytis.

Nereikia vaiko išmokyti – reikia padėti vaikui išmokti mokytis. O tėvai tai lengva ranka permeta mokyklai, nes ji yra paslaugų teikėja. Mokytojai vieni yra nepajėgūs vaiko išugdyti. Todėl yra tos spragos, kad neatsižvelgiama į pagrindinę problemą, ir kol kas visuomenėje dar neįvyko lūžis: kaltinama švietimo sistema, mokytojai ir kiti aplinkos veiksniai, o neatsižvelgiama į esmę. Į tai, kad asmenybės struktūros pamatai ugdomi šeimoje nuo pat vaiko gimimo. Jeigu vaikas ateina į darželį, o vėliau ir į mokyklą užslopintu smalsumu tyrinėti jį supantį pasaulį, neturintis vidinės mokymosi motyvacijos, stokojantis kūrybiškumo, mokytojai turi atlikti tėvų kompensacinę funkciją ir kurti aplinkos sąlygas, kuriose vaikams galėtų ugdytis šiuos bruožus. Bet tai reikalauja papildomų pastangų, daug didesnės energijos, nei tai būtų daroma imliaisiais raidos periodais.

Nekaltinu tėvų, nes šeimos resursai yra tokie, kokie yra, ir jiems yra sparnai apkarpyti, jie patiria didelį stresą, jeigu vaikas blogai mokosi. Dažnas tai susieja su bloga tėvyste ar tėvų statusu, kurį vertina neigimai. Tėvai dažnai nepasitiki savo vidine intuicija, jiems reikia kažkokių autoritetų, kad šie pasakytų, kaip jie turi kurti santykį su savo vaiku. O jie turėtų intuityviai jausti, kaip stiprinti ir palaikyti vaiką, kad jis ugdytųsi harmoningai, bet daugelis to jausmo neturi. Gerai, jei užtenka proto ir matydami, kad jiems nesiseka, kreipiasi pagalbos. Bet kiek yra tokių, kurie nepripažįsta problemos, neigia, kaltina aplinką ar bijo ieškoti pagalbos, nes aplinkiniai ir kaimynai galvos, kad jie – nevykę tėvai, kurie nesugeba susitvarkyti su savo vaikais.

– Ar bausmės gali padėti vaikui suvokti savo pareigas?

– Bausmių tikslai geri, bet padariniai liūdni. Nors kiekvienas baudžiantis tėvas sakys: aš noriu jam padėti, kad jis išmoktų.

Jeigu bet kuris iš mūsų savęs paklaustume, už ką buvau nubaustas vaikystėje, tikrai ne kiekvienas galėtume prisiminti priežastį. Bet pamėginę prisiminti, kaip jautėmės, kai buvome nubausti, bene visi prisimintume tą jausmą: koks jis buvo nemalonus, kaip sunku su tuo jausmu buvo išbūti – ir kaltė, ir gėda, ir nusivylimas, ir pyktis. Sumišę jausmai, ir bausmės nepadeda vaikams atpažinti tų jausmų, o priešingai – sukelia vaiko pyktį tėvų atžvilgiu. Tada vaikas tik agresyviai elgdamasis ar atsiribodamas nuo mūsų gali išgyventi ir būti šalia.

Nuo to, kad vaikas yra nubaustas, jis to įgūdžio, kurio stokoja, kad galėtų problemą išspręsti, neįgyja. Mes nesuteikiame priemonių, nepaaiškiname, kaip kitą kartą jis turėtų pasielgti, kad tas padarinys būtų kitoks. Bausdami atitoliname ryšį su vaiku: vaikas tampa priešiškas, jam kyla noras maištauti, priešintis, kaltinti tėvus ar dar kažkaip destruktyviai elgtis. O jeigu neturime ryšio, vadinasi, prarandame galią gerąja prasme valdyti vaikus – jie nebelaiko mūsų autoritetais. Kas tada įvyksta? Vaikui riekia prie kažko prisirišti ir tie vertikalūs ryšiai vaiko ir suaugusiojo yra reikalingi. Jeigu nėra ryšio su tėvais, vaikas prisiriša prie bendraamžių, jų nuomonė tampa jam labai svarbi.

Ir čia yra atsakymas, kodėl šiuolaikiniai vaikai taip jautriai reaguoja į patyčias. Todėl, kad ryšys su bendraamžiais yra stipresnis nei ryšys su tėvais. Jei jie turėtų tą ryšį – aptartų tam tikrus žodžius, tam tikras situacijas, suaugusieji galėtų patarti, kaip reaguoti ir kaip elgtis. Bet jeigu jie nepasitiki suaugusiaisiais, lieka vieni. O ką gali išmokti iš bendraamžių, kurie patys dar nieko nemoka, patys nežino, kaip valdyti situaciją?

To nunykusio vaikų ir tėvų vertikalaus bendravimo padarinius mes jau galime matyti – vaikai nebežino savo tapatybės su lytimi, su tuo, kas jis yra, nusidažo plaukus vieną dieną viena, kitą dieną kita spalva, tada prie spalvos derina elgesį. Lyg ir gerai – šitaip išreiškia save. Bet blogumas tas, kad žmogus nebežino, kas jis yra.

Ne bausti turime vaikus, o siekti juos suprasti. Tėvai kiekvieną dieną turi skirti laiko paprastam pašnekesiui su vaiku – ne nurodinėjimui, ne grasinimui, ne moralizavimui, o tikram, giluminiam pašnekesiui, siekiant pažinti, suprasti, kaip tas vaikas jaučiasi būdamas šalia mūsų, kai mes pakeliame balsą, kai iš jo reikalaujame kažką padaryti. Tai yra labai svarbu.

Tėvai praranda vidinį stuburą ir pasitikėjimą savimi bei nesugeba pareikalauti iš vaiko elgtis pagarbiai su savimi pačiu ir šalia esančiais. Tai, kas natūraliai turėtų būti vaikų pareiga – susidėti savo daiktus, susitvarkyti drabužius, pavalgius lėkštę išsiplauti, vaikai dažnai priima kaip tėvų reikalavimą. Ir tėvai tarsi suriša sau rankas, nes nesugeba padėti vaikams išsiugdyti tų įgūdžių, kurių jiems reikės gyvenime. Kažkur dingo tėvų galia padėti vaikui išmokti tai, kas yra būtina, kad jis galėtų išgyventi ir sugyventi su kitais. Vaikai stokoja gerųjų suaugusiųjų sugyvenimo vienų su kitais pavyzdžių. Tėvai jaučiasi bejėgiai, tarsi vaikams atiduoda vadžias, o vaikai yra per maži, jie neturi tiek patirties, kad galėtų savarankiškai tinkamai elgtis skirtingose gyvenimiškose situacijose.

Šiandieniniai tėvai augo kitoje aplinkoje, daugelis jų patyrė bausmes, o dabar staiga viskas apsivertė. Ir matau, kad daugelis tėvų draudimą bausti į kasdienes vaikų auklėjimo situacijas perkėlė atvirkščiai – kad vaikams reikia viską leisti. Žinoma, kad vaiko mušti negalima. Bet tai nereiškia, kad jam reikia viską leisti. Viską vaikui leisdami tėvai daro kriminalinį nusikaltimą vaiko atžvilgiu, nes gyvenime taip nėra. Nenueisime į darbą – bus tokio elgesio padariniai. Vaikai, sulaukę trejų metų, turi suprasti, kad yra taisyklės ir susitarimai, kurių turime laikytis.

– Tėvai, praradę galimybę bausti, nežino kitos priemonės, kaip vaiką išmokyti vykdyti savo pareigas?

– Nieko nepadarysi, jei neturėsi ryšio su vaiku. Tad reikia sugrįžti prie šaknų – kurti ryšį su vaiku, būti savimi, kalbėtis ir vaikams padėti save pažinti. O metodai yra, ir jie turi būti taikomi. Pagal vaiko amžių tėvai turi teisingai reaguoti į netinkamą vaiko elgesį.

Vaikas turi pats pasirinkti elgtis tinkamai. O vaikas pats pasirinks elgtis tinkamai, jeigu iš anksto žinos, koks dėl vienokio ar kitokio jo elgesio laukia padarinys – natūralus ar iš anksto sutartas. Tarp bausmės ir sutarto padarinio yra skirtumas. Bausmė įvyksta tada, kai vaikas pasielgė netinkamai ir mes sureagavome spontaniškai. Viskas – įvyko veiksmas, vaikas nebegali jo pakoreguoti, pasielgti kitaip.

Tačiau jeigu su vaiku iš anksto aptarta, kad, kažko nepadarius ar kažką padarius, lauks kažkoks padarinys, vaikas pats priima sprendimus, kaip jam elgtis, ir ugdosi atsakomybę. Tarkime, žinojo, kad reikia prisijungti prie nuotolinio mokymo pamokos, bet neprisijungė – kaip buvo iš anksto aptarta, todėl praranda galimybę kažkur išeiti, žiūrėti televizorių ar žaisti kompiuteriu. Arba, tarkime, vaikui reikia išsiugdyti įgūdį atsikelti laiku, kad nepramiegotų pamokų. Tėvai turi žinoti, kad jis laiku neatsikelia, kad jam šio įgūdžio trūksta, tačiau vien kalbėjimas čia nepadės – reikalingi susitarimai. Tėvai vaiko norus turi paversti veiklos motyvais: tavo pasirinkimas – atsikeli laiku arba į kiną šiandien neisi. Bet aš pasitikiu tavimi ir tikiu, kad tu atsikelsi laiku, prisijungsi prie pamokų ir atliksi tai, ką reikia, nes aš labai noriu, kad tu nueitum į tą filmą. Štai čia yra ir pasitikėjimas, ir parodymas vaikui, kad nuo tavęs paties viskas priklauso.

Atrodytų, paprasti dalykai, tačiau tėvai tiek daug daro klaidų. Ta vidinė intuicija pradingusi, nebežino, kaip elgtis, tada iš mokyklos reikalauja, o mokytojai irgi bejėgiai, tad galiausiai vaikai paliekami saviugdai. O ką jie vieni? Be suaugusiųjų pagalbos daugelis jų nepajėgūs išsiugdyti savidisciplinos ir mokymosi mokytis įgūdžių, kas yra reikalinga tiek kasdieniam savarankiškam gyvenimui, tiek išgyvenant užpuolus COVID-19 viruso pandemijai ar užklupus kitokiems kataklizmams.

– Pandemija gąsdina suaugusiuosius, vaikus – juo labiau. Kuo mes jiems galime padėti?

– Labiausiai padėsime vaikams padėdami sau. Tėvai vaikui yra visas pasaulis, jis juos stebi. Jei suaugęs žmogus yra ramus, žino, kaip elgtis, šalia tokio suaugusiojo ir vaikui ramu. Tad reikia stebėti, kaip mes patys susitvarkome su savo emocijomis, jausmais, ką kalbame, ką transliuojame į išorę. Analizuokime – ar vaikas šalia mūsų jaučiasi ramus, ar tik sukeliame jam dar daugiau streso, ir tada koreguokime savo elgesį.

Kas yra pozityvi tėvystė?

S.Burvytė yra pozityvios tėvystės šalininkė ir propaguotoja. Deja, pozityvi tėvystė dažnai suvokiama klaidingai: neva vaikas visada turi būti laimingas, visada jį reikia tik girti, visus įgeidžius ar norus tenkinti. Anot specialistės, pozityvios tėvystės nereikia painioti su tėvystės problemų ignoravimu ar sunkumų nuvertinimu.

Interneto nuotr.

Pozityvi tėvystė – tai yra gera tėvystė. O gera tėvystė yra tokia, kai tėvai pasitiki savimi, kai turi tvirtą stuburą, kai žino ir gali pagrįsti, kodėl jie vienoje ar kitoje situacijoje būtent taip elgiasi su vaiku. Gera tėvystė, kai tėvai mato tolimesnį tikslą, kokį žmogų jie nori užauginti, ir taiko tuos metodus, kurie pagrįsti pagarba, pasitikėjimu. Ir svarbiausia – kai tėvai kuria tarpusavio ryšį ir stengiasi suprasti vaiką, jį pažinti, padėti jam išsiugdyti visapusiškus, harmoningus charakterio bruožus, siekia, kad vaikas būtų tiek fiziškai stiprus, tiek emociškai stiprus, gebėtų atpažinti ir valdyti savo emocijas, sugyventi su kitais. Ir, žinoma, labai svarbus proto lankstumas, kūrybiškas mąstymas, o tai atsiranda per patyrimą, per įvairias problemines situacijas, kai vaikas mokosi jas suvaldyti. Pozityvi tėvystė paremta pozityviu protu, kuris yra vidinės stiprybės pagrindas. Jis tampa vaiko ir suaugusiojo vidiniu vedliu, padedančiu priimti gyvenimo iššūkius, saugiai jaustis ir neprarasti entuziazmo.

"Tad pozityvi tėvystė – tai ta, kuri padeda augti savarankiškam, kūrybingam, savimi pasitikinčiam žmogui, – sako S.Burvytė. – Tai svarbu kasdieniame vaikų gyvenime, o stresinėse situacijose – ypač."