Pasak F. Anulytės, pirmiausia ji susirado žmonių, kurie jau anksčiau buvo savanoriavę Afrikoje.

„Tada aš supratau, kad tai nėra ta mano rožinė Afrika, į kurią nuvažiuosiu, galėsiu padėti ir būsiu labai reikalinga. Sužinojau apie vykstantį savanorystės verslą, būna, kad žmonės nuvažiuoja ir nėra nei organizacijos, nei projekto“, – įspėja F. Anulytė.                    

Vėliau keliautoja pradėjo domėtis įvairiomis organizacijomis ir jų teikiama informacija apie savanorystę.

„Susisiekti su kuria nors Afrikos organizacija yra labai brangu ir tada supranti, kodėl atsiranda savanorystės verslas“, – pastebi pašnekovė.

Galiausiai F. Anulytė rado skelbimą, kuriame buvo siūloma „vienintelė galimybė išvykti į Afriką“.

Išsamiau apie savanorystę Ugandoje žiūrėkite įraše.