Jis parengė Atmintinų dienų įstatymo pataisą, kad liepos 21-oji būtų minima kaip Partizaninio karo pradžios diena.

L. Kasčiūno teigimu, tai reikšminga diena, susijusi su esminiais Lietuvos valstybingumo kūrimo ir įtvirtinimo faktais, o jos minėjimas prisidėtų prie atminimo išsaugojimo.

Kadangi Lietuvos ginkluotame pasipriešinime karas paskelbtas nebuvo, liepos 21-oji pasirinkta dėl jos dvigubos reikšmės.

„Karo istorikai karų pradžia laiko ir pirmąją karinių susidūrimų dieną. Pirmasis susidūrimas, kurį pavyko aptikti archyviniuose dokumentuose, – tai NKVD Panevėžio apskrities skyriaus duomenys, kai 1944 metų liepos 21 dieną Šimonių valsčiaus partizanai apšaudė Raudonosios armijos karius. Dokumente minima, kad kautynių metu žuvo okupacinės sovietų kariuomenės leitenantas ir šeši kareiviai“, – teigiama projekto aiškinamajame rašte.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras taip pat siūlo šią datą laikyti formalia partizaninio pasipriešinimo prieš antrąją sovietų okupaciją data.

„Ši data simboliška ir tuo, kad lygiai prieš ketverius metus – 1940 metų liepos 21-ąją – marionetinis sovietinis Lietuvos valdžios organas Liaudies Seimas pagal Lietuvos Respubliką okupavusios SSRS vadovybės parengtą politinį scenarijų paskelbė Lietuvos Sovietų Socialistinę Respubliką ir priėmė deklaraciją dėl Lietuvos įstojimo į SSRS, tuo de jure įteisinant Lietuvos okupaciją. Tuo tarpu 1944 metų liepos 21-ąją prasidėjęs ir daugiau nei dešimtmetį tęsęsis partizaninis karas prieš sovietų okupantus išreiškė tikrąją lietuvių tautos valią“, – nurodo projekto autorius.

Partizaninis karas prieš Sovietų Sąjungos okupaciją Lietuvoje vyko 1944–1953 metais. Jame dalyvavo ne mažiau kaip 50 tūkst. žmonių, o visame pasipriešinimo judėjime kaip pogrindžio organizacijų nariai, rėmėjai dalyvavo apie 100 tūkst. Lietuvos gyventojų.

Šiame kare žuvo per 20 tūkst. partizanų ir jų rėmėjų.