Skaitmeninė pertrauka: Lietuva dar nepasirengusi?

Aukščiausia Lietuvos valdžia tokių pasiūlymų kol kas neteikia, o sprendimai dėl mobiliųjų telefonų mokyklose palikti pačioms ugdymo įstaigoms.

Jau nebediskutuojama apie mobiliųjų įrenginių gėrį, tačiau vis dažniau kalbama apie riziką ir žalą. Įvairūs tyrimai atskleidžia ne tik fizinei, bet ir psichinei vaikų sveikatai daromą žalą, priklausomybės nuo mobiliųjų telefonų grėsmes.

Ši problema aktuali visoje Europoje. Prancūzija – ne vienintelė, aukščiausiu šalies valdžios lygiu ėmusi spręsti mobiliųjų telefonų epidemiją. Italija, Švedija, Nyderlandai, Jungtinė Karalystė taip pat imasi ieškoti būdų, kaip atitraukti vaikus nuo telefonų.

Lietuvos švietimo įstaigos labai įvairiai sprendžia, galima ar ne mokykloje vaikams naudotis mobiliaisiais telefonais. Vienose reikalaujama per pamokas išjungti telefonus, kitose jie padedami į dėžutes ir pasiimti vaikai juos gali tik po pamokų.

Pasiekti bendrą susitarimą su visa mokyklos bendruomene nebūna lengva. Sunkioji artilerija šiame susitarime dažniau būna vaikų tėvai – įrenginys brangus, o kas garantuos jo saugumą, o kas, jei staiga prireiks su vaiku susisiekti arba jam  netikėtai prireiks paskambinti mamai.

Tokie ir panašūs argumentai lemia, kad vaikai ir toliau neribotai mėgaujasi naršydami po interneto platybes, o mokytojai skėsčioja rankomis – susitarti nepavyko. Bendro sprendimo ar pagalbos priimti tokį sprendimą visoms ugdymo įstaigoms nėra.

„Leisti naudotis telefonais ar ne – pačios mokyklos apsisprendimas. Į mokyklą atsinešamos priemonės turi tarnauti mokymui ir mokymuisi. Mobilieji telefonai, kaip ir kompiuteriai, kita įranga, gali būti viena iš priemonių, padedančių paįvairinti ugdymo procesą“, – atsakymą „Kauno dienai“ atsiuntė Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) atstovai.

Už jaunosios kartos švietimą ir ugdymą atsakinga ministerija net nesugebėjo įvertinti Prancūzijos pavyzdžio dėl mobiliųjų telefonų draudimo mokyklose, kuriuo siekiama pagerinti moksleivių pasiekimus, nes naudojimasis telefonais kenkia gebėjimui susikaupti ir įgyti žinių.

„Drausti naudotis mobiliaisiais telefonais visose mokyklose kol kas nesvarstoma. Reikėtų išsamesnių mokyklų vadovų, mokytojų, tėvų, kitų visuomenės atstovų diskusijų“, – tarsi nusimetė atsakomybę ministerija.

Siūlo riboti

Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) administruojamo Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis buvo finansuojamas projektas, kurio pagrindu rengiamos rekomendacijos ir priemonės vertinti Lietuvos vaikų probleminį interneto naudojimą.

„Tyrimai indikuoja, kad intensyvus naudojimasis telefonu gali sumažinti mokymosi ar darbinės veiklos, reikalaujančios susikaupimo, efektyvumą. Todėl SAM pritaria siūlymui riboti naudojimąsi išmaniaisiais telefonais ugdymo įstaigose. Dėl konkrečių priemonių, kaip tai užtikrinti, turėtų spręsti ugdymo proceso organizatoriai“, – teigė SAM Komunikacijos skyriaus patarėjas Julijanas Gališanskis.

SAM nurodytame tyrime dėstoma, kad daugelio didžiųjų šalių ar valstybių psichikos sveikatos specialistų asociacijos (pvz., Amerikos akademijos vaikų ir paauglių psichiatrų asociacija, Amerikos pediatrų asociacija) arba vyriausybių sveikatos politikos departamentai (pvz., Australijos Vyriausybės sveikatos departamentas) gana vienareikšmiškai sutaria dėl ekranų naudojimosi laiko ribojimo: jokio ekrano – iki 18 mėnesių kūdikiams ir pusvalandis – mažyliams iki dvejų metų, ne daugiau kaip viena valanda per dieną – dvejų–penkerių metų vaikams, vyresniems nei šešerių metų vaikams (ir net paaugliams) labai rekomenduojama išlaikyti iki dviejų valandų ekranų laiko ribą laisvalaikiui ir pramogoms. Tik nuo 18 metų pramogoms ir laisvalaikiui prie ekranų skiriamas laikas gali būti dvi–keturios valandos per dieną.

Tiesa, svarbu pastebėti, kad daugelyje šalių 2016–2019 m. skelbtos ekranų laiko rekomendacijos buvo griežtesnės. Pandemijos laikotarpiu ir šiuo metu jos tapo ne tokios kategoriškos.

SAM pateiktoje nuorodoje į atliktą tyrimą rašoma, jog pastarųjų metų daugybės tyrimų analizė atskleidė, kad 35,6 proc. dvejų–penkerių metų vaikų neviršija rekomendacijos ekranais naudotis ne daugiau kaip valandą per dieną.

Didelė dalis ir pradinio mokyklinio amžiaus vaikų (šešerių–dešimties metų), ir jaunesniųjų paauglių (vienuolikos–keturiolikos metų), dalyvavusių tyrime, gerokai viršija rekomenduojamą dviejų valandų ekranų laiko pramogoms ribą.

Abejingumas: nors SAM pritaria siūlymui riboti naudojimąsi išmaniaisiais telefonais mokyklose, ŠMSM laukia išsamesnės diskusijos. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Ne mūsų gyvenimas

Tyrimai rodo, kad vaikai mobiliaisiais telefonais naudojasi dažniau nei suaugusieji, nes jie ne tik skambina, bet ir žaidžia juose esančius žaidimus, siunčia žinutes. Jau beveik įprastas vaizdelis matyti kavinėje sėdinčius jaunus žmones, kurie ne bendrauja, o kiekvienas įnikęs į savo telefoną arba įnikę tėvai, o vaikai kur nors šalia.

„Vaikas – socialinė būtybė. Jam reikia bendravimo, jis kuria savo ryšius, ateitį, perspektyvą, mokosi būti tam tikros grupės nariu, nes tai svarbu. Reti atvejai, kai vaikui reikia didelės dienos dalies būti vienam. Esame socialios būtybės ir telefonas turėtų būti kaip pagalba, o ne vyraujantis dalykas. Turime mokyti savo vaikus naudotis telefonais saikingai ir protingai. Pirmiausia tai prasideda nuo mūsų pačių, kaip mes naudojamės telefonais“, – sakė Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Andželika Vežbavičiūtė.

Paklausta apie draudimą mokyklose vaikams naudotis mobiliaisiais telefonais, vedėja nebuvo kategoriška – esą tai priklauso ir mokyklos bazės. Technologijos teikia daugybę pranašumų, praverčia mokymosi procese, bet jei mokykla turi kitų priemonių, kurios patenkina mokymosi poreikį per pamokas, be telefono tikrai galima apsieiti.

„Turiu asmeninės patirties. Kai kurios mokyklos apribojo naudojimąsi telefonais. Mano dukra tokią mokyklą lankė. Buvo pasipriešinimo iš vaikų ir iš tėvų, bet vėliau supratome, kad tai įmanoma. Problemą įžvelgė pedagogai – vaikai stovi koridoriuje ir pro juos praeidami bendraamžiai, mokytojai sveikinasi, tačiau jie negirdi, nebendrauja, nes visas dėmesys nukreiptas į telefoną“, – pasakojo A. Vežbavičiūtė.

Ko gero, nėra nė vienos mokyklos, kurioje vienokia ar kitokia forma nebūtų pastebėta mobiliųjų telefonų daroma žala. Jei vaikai neria į rizikos ir grėsmių kupiną interneto pasaulį, turime juos apsaugoti.

„Patys žinome, kiek įdomybių galima rasti internete. Tačiau tai ne mūsų gyvenimas. Mes tampame stebėtojais, o savo gyvenimo nebegyvename. Ar tikrai to norime savo vaikui? Telefonai yra ir priemonė, kuri naudojama patyčioms: fotografuoti, vaizdams įkelti; vaikai vienas kitam rodo, šaiposi. Yra tokia bėda. Išauga sukčiavimo rizika, prastėja bendravimo įgūdžiai. Nelinkėkime savo vaikams tokio gyvenimo“, – siekti bendro vaikams tinkamo sprendimo linkėjo A. Vežbavičiūtė.

Perdozavimo rizika

Prieš keletą metų susikūrusio Skaitmeninės etikos centro vadovė Rasa Jauniškienė neslepia pati susidūrusi su mobiliųjų telefonų žavesio problema šeimoje ir mokykloje: „Mūsų organizacijos gal ir nebūtų, jei, pati augindama vaikus, nebūčiau pajutusi mokyklos nesugebėjimo spręsti šių klausimų. Dabar labai trūksta aukščiausių šalies vadovų dėmesio, sprendimų priėmėjai apie šią problemą nekalba.ׅ“

Mes esame socialios būtybės ir telefonas turėtų būti kaip pagalba, o ne vyraujantis dalykas.

Kiekvieno mūsų gyvenime technologijų atsirado tiek, kad ne visada valgome tik geruosius šio medžio vaisius. Anot R. Jauniškienės, jų centras Prancūziją stebi kaip puikų pavyzdį: „Prezidentas E. Macronas  pabrėžia, kaip stipriai neigiamai moksleivius veikia skaitmeninė blaška ir kaip svarbu sugrąžinti juos prie bendravimo, knygų, stiprinti pasiekimus. Švedijos švietimo ministrė Lina Axelsson Kihlblom yra sakiusi, kad negalime leisti mokytojams gaišti laiko diskusijoje – leisti ar drausti telefonus, turi būti priimti vienareikšmiai ir labai aiškūs sprendimai. Amerikos prezidentas Joe Baidenas taip pat kalbėjo apie tai, 2023 m. kovą kongresui davė užduotį ir pabrėžė, kad yra nacionalinė paauglių psichikos sveikatos krizė. Turime reaguoti. Socialiniai tinklai kuriami taip, kad keltų priklausomybę.“

Skaitmeninės etikos centras domėjosi mokyklomis, kurios būtų viešai paskelbusios, kad turi mobiliųjų telefonų naudojimosi taisykles ar tvarką. Tokių mokyklų rado, bet nedaug. Vėliau, pristatant drauge su Paramos vaikams centro psichologais parengtas gaires, kaip tokią tvarką mokykloje įsidiegti, iš daugiau nei 500 švietimo srities specialistų sužinojo, kad didesnė jų dalis tokios tvarkos mokyklose neturi.

„Labai reikia lyderystės šiuo klausimu – kad būtų prisiimama atsakomybė dėl neigiamo technologijų ir skaitmenizacijos poveikio,  būtų pažadinti sprendimų priėmėjai. Suprantu, kad yra daug svarbių spręstinų klausimų šalyje, bet tie, kurie rūpinasi švietimu, galėtų atsižvelgti į pasaulines rekomendacijas. UNESCO kreipėsi į pasaulio mokyklas kviesdama uždrausti išmaniuosius įrenginius klasėse, siekiant mažinti skaitmeninę blašką, gerinti pasiekimus, kalbėti apie perdozavimo rizikas naudojantis internetu“, – teigė R. Jauniškienė.

Andželika Vežbavičiūtė / Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Suės tavo laiką

Skaitmeninės etikos centro vadovė mano, kad žmonės per mažai žino apie išmaniųjų įrenginių daromą žalą. Dėl noro kalbėti ir padėti ir buvo įkurtas šis centras. Nevyriausybinės organizacijos kuriasi, kai problemų neišsprendžia institucijos, šalies sprendimų priėmėjai. R. Jauniškienė pabrėžia, kad centro nebereikėtų, jei problema būtų išspręsta: „Tėvams esame tarsi langas, kur vienoje vietoje pateikiami patarimai, ką ir kaip galime daryti, kad technologijos mūsų nežalotų. Pradėti galima nuo labai paprastų įpročių peržiūrėjimo, nuo tinkamo pavyzdžio vaikams. Tarkime, jei man skambina žurnalistė Diana, o aš su šeima vakarieniauju, galiu pasakyti: oi, atsiprašau, man skambina žurnalistė ir atsiliepti į skambutį. Tačiau galiu pasakyti, kad matau, kas man skambina ir perskambinsiu, nes dabar su jumis vakarieniauju. Tai bus kitokia žinutė prie stalo sėdintiems vaikams.“

Apklausiant vyresnius paauglius, jau patyrusius svaiginančią išmaniųjų telefonų vilionę, kokį patarimą galėtų duoti mažesniems už save, kad jų patirtys internete būtų geros, buvo galima nustebti.

„Jie siūlo atidėti kiek įmanoma ilgiau laiką su telefonu, sako, kad nieko neprarasi, rekomenduoja paprašyti tėvų, kad padėtų riboti laiką telefone, ragina nesijungti prie tam tikrų programėlių, nes jos suės tavo laiką ir neduos jokios naudos“, – jaunimą gyrė R. Jauniškienė.

Moters ketvirtokas sūnus naudojasi mygtukiniu telefonu. Ko gero, mokykloje dėdamas jį į dėžutę šalia išmaniųjų, jaučiasi nejaukiai, tačiau mamos, vyresniųjų brolių palaikymas padeda išgyventi pralaimėjimą brangiausio telefono konkurse.

„Daugelis mato grėsmių, bet kas iš sprendimų priėmėjų garsiai apie jas kalba? Dabar yra tokia laukinių vakarų situacija, kai kitoje sveikatos saugotojų pusėje stovi verslas, siūlantis nebrangiai ar už dyką papildomų gigabaitų, reklamuojantis įrenginius, kuriuose labai patogu skaityti naktį, o reklamose siūloma nekreipti dėmesio į pasakymus, kad sugadinsi akis ar tapsi priklausomas nuo interneto, nes juk „tu valdai internetą“, – verslo atsakomybės stoką pabrėžė centro vadovė.

Skaitmeninės etikos centro svetainės pirmame puslapyje galima pasitikrinti, ar patenkate į rizikos grupę dėl probleminio interneto naudojimo. Anot centro vadovės, interneto priklausomybė priskiriama elgesio priklausomybėms, ji turi panašumų su kitomis priklausomybėmis ir nė vienas, turintis kokią nors priklausomybę, tikrai neplanavo tapti priklausomas.