Kaune gimusiai Ditai Sperlinger jau 93-eji. Kitą dieną po mergaičių „Aušros“ gimnazijos baigimo ji atsidūrė gete, o 1944 metų liepą – Štuthofo koncentracijos stovykloje. Į siaubą keliančią vietą moteris buvo atvežta tebevilkinti mokyklos uniformą. Ponia Dita aiškiai prisimena, kad nuvaryta į dezinfekciją turėjo atsisveikinti su tamsiai mėlynu klostuotu sijonu su petnešomis, raudona taškuota palaidine su apykaklaite ir kaspinėliu bei dailiais mergaitiškais bateliais.
„Aš stovėjau basa, šlapia, nuoga ir numetė man apsirengti vyriškus dryžuotus apatinius drabužius. Tai buvo kelnės ir marškiniai. Aš pakėliau kelnes – pasirodo, kelnės priekyje neturėjo sagų ir nebuvo gumytės. Šitas šokas, toks greitas pasikeitimas iš gražiai aprengtos jaunos mergaitės į kalinio apatinius drabužius buvo neapsakomas. Aš tik galiu pasakyti, kad jaučiausi, lyg iš manęs atėmė mano asmenybę“, – apie pirmuosius koncentracijos stovyklos prisiminimus pasakoja buvusi kalinė.
Kai naciai turėjo pervaryti kalinius į kitą vietą, jie išdalino civilių drabužius, kad belaisvių vaizdas neišgąsdintų aplinkinių miestų gyventojų. Tada Dita Sperlingienė gavo dailius drabužius ir tamsiai mėlyną skarelę su baltais taškučiais.
Dita su skarele daugiau nebesiskyrė nei vienai dienai. Nors greitai jos taškai nuo lietaus ir blogo oro virto skylėmis, belaisvė užsibrėžė žūtbūt ją sulopyti.
„Kodėl aš tai dariau, aš negaliu pasakyti. Aš nežinau. Aš tada nepagalvojau, kodėl aš tai darau. Šiandien aš galvoju, kad tai buvo dalis kovos nepasiduoti“, – teigia D. Sperlinger.
Skarelę ponia Dita 70 metų slėpė seife, įdėtą į voką. Ir sako, kad labai ilgai bijojo jį atidaryti, kad mintyse negrįžtų konclagerio baisumai.
Ją ponia Dita nusprendė padovanoti valstybiniam Vilniaus Gaono žydų muziejui ir tik atvykusi į Lietuvą jos perduoti, vėl ryžosi paimti brangiąją skarelę į rankas.
Naujausi komentarai