Sovietų žvėrys Pravieniškėse ir vis dar neatsakyti klausimai

1941 m. birželio 26 d. Pravieniškių pataisos darbų kolonijoje raudonarmiečiai įvykdė masiškiausias anuomet skerdynes Lietuvoje, tačiau aukų užkasimo vieta nežinoma iki šiol.

Propagandos galia

Prieš kelerius metus savo rašinyje apie 1941 m. skerdynes Pravieniškėse buvau pateikusi archyvines nuotraukas ir likusių gyvų liudininkų prisiminimus. Keli straipsnio komentatoriai suabejojo aprašytu raudonarmiečių žiaurumu, pavadinę tai propagandine sensacija, rusofobija, Rusijos demonizavimu, sėjama neapykanta putinistams.

Skaudu, bet tokie ir panašūs komentarai byloja, kad raudonieji okupantai po savęs paliko Lietuvoje nemaža šiukšlių, iki šiol degančių neapykanta laisvai Lietuvai.

Tad grįžkime dar kartą į Pravieniškes, prisiminkime čia 1941 m. birželio 26 d. raudonarmiečių įvykdytas žudynes, kurios išsiskyrė masiškumu, – buvo žudomi ne tik kaliniai (tarp jų nebuvo įkalintųjų už kontrevoliucinę veiklą), bet ir jų prižiūrėtojai su šeimomis, ir kolonijos tarnautojai.

Vertingas radinys

Kaip savo knygoje „Raudonasis teroras“ rašo krašto apsaugos ministras, istorikas  Arvydas Anušauskas, prasidėjus karui, Pravieniškėse kalėjo beveik 450 žmonių. Tarp jų buvo 80 internuotų lenkų ir kelios dešimtys už įvairius nusikaltimus nuteistų raudonarmiečių, už smulkius nusikaltimus įkalintų žmonių iš įvairių Lietuvos vietų, ūkininkų, nepristačiusių pyliavų, pasisakiusių prieš sovietų valdžią ir pan. Visi minėto lagerio prižiūrėtojai ir sargybiniai buvo lietuviai.

Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje tarp netvarkytų foliantų buvo aptikti Danutės Labanauskienės publikuoti žudynių Pravieniškių lageryje gyvų liudininkų prisiminimai. Dėl vietos stokos atpasakosime tik vieno žudynių liudininko, buvusio aštuoniolikmečio kauniečio Juozo Barkausko, teisto už smulkią vagystę, prisiminimus. Šio buvusio jauno kalinio prisiminimus susirinkusiems į renginį, skirtą žudynių metinėms paminėti, pateikė Rumšiškių kultūros centro Pravieniškių kultūrinių veiklų koordinatorė Aušra Radzevičienė.

Krito kaip lapai

Kaip žinoma, vokiečiai įžengė į Lietuvą 1941 m. birželio 22 d. Tai buvo sekmadienis. Pirmadienį, anot J. Barkausko, Pravieniškių kolonijos viršininkas įsakė kalinius laikyti uždarytus kamerose, išleisti tik kartą per dieną į kiemą. Prižiūrėtojai persirengė civiliais drabužiais, nuleido raudoną vėliavą, panaikino penkiakampių žvaigždžių formos klombas kieme. Čia kalinti raudonarmiečiai buvo apginkluoti ir išvežti iš lagerio pačioje karo pradžioje.

Birželio 26-ąją pasigirdo smarkus šaudymas aplinkiniuose miškuose, o  apie 15 val. prie kolonijos atriedėjo rusų šarvuotis, daugybė kareivių apsupo lagerį, išvarė kalinius į kiemą ir liepė susispiesti prie barako. Buvo atvaryti ir kaliniai, dirbę kolonijos dirbtuvėse anapus trijų eilių spygliuotos lagerio tvoros.

Raudonarmiečiams paklausus, ar daugiau nėra pasislėpusiųjų, kalinys Mickus, matyt, pabūgęs sušaudymo, nurodė, kad rūsyje yra prižiūrėtojų žmonos. Jos buvo atvarytos ir tuoj pat sušaudytos kartu su prižiūrėtojais, prieš tai liepus išvarytiems prie barako kaliniams nusigręžti į sieną. Tada vienas iš raudonarmiečių užlipo ant šarvuočio ir pasakė, kad visi kaliniai yra liaudies priešai, juos reikia sunaikinti.

Tą birželio popietę lageryje buvo išžudyta ne mažiau kaip 230 žmonių.

Leitenanto kerštas

Po kryžminės kulkosvaidžių ugnies kaliniai krito kaip lapai ant žemės. Ne visi žuvo iškart – sužeistieji dejavo. Tada į lavonų krūvas buvo mėtomos granatos. Jei dar kas sudejuodavo, tuos pribaigdavo durtuvais. Tiesa, tik tuos, kurie buvo lengviau sužeisti – sunkiai sužeistuosius palikdavo kankintis.

Smarkiai sužeistas J. Barkauskas kentėjo, tyliai gulėdamas po lavonais. Tokių buvo ir daugiau. Kai raudonarmiečiai pasitraukė ir viskas nurimo, sužeistieji, išlindę iš po lavonų, susirinko barakuose persirišti žaizdų, praleisti naktį. Sveikesnieji išbėgo miškan.

Tą birželio popietę lageryje buvo išžudyta ne mažiau kaip 230 žmonių. Kauno komendantūros karininko Mato Valeikos raporte nurodoma, kad birželio 29 d. vienoje duobėje buvo palaidota 182 aukos – kitus nužudytuosius išsivežė palaidoti jų artmieji. Rugpjūčio viduryje speciali komisija tyrė žudynių ir aukų užkasimo vietą. Kartu su komisija atvyko ir dalis aukų artimųjų. Aukos buvo iškastos, atpažintos ir laidojamos į atskirus kapus pušinėlyje, apie 200 m nuo barakų, prie kelio.

Išlikusių gyvų kalinių parodymai byloja, kad sušaudymo iniciatorius buvo leitenantas V. Kiseliovas, čia kalintas iki karo pradžios. Matyt, todėl taip žiauriai keršijo: buvo sušaudyti ne tik kaliniai, bet ir jų prižiūrėtojai su žmonomis ir vaikais. Istorikas daro prielaidą, kad V. Kiseliovas į Pravieniškių lagerį atvyko su 11-osios sovietų armijos penktąja divizija, nes tuo metu ji traukėsi iš šių vietovių.

Bendraminčiai: prie memorialo žudynių aukoms atminti susitiko V. Markevičius (antras iš dešinės) ir Sąjūdžio vaizdo metraštininkas L. V. Glinskis, kuriuos sieja tos pačios vertybės, požiūris į savo šalies istoriją. V. Skučaitės nuotr.

Nužudė ir gimdyvę

Prieš šešiolika metų „Kauno dienos“ kalbinta Kretingoje gyvenusi Jadvyga Jasevičienė sakė, kad jos mama Elena prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui ištekėjo antrą kartą ir tapo Budriene. Jau būdama devintą mėnesį nėščia, ji išvažiavo su dviem dukrelėmis ir antruoju vyru gyventi į Pravieniškes, kur jis dirbo kalėjime buhalteriu. Elena paliko pas savo motiną Tauragėje dvi dukrytes, kurias ketino atsivežti, kai įsikurs naujoje vietoje. Būtent todėl dvi mergaitės liko gyvos, 1941 m. birželio 26 d. visa Kazio Budrio šeima buvo sušaudyta Pravieniškėse. Tiesa, per tikrą stebuklą išliko gyva Budrių trimetė Janytė, buvusi prie nužudytos nėščios motinos. Janytės vyresnioji trylikametė sesutė žuvo – kareivis perrėžė durklu jos pilvelį.

„Trimetę Janytę išgelbėjo vokiečiai – jie atnešė mergytę į mano senelių namus Pravieniškėse, iš kur ją gal po mėnesio pasiėmė močiutė, atvažiavusi iš Tauragės su Janytės sese Jadvyga“, – prieš šešiolika metų pasakojo Pravieniškių gyventoja Danutė Kepežinskienė (mirė 2016). Beje, „Kauno dienos“ tyrimo išvadoje šios dvi moterys, Elenos Budrienės dukra Jadvyga Jasevičienė ir Janytės gelbėtojų dukra D. Kepežinskienė, buvo susitikusios po daugybės metų Pravieniškėse.

Faktas:  E. Budrienė, turėjusi netrukus gimdyti, buvo be gailesčio nužudyta. 1941 06 26. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Anot D. Kepežinskienės, pravieniškiai matė visus žvėriškų žudynių pėdsakus, kai iš Kauno vokiečių atvaryti žydai turėjo užkasti aukas. Vaikams nebuvo leista to matyti. Tik vėliau ant didžiulio neatsiimtų aukų kapo vaikai pamatė rūtomis išrašytus žodžius: „Lietuva, Tėvyne mūsų“. Į broliškos kapavietės smėlį buvo įkalta 213 medinių kryžių, o dar apie 80 žudynių aukų palaidota Rumšiškėse. Kur ta broliška kapavietė, D. Kepežinskienė prieš šešiolika metų jau negalėjo parodyti, nes ši vieta yra patekusi į išplėstos kalėjimo teritorijos zoną.

Kur aukų kapavietė?

J. Jaseviečienė teigė, kad tuomet, kai ji su močiute 1941 m. vasarą atvažiavo į Pravieniškes pasiimti Janytės, kartu lankėsi ir vienoje kalėjimo administracijos patalpoje. Ten dar matėsi E. Budrienės žudynių ženklai. Jadvyga su močiute aplankė ir bendrą nužudytųjų kapavietę, buvusią netoli 1991 m. birželio 26 d. atidengtos paminklinės kompozicijos (tautodailininkas Algirdas Šalkauskas, architektas Zenonas Sakalauskas), skirtos žudynių aukoms atminti.

Laidojimas: į iškastą milžinišką duobę nešamos žudynių aukos. 1941 06 29. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

„Mano močiutė buvo aukšta moteris, tai ir žingsniai jos buvo platūs. Ji išmatavo žingsniais didžiulę kapavietę. Ji buvo 24 žingsnių ilgio ir keturių pločio“, – teigė Jadvyga. Anot jos, tą vietą ji įsiminė: ji buvo tarp dviejų pastatų, žiūrint iš broliškos kapavietės, buvusios už lagerio pietinės tvoros, taško. Vadinasi, dar dabar būtų galima pagal senus šios kruvinos teritorijos planavimo brėžinius nustatyti tų dviejų pastatų vietą. Beje, tęstiniame leidinyje „Lietuvių archyvas. Bolševizmo metai“ 1942 m. rašoma, kad, prieš sovietams okupuojant Lietuvą, Pravieniškėse veikusio Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo skyriuje – priverčiamųjų darbų stovykloje buvo septyniolika įvairaus dydžio ir paskirties pastatų.

Viltinga žinia

Dabartinis Pravieniškių gyventojas Adolfas Vozgirdas, 50 metų čia dirbęs bokštinio krano mašinistu, smarkiai nustebino – sakė žinąs, kur ta broliška aukų kapavietė: „Ją man dar sovietmečiu parodė mano 1922 m. gimęs uošvis. Jis jau miręs. Tų kruvinų įvykių metu uošvis buvo 19 metų ir dirbo prie geležinkelio. Uošvis sakė man, kad ant aukų palaikų sovietmečiu buvo pastatyta medienos džiovykla. Ji tebestovi ir dabar.“

A. Vozgirdo žodžių negalėjo nei paneigti, nei patvirtinti 1991 m. Pravieniškių kolonijai Nr. 2 vadovavęs Igoris Zareckis, dabar gyvenantis Rumšiškėse. Medienos džiovykla, greičiausiai, buvo pastatyta dar gerokai prieš jam ateinant į kolonijos vadovo postą. Beje, būtent I. Zareckio iniciatyva jo įstaiga finansiškai prisidėjo prie visuomenės ir Sąjūdžio iniciatyvos pastatyti netoli aukų kapavietės jiems skirtą memorialą.

1941: vienas iš kraupių vaizdų po birželio 26-osios žudynių. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Byla nebaigta

Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktoriaus pavaduotoja Janina Karosevičiūtė 2019 m. yra pastebėjusi, kad 1942 m. Vilniuje ir Kaune buvo surengtos tapybos kūrinių ir nuotraukų parodos „Raudonasis teroras Lietuvoje“. Vokiečiams rūpėjo viešai parodyti visuomenei karo priešininkų nusikaltimus. Pravieniškių skerdynėms skirtoje parodos dalyje buvo nužudytos E. Budrienės nuotrauka – tai byloja išlikęs parodos katalogas. Visa ši ekspozicija sovietmečiu dingo be pėdsakų, bet E.Budrienės nuotrauka 1970 m. pateko į JAV išleistą knygą „Know your enemy – communism“ („Pažink savo priešą – komunizmą“).

Kaip sakė 2007 m. kalbinta D. Kepežinskienė, atrodo, kad žudynės Pravieniškėse buvo suplanuotos. Mat sovietų rankose buvusi kolonijos vadovybė žudynių išvakarėse įsakė tarnautojų šeimos nariams kitą dieną prisistatyti su maistu. Tai nieko nenustebino – visi žinojo, kad kaliniai badauja. Tikroji priežastis buvo stulbinamai žiauri – sumanyta išžudyti kalinius, kalėjimo prižiūrėtojus, tarnautojus ir jų šeimų narius. Beje, čia žuvo ir kunigo Alfonso Bulotos artimieji.

Užstatė: J. Jasevičienė, sovietmečiu atvažiavusi į Pravieniškes, neberado aukų kapavietės – toje vietoje jau stovėjo kažkokie pastatai 2007 m. birželis. T. Raginos nuotr.

Anuometinio vyriausiojo Lietuvos saugumiečio Piotro Gladkovo ataskaitose nėra jokių duomenų apie skerdynes Pravieniškėse. Tik 1988 m. paraginus Persitvarkymo Sąjūdžiui ir po rašinių spaudoje buvo sudaryta Vyriausybinė komisija 1941 m. įvykių Pravieniškėse aplinkybėms tirti. Deja, kaltininkai iki šiol nenustatyti.

Tikroji priežastis buvo stulbinamai žiauri – sumanyta išžudyti kalinius, kalėjimo prižiūrėtojus, tarnautojus ir jų šeimų narius.

Siekė įamžinti

J. Jasevičienė maždaug prieš dešimtmetį kreipėsi į Kalėjimų departamentą, Teisingumo ministeriją, prašydama Pravieniškių pataisos namuose įkurti bent ekspoziciją, skirtą čia 1941 m. birželio 26 d. įvykusiai tragedijai atminti. Deja, viskas baigėsi tik mandagiais laiškais ir pažadais. Žuvusių kalėjimo darbuotojų (pavyzdžiui, Jadvygos patėvis buvo Lietuvos kariuomenės savanoris, dirbęs 1941 m. kalėjime buhalteriu) atminimas nerūpi šiuolaikiniams Pravieniškių pataisos namams, o Teisingumo ministerija, į kurią kreipėsi J. Jasevičienė, prašydama aukų atminimą įamžinti bent raudonųjų bukų alėja, nerado tam lėšų, o gal ir noro... Tad moteris pati 2016 m. pasodino vieną raudonlapį buką.

Neišliko: į taip iškastą tranšėją buvo laidojamos skerdynių aukos. Ši vieta dabar nežinoma. 1941 06 29. LGGRTC nuotr. iš Vytauto Markevičiaus archyvo

Pasak aktyvaus visuomenininko rumšiškiečio Vytauto Markevičiaus, stulbina įvairių Lietuvos institucijų abejingumas šiai Pravieniškių tragedijai, jos tyrimui ir įamžinimui. „Tik mūsų pačių jėgomis ir iniciatyva kasmet prisimenamas šis baisus karo nusikaltimas, kuriam senaties negali būti“, – įsitikinęs  V. Markevičius ir jo bendraminčiai: A. Radzevičienė, Pravieniškių seniūnas Kęstutis Marcinkevičius (pasirūpino informacinės lentos apie žudynes pastatymu 2021 m.), folkloro ansamblio vadovė E. Žiūkiene ir kiti aktyvesni pravieniškiai.

Kaišiadorių rajono savivaldybė 2016 m. kreipėsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą (LGGRTC), prašydama nustatyti tikslią Pravieniškių pataisos darbų kolonijos teritorijoje raudonarmiečių įvykdytų žudynių vietą, tačiau, atlikus tyrimą, tikslaus atsakymo dėl žudynių ir aukų užkasimo vietų nerasta.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Chuilostan

Chuilostan portretas
Geras straipsnis. Matosi kaip kazapinės raudonos lervos raitėsi komentaruose.

klausiu avtorės

klausiu avtorės portretas
karas. sušaudė kelias atliekas. Palyginus su 70 milijonų žuvusių žmonių - jie niekas. Taika. Litvinas auželis tam pačiam lagery sušaudo iki 20, sužeidžia iki 100. Jokiam sovietui jis nepriklauso Tik Lietuvos komunistam. Ar litvinai žvėrys?

dėdė Ignas

dėdė Ignas portretas
Visiems neįtiksi šlovė uZslaptintai partyja koncerVakgb 75m.
VISI KOMENTARAI 150

Galerijos

Daugiau straipsnių