Ir pačioje grupėje yra labai įvairių žmonių. Tam tikra dalis kreipiasi dėl to, kad pas gydytoją nepatenka, nesulaukia eilės, kiti taupo pinigus – tą patys prisipažįsta gydytojams. Bet labai dažnai tose grupėse verda socialinis gyvenimas. Žmonės bendrauja tokiu būdu, turi ką parodyti, turi apie ką kalbėti ir labai dažnai patikrina tai, ką gydytojas pasakė. Išgirstame, kad gydytojas pasakė, ką vartoti, bet žmogus dar norėjo palaikymo – gal neturi giminių, gal neturi draugų, tai įkelia į grupę, ir labai dažnai daug narių pasako tą patį.

– Tai jūs matote, kas ten skelbiama?

– Taip, gydytojai žino, kad tokios grupės egzistuoja. Priklausomai nuo profesijos, netgi dažnai būna, kad patys jose dalyvauja. Kai kurie net nesislepia ar netgi komentuoja. Ne sykį mačiau, kai pacientas, pavyzdžiui, rašo: kur man rasti to gydytojo telefoną? Pats gydytojas parašo: vakar daviau, štai tas telefonas. Tai jų yra visokių – žmonės gali rasti ir grupes, kur daugiau gydytojų, ir kur mažiau. Kur patarimai geresni, o kur daugiau alternatyvūs. Kaip ir su viskuo: receptais, finansavimu, pažintimis. Tai taip pat egzistuoja ir medicininių užsiėmimų grupės.

LNK stop kadras.

– Ar reikia eiti į tas grupes, kur daugiau medikų, ar geriau jomis nesinaudoti savigydai?

– Geriau savigydai tokiomis grupėmis nesinaudoti, nes internete yra visokių žmonių. Kai atsiranda, pavyzdžiui, anoniminio komentavimo funkcija, komentuoti gali žmonės, kurie turi neverifikuotus profilius. Visą laiką kyla klausimas – kas man čia ką sako, kokią atsakomybę prisiima ir kiek juo pasitikiu. Savo pacientams sakau: ar jūs, pavyzdžiui, investuotumėte pinigus? Keltumėte savo sąskaitą ir sakytumėte – turiu 1000 eurų, kur man juos dėti? Aišku, kad atsiras daug, kurie pasakys: duokit man. Su sveikata tas pats. Yra žmonių, kurie komentuoja visiškas nesąmones, tikėdamiesi, kad kas nors patikės ir padarys, o po to įkels nuotrauką su tuo, kas jiems atsitiko. Yra ir žmonių, kurie tiesiog pikti. Turime tokius mitus – apie paslėptas adatas sėdynėse, apie įvairius nuodijimus. Internete dar lengviau tai daryti – iš piktumo kitiems kenkti nesunku.

Gydytoja, ar jums per savo praktiką teko susidurti su pacientu, kuris būtų nusigydęs, naudodamasis liaudies patarimais ar pasikliaudamas mitais, svetimų žmonių nuomonėmis? Kas tada gali nutikti?

– Taip, be abejo, teko. Bet teko susidurti ir su žmonėmis, kurie visai neblogai gydėsi. Nėra taip, kad, kai informacija prieinama ir galimybė ja dalintis, tai yra blogai. Labai noriu tai pabrėžti. Tokios grupės pavojingos žmonėms, kurie yra pažeidžiami – vieniši, turintys kognityvinių iššūkių. Bet jei žmogus sveiko proto, kritinio mąstymo, supranta, kas yra internetas – kad nereikia sakyti, kur gyvena, kuo serga, nurodyti sąskaitos numerio – tokia grupė gali praplėsti jo gydymosi galimybes ir sumažinti vienišumą. Jis gali sužinoti, kad nėra vienas, kad kiti susiduria su tais pačiais vaistais ar šalutiniais poveikiais. Kartais ieško žinių, kad nereikia eiti pas daktarus – pasitaiko ir taip.

– Jūs įžvelgiate ir pliusų tokiose grupėse?

– Be abejo.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ką žmonės kelia, bet ko neturėtų kelti? Pavyzdžiui, kaip dėl tyrimų rezultatų? Reikėtų prisiminti, kad viskas, kas internete, ten ir pasilieka?

– Taip, kartais žmonės gali įkelti kažką neturėdami medicininių žinių ir ne iki galo žino, ką įkėlė. Pasitaiko, kad klausia klausimų apie savo vaiką, įdeda jo nuotrauką ar klausia: kas man čia yra? O paaiškėja, kad tai lytiškai plintanti infekcija. Gal nelabai norime, kad tokie dalykai būtų vieši. Kol kas Lietuvoje dar neturime tokio lygio kaip kai kuriose šalyse, kur paskelbus medicininę informaciją gali padidėti draudimo įmokos arba grėsti atleidimas iš darbo. Kiek žmogus nori pasakoti apie save – tai jo medicininė informacija, jo žinios. Bet kaip gydytoja patarčiau nepasakoti apie kitus, neatskleisti ir nedalyvauti ganduose, nes kartais galima prisišnekėti, o po to turėti pasekmių.

– Jautriausia tikriausiai informacija apie šeimos narius ir vaikus, ką žmonės dažnai kelia su nuotraukomis?

– Tikrai reikia atsiminti, kad tokia informacija gali likti labai ilgam. Ji gali būti paviešinta, perdaryta. Įkėlus ką nors su vaikais, jų ligomis, jų nuotraukomis – nežinome, kaip po trejų metų, pavyzdžiui, vaiko klasiokai, tą radę, platins mokykloje ir juoksis. Galime sakyti: taip daryti negalima, bet ar tikrai reikėjo tą pirmą įrašą daryti?