Lietuvos Seimo sprendimas skirti kompensaciją už totalitarinių režimų nusavintą žydų turtą yra sveikintas, bet pavėluotas žingsnis link istorinio ir moralinio teisingumo, o delsimą lėmė buvusių valdžių pataikavimas iškreiptajai viešajai opinijai, sako istorikas Algimantas Kasparavičius.

"Seimo sprendimas smarkiai pavėluotas, tačiau, bet kuriuo atveju sveikintinas. Žydų kilmės lietuviai, kaip ir kiti Lietuvos piliečiai, visuomet turėjo lygias teises. Tiek Pirmojoje Lietuvos Respublikoje 1918-1940 metais, tiek ir dabar - Kovo 11-osios Lietuvoje. Ir jų teisių atstatymas, tarp jų ir turtinių, arba kompensacija už turėtą ir ne savo valia prarastą turtą, manau, buvo ir yra natūralus dalykas. Civilizuotos valstybės žingsnis link moralinio ir istorinio teisingumo", - BNS sakė istorikas.

Antradienį Lietuvos Seimas pritarė, kad žydams 2013-2023 metais būtų išmokėta 128 milijonų litų kompensacija už totalitarinių režimų nusavintą turtą.
A.Kasparavičiaus nuomone, Lietuvos valdžia šį klausimą turėjo išspręsti dar 1992-1996 metais.

Komentuodamas, kodėl Lietuva užtruko, jis išskyrė kelias priežastis, visų pirma visuomenės požiūrį į Antrojo pasaulinio karo įvykius.

"Išsilaisvinę iš sovietinės okupacijos lietuviai ilgą laiką jautėsi aukomis, ieškojo kaltų dėl savo nelaimių 1940-1941 metais. Todėl psichologiškai jiems sunku buvo pripažinti, kad be jų dar yra ar gali būti dar didesnių aukų. Šiuo atveju ilgus metus Lietuvoje tarpo nuomonė, kad žydai didžiųjų XX a. sukrėtimų metais nukentėjo mažiau nei lietuviai, kad jie labiau nei lietuviai esą kolaboravo su sovietiniais okupantais. Tokia situacija visuomenėje nemažai nulėmė, kad vyriausybės stokojo politinės valios priimti sprendimus dėl žydų turto kompensacijos. Trumpai tariant, valdžia tiesiog pataikavo iškreiptai viešajai opinijai", - kalbėjo istorikas.

Jo nuomone, tam tikrą negatyvų vaidmenį suvaidino ir "ta puslaukinė privatizacija, kuri vyko šalyje", ir bendrai žema Lietuvos politinė kultūra.
"Įtakingi veikėjai ir apsukrūs verteivos, dažnai buvę sovietiniai funkcionieriai siekė savo naudai privatizuoti iki 1940 metų okupacijos buvusį privatų turtą ir taip pasipelnyti. Ir reikia pripažinti, jiems tai pavyko: juk šiandien iki 1940 metų turėtas turtas žydams Vilniuje, Kaune, Telšiuose, Kėdainiuose ar Viekšniuose ne grąžinamas, o kompensuojamas iš visų mokesčių mokėtojų kišenės", - sakė A.Kasparavičius.

"Kad Lietuvoje daugiau nei dvidešimtmetį stigo politinės valios grąžinti/kompensuoti buvusiems Respublikos piliečiams jų turtą, matyt, kalta ir bendrai žema Lietuvos politinė kultūra. Taigi, į šį teisingą, bet pavėluotą sprendimą nereikėtų būtinai žiūrėti tik kaip į tyčią, bet galbūt, greičiau, kaip į "natūralų". Juk priimant būtinus sprendimus vėluojama ir kitose srityse: švietimo, sveikatos apsaugos, aukštojo mokslo ir kitur. Bet kuriuo atveju, linkstu manyti, kad šis premjero Andriaus Kubiliaus žingsnis yra vienas racionaliausių per pastaruosius kelerius metus", - BNS sakė A.Kasparavičius.

Tuo metu Vilniuje įsikūrusio Holokausto ir žydų kultūros Lietuvoje studijų centro "Atminties namai" direktorius Giedrius Kiaulakis teigė nemanantis, kad materialinė kompensacija yra tinkamas sprendimas.

"Tas klausimas man atrodo keistas, kad Lietuvos Respublika dabar turi kompensuoti tai, ko pati iš nieko neatiminėjo. (...) Man keistai atrodo atsiprašymai ir kompensacijos po to, kas čia vyko 1941 metais. Mūsų tautiečiai išpjovė visą didžiausią etninę grupę, 200 tūkst. žmonių, ir po to mes sakome "oi, mes atsiprašome ir visai kitiems žmonėms dabar gal duosime šiek tiek pastatų". Manau, ne tie metodai turi būti, kitoks memorialas turi būti daromas", - BNS sakė istoriko išsilavinimą G.Kiaulakis.

Jis tvirtino "rezervuotai" žiūrintis į kompensacijas, nes tai yra "biznis". G.Kiaulakis taip pat abejojo, ar dėl priimto įstatymo pagerės Lietuvos įvaizdis holokausto kontekste, nes genocido atminimą reikėtų įtvirtinti ne pinigais.

"Aš smarkiai abejoju, kad Lietuvos įvaizdis holokausto klausimais pagerės. Iš principo, aš tų klausimų nesiečiau. (...) Tų žmonių jau nebeprikelsi, jų atminimą, manyčiau, reikėtų kitais būdais saugoti. Turi būti švietimas, kultūriniai mainai. Galų gale yra genocido prevencija, kad reikia išmokti senas pamokas ir ateityje nedaryti tokių nesąmonių, kokios buvo per Antrąjį pasaulinį karą", - dėstė pašnekovas.
"Visą tą materialinę gerovę gaus tikrai ne genocido aukos ir ne jiems ta kompensacija. Kompensacijas visas, kiek žinau, jau daug metų moka Vokietija ir kiek įmanoma stengiasi materialiai paremti. Iš šito pelnysis labai konkrečios organizacijos ir konkretūs landūs tipai. Iš tos pačios serijos kaip ir įsisavinant Europos Sąjungos lėšas", - dėstė G.Kiaulakis.

Pasak jo, oficiali Lietuvos pozicija holokausto klausimu yra teisinga, tačiau "visada atsiranda koks nors prietranka, kuris nuvažiavęs į tarptautinį forumą būtinai pradės šnekėti, kad žydai buvo komunistai ir tarp eilučių - kad jiems vos ne pagal nuopelnus visa tai įvyko". Kol tai vyks, anot jo, "įvaizdžio šitomis brangiomis priemonėmis mes nepagerinsime".

"Kita vertus, aišku, mes - maža valstybė, didieji liepia mums ką nors padaryti ir mes turėsime tai padaryti. Bet nematau pagrindo smarkiai krykštauti, kad atstatėme teisingumą ir kad prieš mus visi turi nusikelti kepures. (...) Aš pats esu antirasistas ir antisemitizmo nevirškinu jokiais jo pavidalais, bet tas pinigų išlupinėjimas iš mūsų neturtingos valstybės, kurį labai aktyviai kuravo galingos organizacijos ir galingos valstybės, psichologiškai nuteikia nelabai gerai", - sakė G.Kiaulakis.