Traumuota visuomenė

Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga: „Turime pripažinti, kad, deja, nesame labai sveika, netraumuota visuomenė, ir, norėdami kokias nors problemas spręsti, neišvengiamai turėsime perlipti komforto zoną, sukelti tą diskomfortą pirmiausia patys sau – suaugusiems. Žinoma, kad čia mums bus sudėtinga prisitaikyti. Mūsų vaikai, kurie užaugs šitose aplinkybėse, jie tai priims kaip normą, kaip normalų elgesį ir jiems tikrai atrodys, kad tai yra tokia realybė, kokia turi būti.“

Seimo narys konservatorius Rimantas Dagys: „Požiūris į gyvybę. Fundamentalus požiūris. Jeigu mes eutanaziją skaitome kaip gerą dalyką, tai ką kalbėti apie smurtą šeimose? Jeigu mes leidžiame abortus, kurie nunešė nuo nepriklausomybės laikų 400 tūkst. gyvybių, ir tai sakome, kad tai yra gerai, tai apie kokį vienetinį atvejį tada kalbame? (...) Yrančios šeimos yra tas pats smurtas prieš vaiką, tėvų neatsakingas elgesys, tai trauma jam.“

Konservatorius Paulius Saudargas: „Visi suprantame, kad negalima mušti vaikų, visi suprantame, kad su smurtu reikia kovoti, bet su kuo mes kovojame – su pasekmėm ar su priežastim? Kodėl vaikai buvo nužudyti? Todėl, kad tos šeimos yra socialiniame užribyje. Žudo alkoholikai, narkomanai arba tiesiog patologiniai ligoniai. Normalūs žmonės vaikų nežudo.“

Socialdemokratas Julius Sabatauskas: „Smurtas gimdo smurtą. Diena iš dienos matydamas, kaip tėvas daužo motiną, jis užauga toks pats, jis nežino kito šeimos modelio, tradicinio šeimos modelio kitokio nėra. Tvarkingos... Girdėjau ką tik – normaliose šeimose nemuša ir neužmuša. Viename susitikime po Smurto artimoje aplinkoje įstatymo priėmimo praėjus truputį daugiau negu prieš pusantrų metų manęs klausia: „Kas čia per nesąmonė, garbingus žmones, vienas daktaras, kitas – mokytojas uždarė į areštinę. Ir už ką? Susistumdė su žmona! Na, ten su keptuve biškį brūkštelėjo dar kažką, su kumščiu paauklėjo.“ Padorius žmones? Padorus žmogus turi kaukę „padorus žmogus“, jis visuomenėje padorus, grįžta namo ir tampa išgama. Išgama, kuris laiko savo šeimos narius savo nuosavybe.“

„Valstietis“ Viktoras Rinkevičius: „Patyčios Lietuvoje tapo aukštuomenės norma, netgi gero skonio ženklu. Pažiūrėkime į save, kaip mes čia kartais posėdžių salėje mėgstame vienas iš kito pasityčioti ir tiesiog kito elgesyje ar jo veiksmuose ieškoti kokių nors labai neigiamų ir dar sustiprintai tai pabrėžiame. Tai irgi rodo ir visuomenė tai mato ir tai kopijuoja.“

Norvegiškas modelis

Konservatorius Mykolas Majauskas: „Aš manau, kad Lietuvai reikia lietuviškos „Barnevernet“, reikia labai kietos, aiškios centralizuotos institucijos, kuri apsaugotų vaikus, išgelbėtų mūsų vaikus, kuri išdrįstų tai padaryti ir mes turime tą sprendimą priimti čia ir šiandien savo mintyse, ir mano supratimu, turime paversti tai įstatymais kuo greičiau.“

„Tvarkietis“ Petras Gražulis: „Štai, mano kaimynas grįžo iš Norvegijos. Kodėl? Jis augino... gimė vienas vaikas, gimė antras vaikas ir vaiko teisių tarnybos tiesiog vos ne kiekvieną dieną pradėjo tikrinti po to, kai vaikas nupiešė kažkokį piešinį ir ant piešinio lyg ir pavaizdavo kraują. Po to vaikščiojo į namus, ar vaikas nemušamas. Tikrino, ar nėra mėlynių. Nuolat tėvus klausinėjo, dieną naktį budėjo, kad tik vaikas kur nors, į kokį kampą, neatsimuštų, kad kur mėlynės negautų, nes bus atimtas vaikas. Ten, Norvegijoje, tiesos nerasi. Nuo psichologinio tokio teroro su savo šeima nusprendė grįžti į Lietuvą.“

Konservatorius Edmundas Pupinis: „Manyčiau, kad vėlgi turėtų būti surinkti geriausi pavyzdžiai, galbūt neitume ten „Barnevernet“ pavyzdžiu, mes turime savo gerų pavyzdžių ir savivaldybėse, kur yra atidirbti tam tikri modeliai, kai vaikas paimamas iš šeimos, yra centrai, kur apgyvendinami, atskirais atvejais galbūt iš smurto aplinkos patraukiama dalis šeimos t. y. motina su vaiku. Galbūt tame pačiame centre gali gyventi ir gauti tam tikrą pagalbą psichologo ir socialinio darbuotojo visa šeima.“

Krikščioniškos vertybės

Konservatorius Mantas Adomėnas: „Nebus taip, kad priėmėme įstatymą ir smurtas prieš vaikus baigėsi. Neabejoju, kad įstatymai labai svarbūs, kad ilgainiui juos įgyvendinus galėsime veiksmingiau užkardyti smurtą. Tačiau teisus ir arkivyskupas Gintaras Grušas, kuris prieš gerą savaitę kalbėjo: „Turime aiškiai pasakyti, jokie įstatymai patys savaime neapsaugos mūsų nuo smurto. Reikia pasakyti tiesą: vaikas mirė ne todėl, kad įstatymai leido jį mušti iki mirties, jis mirė, nes pirmiausia jo tėvai nemokėjo būti tėvais, nes tie, kurie teikti pagalbą ir apsaugą, formaliai ir aplaidžiai žiūrėjo į savo pareigas. Taigi kalbame apie žmones, o ne tik apie įstatymus.“

Lietuvos lenkų rinkimų akcijos atstovė Rita Tamašunienė: „Ir kai norima kalbėti apie krikščioniškas vertybes, kurios yra ir bendražmogiškos vertybės, supažindinti žmones, padėti žmogui gyventi tarp žmonių ir išsaugoti savo viltį, tikėjimą, savo gyvenimą kurti ant meilės pamatų, ypač šiandien tinkanti tema, mes tokius politikus apšaukiame atgyvenomis, viduramžių tamsuoliais ir vatnikais. Noriu dar kartą pabrėžti, kad smurto produktas šiuo konkrečiu Kėdainių atveju nebuvo vatnikų produktas, tai buvo mūsų, jaunų žmonių, mamos ir jos sugyventinio, gyvenančių ir gimusių jau nepriklausomoje Lietuvoje. Nuo Dievo, nuo Dekalogo mes nusisukome ir nieko geresnio visuomenėje nesukūrėme, net mokyklose tikyba yra antraeilis pasirenkamas arba nepasirenkamas dalykas.“

„Tvarkietis“ Petras Gražulis: „Kitas dalykas – mes esame krikščioniškas kraštas, visi įstatymai, knygos, kiek yra parašyta pasaulyje, tai yra žmonių išmintis, bet Biblija, Senasis Testamentas, Naujasis Testamentas, yra Dievo išmintis, Dievo išminties knyga. Atsiverčiau Testamentą ir skaitau, gal 15 vietų yra rašoma apie vaiko pabarimą ir net apie vaiko fizinę bausmę diržu. Pacituosiu porą iš Patarlių knygos: „Rykštė ir pabarimas teikia išminties. Vaikas paliktas savo valiai daro gėdą motinai“, kitas: „Kai gailisi rykštės – nekenčia savo vaiko, o kai myli – rykštė pataiso.“ Tai yra ne Gražulio, čia yra iš Šventojo Rašto paimti žodžiai, todėl aš manau, svarbu mums visiems ir visuomenei atkreipti dėmesį, mes turime mylėti savo vaikus, turime gerbti savo vaikus ir rodyti didelę meilę, tačiau neperlenkime lazdos.“

Konservatorius Paulius Saudargas: „Mano supratimu, tai yra dviejų pasaulėžiūrų susikirtimo riba. Tai yra krikščioniškos pasaulėžiūros ir yra liberalios pasaulėžiūros. Krikščioniška pasaulėžiūra sako ir, man atrodo, mes visi tam turėtume pritarti, nes tai yra logiška, kad normali, sveika, tradicinė, gerai gyvenanti šeima, kurioje yra tėtis ir mama, kurioje yra vaikai, yra prioritetas, bet liberali pasaulėžiūra tarsi užmerkia akis, kad šeima nėra svarbu.

Yra svarbu vaikas ir šeima, kaip atskiri dariniai, kuriuos valstybė gali dėlioti, kaip jai patinka. Lygiai taip ir žmonės gali dėliotis skirtis, tuoktis dešimt kartų ir tai niekam nekelia jokių problemų, valstybei tai  nerūpi. Akcentą mes turime, mielieji, perkelti į normalios šeimos stiprinimą, į socialinių problemų, t. y. socialinė atskirtis, regioninė atskirtis, alkoholizmas, narkomanija ir skurdas sprendimą ir tada apibrėžimai ir formalumai apskritai neteks jokios prasmės.“

Tarpinstitucinis bendradarbiavimas

Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga: „Mes paranojiškai esame įsikabinę į žmogaus duomenų apsaugą. Mes neleidžiame institucijoms keistis jokiais duomenimis: teisiniais, susijusiais su psichikos sveikata. Turime suprasti, kad kai kur turėsime paaukoti privatumą tam, kad visuomenė būtų saugesnė, kad mūsų vaikai būtų saugesni. Toms institucijoms mes turėtume suteikti teisę ir galų gale net ir įpareigoti keistis ta informacija. Tam apsikeitimui nevykstant, nukenčia vaikai, nes nesužino institucijos apie tai, kas vyksta vienoje ar kitoje vietoje.“

Socialdemokratė Rimantė Šalaševičiūtė: „Kalbame apie tarpžinybinį bendradarbiavimą, mes turime tarpžinybinę Vaiko gerovės tarybą, ji yra prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Būtent jii užsako muziką, pagal ją ir šoka kiti, kitų ministerijų atstovai. Ir nėra priimami tie bendri sprendimai. Pažiūrėkite vėlgi į policiją, kuri turi atlikti daug darbo kartu su vaikos teisių skyriais, tačiau būtent tą veiklą reglamentuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Bent jau dvi ministerijos turėtų susitarti. Aš manau, kad šitos tarybos veikla turėtų būti reglamentuota Vyriausybės nutarimu ir šita taryba neturėtų būti pavaldi būtent Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai.“

Konservatorius Mantas Adomėnas: „Ir apskritai, kodėl negalėtume galvoti drąsiau, kodėl negalėtume tų institucijų vaiko teisių apsaugos darbuotojų, socialinių darbuotojų siųsti stažuotis į tas šalis, kurios susiduria su panašiomis problemomis, kur kovos prieš smurtą sistemos veikia, kad šioje srityje dirbantys žmonės pajustų, kad galima dirbti kitaip, kad čia galima kurti kitokią tikrovę? Kodėl neturėtume viešojoje erdvėje pradėti plačios informacinės kampanijos, pradėti visuotinę mobilizaciją, kad kitą kartą neliktų abejingų, kurčių mušamo vaiko klyksmui, kad visuomenėje atsirast norma, kad būti abejingu smurtui ir smurtauti yra gėda, paprasčiausia gėda?“