Parodos rezonansas
2023 m. M. K. Čiurlionio dailės muziejus, pažymėdamas M. Avietėnaitės 130-ąją gimimo sukaktį, parengė jai skirtą parodą „Šviesa pro stiklo lubas: Magdalena Avietėnaitė (1892–1984) – tarpukario valstybės įvaizdžio kūrėja“. Parodą kuravo Violeta Karmalavičienė, Kristina Stankaitė, Julija Tolvaišytė-Leonavičienė. Pastaroji kartu yra parodos ir albumo originalaus dizaino kūrėja.
Minėta paroda susilaukė didžiulio susidomėjimo ir atgarsių: Užsienio reikalų ministerija (URM) pavadino savo posėdžių salę M. Avietėnaitės vardu, parodą puikiai įvertino žinoma Lietuvos menotyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė, Amerikos lietuvių kultūros archyvo (ALKA) valdyba perdavė muziejui išsaugotą M. Avietėnaitės palikimą, lietuviškų šaknų turintis rašytojas Kendallas Svengalis padovanojo M. Avietėnaitės balso įrašą, o privatūs asmenys perdavė dešimtis M. Avietėnaitės šeimos laiškų. Visa tai paakino parodos rengėjas giliau pažvelgti į M. Avietėnaitės asmenybę, jos veiklą. Tad drauge su parodos – konceptualaus istorinio pasakojimo – rengėjomis ir albumo „Šviesa pro stiklo lubas“ sudarytojomis pasklaidykime M. Avietėnaitės neeilinės biografijos puslapius.
Šeimos pėdsakas
1893 m. iš carinės priespaudos Lietuvoje į galimybių ir laisvės šalį – JAV plaukusį garlaivį įlipo Marijampolės apskrities Kalvarijos valsčiaus ūkininkė Magdalena Avietėnienė su vos septynių mėnesių bendravarde dukrele. Jos plaukė pas šeimos galvą Adomą, anksčiau jų įsikūrusį už Atlanto. Čia Avietėnų šeimoje gimė ir antroji dukrelė, vardu Izabelė.
Dukrelių tėvas, buvęs Lietuvoje kaimo mokyklos daraktorius, gerai suprato išsilavinimo svarbą – leido dukras į aukštuosius mokslus ir, kas itin svarbu, įskiepijo dukroms lietuvybę.
Išvykusi į Ženevos universitetą studijuoti literatūros ir filosofijos, Magdalena sutiko didžiąją savo gyvenimo meilę – rumunų aristokratą Michaelį Serbaną de Cernesti (Mihai Șerban). Nors abu jaunuoliai kūrė bendros ateities planus, prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas ir pora atsidūrė priešingose barikadų pusėse. Tačiau Magdalena iki gyvenimo pabaigos išsaugojo Michaelio laiškus ir meilę jam – kitos šeimos ji nesukūrė.
Beje, grįžusi po studijų Šveicarijoje į JAV, darbavosi redaguodama „Amerikos lietuvį“, parašė kelias istorines knygas, kurias dedikavo savo mylimajam, įrašydama paslaptingo adresato inicialus: „Skiriu M. S.“
Vienintelė tarp vyrų
Po 1918 m. vasario 16-osios, prezidentui A. Smetonai pakvietus užsienio lietuvius grįžti į Lietuvą ir prisidėti prie valstybės kūrimo, Magdalena nedvejodama atsiliepė į šį kvietimą – 1920 m. grįžo į Lietuvą. Kadangi anuomet Lietuvoje labai trūko kvalifikuotų valstybės tarnautojų, baigusių aukštąjį mokslą, mokėjusių kelias užsienio kalbas, M. Avietėnaitė sparčiai kopė karjeros Užsienio reikalų ministerijoje laiptais.
1924 m. gabiai, išsilavinusiai M. Avietėnaitei buvo patikėta vadovauti Juozo Ereto įkurtai Lietuvos telegramų agentūrai (ELTA). Eidama šias atsakingas pareigas ji modernizavo agentūros darbą – nupirko radijo aparatą, vertė pasaulio naujienas į lietuvių kalbą, pati rašė tekstus aktualijų temomis. Tais pačiais metais tapo vienintele moterimi, dalyvavusia Europos telegrafų agentūrų atstovų susitikime Berne.
Komunikacijos pionierė
Po poros metų M. Avietėnaitė buvo paskirta Spaudos biuro vadove. Eidama šias pareigas ji puikiai suvokė komunikacijos su laisvuoju Vakarų pasauliu ir idėjų, kaip Lietuva turėtų prisistatyti pasauliui, generavimo svarbą. Biuro veiklos tikslas buvo informuoti pasaulį apie politinį ir kultūrinį Lietuvos gyvenimą, bendradarbiauti kultūrinės diplomatijos srityje.
Vadovaudama biurui, M. Avietėnaitė organizavo lietuvių meno parodas įvairiose Europos šalyse ir dažnai pati tas parodas pristatydavo, pateikdama užsienio auditorijai kuo daugiau žinių apie Lietuvą, megzdama vis naujus, svarbius šaliai ryšius. Beje, pasibaigus 1939 m. Niujorko pasaulinei parodai, šio miesto vadovai aukštai įvertino M. Avietėnaitės įdirbį – jai buvo suteiktas Niujorko pilietės garbės vardas, aukso medalis.
M. Avietėnaitė išties labai atsakingai organizuodavo parodas. Štai mažytis pavyzdys – straipsnio autorės tėvas buvo artimas garsaus tarpukario fotografo Vytauto Augustino draugas, kuris pasakojo, kad M. Avietėnaitė, organizuodama nuotraukų iš Lietuvos parodas užsienyje, kartais net nurodydavo fotografui, ką ir kur reikėtų fotografuoti, skolindavo lietuvaitėms drabužių, kad jos gražiau atrodytų nuotraukose.
Vyriškos stiklo lubos
Beveik po 20 darbo metų Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje, 1938 m., M. Avietėnaitė pasiekė aukščiausią karjeros laiptelį – buvo paskirta vadovauti URM Spaudos ir informacijos departamentui. Dar 1930 m. ji ketino tapti Lietuvos ambasadoriaus pavaduotoja Italijoje ar kitoje užsienio šalyje, tačiau šiai talentingai, itin išsilavinusiai, užsienyje kolegų vertinamai moteriai nepavyko pramušti stiklo lubų, atsiradusių dėl tarpukario visuomenėje vyravusios moterų galimybių ribos politikoje. Tad kolegos diplomatai neatsiliepė į M. Avietėnaitės prašymą skirti ją pasiuntinio pavaduotoja vienoje iš užsienio valstybių.
Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad tuometis užsienio reikalų ministras Dovas Zaunius svarstė šią galimybę su įtakingais Lietuvos diplomatais Petru Klimu, Kaziu Bizausku, Vaclovu Sidzikausku ir kt. Tačiau, pavyzdžiui, K. Bizauskas M. Avietėnaitės galimą skyrimą vadino nerealiu, o P. Klimas tiesiai pareiškė: „Moteriškė generolas ar pulkininkas – tuo tarpu lygiai nėra įmanoma.“ Taigi, nors M. Avietėnaitė puikiai atliko savo darbą, tačiau kolegos vyrai nesuteikė jai galimybės įrodyti savo talento, moterį, einančią atsakingas pareigas, suvokdami kaip nesusipratimą.
Ryžtinga kovotoja
Užtrenktos durys į diplomatijos pasaulį M. Avietėnaitei nesutrukdė skleisti savąją šviesą įvairiose draugijose (Lietuvos istorijos, XXVII knygos mėgėjų, Lietuvių katalikių moterų ir kt.).
Pasak prof. dr. Virginijos Jurėnienės, priklausydama Lietuvos moterų tarybai, M. Avietėnaitė 1936 m. drauge su bendramintėmis kaip Vyriausybės atstovė dalyvavo tarptautiniame Moterų tarybos kongrese Dubrovnike – dirbo spaudos, kinematografų ir radijo komisijoje.
Istoriniu Lietuvai laiku – 1940 m. birželio 15-ąją – ji su savo kolege Elena Barščiauskaite išnešė iš Užsienio reikalų ministerijos dalį slaptų bylų, kurias vėliau perdavė Kauno centrinio archyvo vadovui kunigui Juozapui Stakauskui. Beje, M. Avietėnaitė išgelbėjo ne tik svarbius dokumentus, bet ir dalį Lietuvos aukso, meistriškai sudėliojusi tai nulėmusią diplomatinę žinutę JAV pasiuntiniui Lietuvoje. Išgelbėtas mūsų šalies aukso rezervas JAV sovietinės okupacijos metais buvo naudojamas Lietuvos diplomatinės tarnybos išeivijoje veiklai.
Išsaugojo bendraminčiai
Kai sovietai atleido M. Avietėnaitę iš pareigų ministerijoje, ji įsidarbino Vilniaus universitete – dėstė anglų kalbą. Vokiečių okupacijos metais M. Avietėnaitė bendradarbiavo rezistenciniame laikraštyje „Į laisvę“, o 1944 m. drauge su 60 tūkst. pabėgėlių iš Lietuvos, tik su kuprine ant pečių pasitraukė į Vakarus.
1943 m. diplomatės bičiulė E. Barščiauskaitė įsidarbino sekretore Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje (dabar Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus). Po metų ji, pasitelkusi į pagalbą kolegę Rimutę Jablonskytę, karučiais iš Žaliakalnio, kur gyveno M. Avietėnaitė, suvežė į muziejų jos knygas. Iškarpiusios jose buvusius autografus, dedikacijas, sumaniai paslėpė muziejuje. Anuometis jo direktorius Paulius Galaunė ir vėliau jį pakeitęs Petras Stauskas pritarė šiam rizikingam žingsniui.
Kitą M. Avietėnaitės turtą E. Barščiauskaitė išslapstė pas patikimus žmones. Paslėpti daiktai vėliau pravertė padedant į Sibirą 1941 m. išvežtai Magdalenos sesei Izabelei, jos dviem vaikams ir vyrui, žinomam žurnalistui Valentinui Gustainiui.
Kultūros elito vienybė
Magdalena, palikusi Lietuvą, ieškojo sesers per tarptautinį Raudonąjį Kryžių, tačiau paieška užtruko. Štai ir šiuo sunkiu momentu padėjo M. Avietėnaitės draugė E. Barščiauskaitė, paprašiusi Sofijos Čiurlionienės pagalbos. Ši, apsimetusi Gustainių (Izabelė buvo ištekėjusi už žinomo žurnalisto V. Gustainio) giminaite – tai matyti iš laiškų – dvasiškai ir materialiai palaikė Izabelę, kuri liko tremtyje viena su vaikais – vyras kamavosi lageriuose.
S. Čiurlionienė su E. Barščiauskaite komise pardavinėjo 1944 m. išgelbėtus M. Avietėnaitės daiktus, už gautus pinigus pirko produktų ir siuntė į Sibirą. Beje, pardavusi Vincui Mykolaičiui-Putinui V. Gustainio rašomąją mašinėlę, Sofija nusiuntė Izabelei didžiulę pinigų sumą. Rėmė Izabelę ir kunigas Antanas Šilingas, trumpai – mama Magdalena Avietėnienė, mirusi 1941 m. pabaigoje, giminės, sesė Magdalena iš JAV. Draugų ir artimųjų pastangomis Gustainiams Sibire pavyko išlikti ir sugrįžti į Tėvynę. Izabelės ir Valentino Gustainių vaikus, grįžusius į Lietuvą, pirmoji geležinkelio stotyje Kaune pasitiko S. Čiurlionienė. Kai Gustainių šeima pradėjo kurtis Lietuvoje, E. Barščiauskaitė grąžino jiems likusius neparduotus M. Avietėnaitės baldus ir kitus daiktus.
1964 m. E. Barščiauskaitė, išeidama į pensiją, perdavė muziejuje jos globotas M. Avietėnaitės knygas Valerijai Čiurlionytei-Karužienei, o ši – 1975 m. – V. Gustainiui. Gustainių dukra Valentina 2002 m. padovanojo knygas M. K. Čiurlionio dailės muziejui, kur jos buvo slepiamos okupacijos metais. Ši M. Avietėnaitės knygų, jos asmeninių daiktų klajonė sovietmečiu ir virsmo metais – mūsų tautos kultūros elito vienybės ir atsakomybės liudijimas.
Augino dipukus
Grįžkime į 1944 m., kai M. Avietėnaitė atsidūrė Vokietijoje, karo pabėgėlių stovykloje. Čia ji neliko stebėtoja – dirbo užsienyje veikusio Lietuvos Raudonojo Kryžiaus generaline sekretore, dalyvavo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) Politinės komisijos ir atnaujintoje prie VLIK ELTA veikloje ir kt.
Po karo Magdalena laikinai gyveno Paryžiuje pas ją pasikvietusią draugę Bronę Mėginaitę – P. Klimo žmoną. 1948 m. ji išvyko iš Paryžiaus į JAV – savo vaikystės ir jaunystės šalį. Ten įsitraukė į karo pabėgėlių reikalų koordinavimą Bendrajame Amerikos lietuvių fonde (BALF), dalyvavo lietuvių renginiuose, skaitė paskaitas, dirbo bibliotekininke, dėstė sociologiją. Paskutinė jos darbo vieta buvo Manhatanvilio (Niujorko rajonas) Švč. Širdies koledžas, kuriame mokėsi JAV elito dukros, tarp jų – ir būsimo JAV prezidento Johno F. Kennedy giminės moterys. Koledžas labai vertino itin išsilavinusią lietuvę bibliotekininkę, kuri dirbo toje bibliotekoje vienuolika metų.
Silpstant sveikatai, 1964 m. M. Avietėnaitė apsigyveno Putname, Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo seserų vargdienių vienuolyno valdose, kur daug nuveikė tvarkydama vienuolyno biblioteką, ALKA archyvą, augino pušeles iš Lietuvos atsivežtų sėklų, kurias vadino dipukais (angl. dis Mėlyna spalva paženklintas gyvenimas placed persons – išv).
Eidama 92-uosius gyvenimo metus, M. Avietėnaitė tyliai užgeso Palaimintojo Jurgio Matulaičio slaugos namuose ir 1984 m. buvo palaidota vienuolyno žemėje buvusiose lietuvių kapinėse Putname. Velionės pageidavimu laidotuvės buvo kuklios. Kaip ir paminklinis, pačios suprojektuotas, akmuo ant jos kapo. Savo testamentu turtą tikslingai paliko vienuolynui – po jos mirties iš vienuolyno buvo siunčiami siuntiniai giminaičiams į Lietuvą.
Istorikė dr. Vilmos Akmenytės-Ruzgienės nuomone, M. Avietėnaitė garsėjo kaip įtakinga, ryžtinga ir gerai informuota figūra, formavusi Lietuvos įvaizdį tarptautinėje erdvėje. Anot Lietuvos užsienio reikalų ministro Kęstučio Budrio, solidi knyga apie M. Avietėnaitę – puiki galimybė pagaliau daugiau sužinoti apie šią iškilią asmenybę. Tai, kad knyga skirta vienai žymiausių tarpukario Lietuvos diplomačių, liudija ir gilios mėlynos spalvos, vyravusios diplomatijoje, albumo viršelis.
(be temos)
(be temos)