„Tikiu, kad Lietuvoje atsiras istorikų, kurie atskleis Lietuvos visuomenei visą istorinę tiesą be baimės ir be savicenzūros“, – rašoma laiške. Išeitų, kad dabar tokių istorikų nėra. Todėl sunku patikėti, kad pripažindama, jog jos nuomonė esą Adolfas Ramanauskas – Vanagas nebuvo kankinamas, o susižalojo pats, buvo klaidinga, kad ji gailisi dėl skubotų ir arogantiškų komentarų viešumoje, yra nuoširdūs.

Galimų teismų akivaizdoje, apie kuriuos prakalbo A. Ramanausko – Vanago duktė, toks pareiškimas gali būti tik siekis išvengti realiai gresiančios baudžiamosios atsakomybės arba sulaukti jos švelnesnės. Tai mūsų laidai sakė baudžiamosios teisės ekspertas.

Jeigu nukentėjęs asmuo iš tikrųjų patiki to atsiprašiusio žmogaus nuoširdumu ir tokio baudžiamojo kaltinimo nereiškia, toks veiksmas gali būti laikomas siekiu išvengti baudžiamosios atsakomybės.

„Tokios nusikalstamos veikos, kurios susijusios su šmeižimu ar garbės ir orumo gynimu, baudžiamojoje teisėje yra persekiojamos tik esant nukentėjusio asmens prašymui. Nukentėjusiojo iniciatyva yra lemiantis elementas tokiai baudžiamajai justicijai. Tai, jeigu nukentėjęs asmuo iš tikrųjų patiki to atsiprašiusio žmogaus nuoširdumu ir tokio baudžiamojo kaltinimo nereiškia, toks veiksmas gali būti laikomas siekiu išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teismui tai galėtų turėti baudžiamosios atsakomybės parinkimo požiūriu įtakos, žinoma. Bet mes kalbame tik tuo atveju, jei teismas patikės, kad tas elgesys yra nuoširdus, o ne formalus siekis užbėgti kažkam už akių ar išvengti kažkokios atsakomybės“, – sakė Vilniaus universiteto Baudžiamosios justicijos katedros docentas dr. Remigijus Merkevičius.

Ausys linksta nuo išvedžiojimų

Pati R. Vanagaitė nebūtais dalykais kaltino Adolfą Ramanauską – Vanagą, jos gynėjai kaltina Lietuvą.

Čia garsiausiai skamba Europos žydų kongreso balsas, kurio vadovas Kremliui prijaučiantis oligarchas, turintis savo verslą Rusijoje, besipuikuojantis nuotraukomis greta Vladimiro Putino ir dažnokai jo giriamas, tačiau faktas – garsas pasklido už Lietuvos ribų. Ir svarstymai, ar Lietuvoje nėra varžomos kitaip manančiųjų teisės, dėl savo nuomonės turėjimo deginamos knygos, o tarp tų knygų – ir Holokausto tema, ar mes vėl mėginame kratytis atsakomybės dėl žydų žudynių – ne į naudą Lietuvai.

Ar tokiam scenarijui Lietuva buvo pasirengusi? Pasirodo, Europos žydų kongreso vadovą, tą patį V. Putino mylimą oligarchą nuo kaltinimų Lietuvai mėgino atkalbėti Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė. Kai pamėginome išsiaiškinti, ką nuveikė Užsienio reikalų ministerija ir ten esantis specialusis ambasadorius ryšiams su žydų organizacijomis, tegavome bendro pobūdžio raštą, kad dirbama nuolat. Tuo metu mūsų kalbinti pašnekovai tikina priešingai. O atsakymai turi būti parengti, nes viešas R. Vanagaitės laiškas, skirtas tik vietinei auditorijai. Visa, ką ji kalbėjo už Lietuvos ribų, liko, savo žodžių ji neatsiėmė ir kalta neprisipažino. Tiesa, už paramą savo tiesas išdėstyti, padėkojo ambasadai, o tai reiškia Užsienio reikalų ministerijai.

„Pasirodė, kad jis bendradarbiavo su KGB, kad jis išdavė visus 22 žmones, kurie jį slapstė būnant miško broliu ir galiausiai jis ėmė garbinti Sovietų Sąjungą, rėkė teismui, kad visokeriopai bendradarbiaus ir išpirks savo kaltę“, – sakė R. Vanagaitė Izraelio televizijai ITON.TV spalio 29 d.

Kad šitas tekstas Izraelio televizijai – melas, R. Vanagaitė, greičiausiai, toje šalyje nepasisakė, bet Europos žydų kongresas griežtai pasmerkė Lietuvą dėl neva prasidėjusių išpuolių prieš Holokaustą aprašiusią R.Vanagaitę, jai neva pasipylusius grasinimus ir privačios bendrovės sprendimą nutraukti bendradarbiavimą – išimti jos knygas iš prekybos.

Europos žydų kongreso prezidentas Viačeslavas Kantoras yra vienas turtingiausių Rusijos verslininkų, V. Putino aplinkos žmogus, jo įmonėse lankosi Rusijos prezidentas.

Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky sako prieš trejus metus pareikalavusi ir gavo oficialią informaciją apie Lietuvos partizanų vadų veiklą. A.Ramanausko-Vanago pavardės tarp prisidėjusių prie holokausto nėra, 1991 m. Aukščiausiasis Teismas jį visiškai reabilitavo. F. Kukliansky sako, sužinojusi apie Europos žydų kongreso prezidento V. Kantoro ketinimą pasmerkti Lietuvą, bandė įtikinti šio sumanymo atsisakyti.

„Bandėme kalbėti ta tema, tačiau gal mes vienas kito iki galo nesupratome, ir galbūt aš ateičiai linkėčiau visoms tarptautinėms organizacijoms labiau pasitikėti vietinėmis bendruomenėmis specifinėje būsenoje. Viena vertus, mes nukentėję nuo Holokausto, o ne kokie tai kiti ponai, kurie mokina ar duoda patarimus, ką gi daryti su tais, kurie galbūt dalyvavo Holokauste“, – teigė F. Kukliansky.

Wiesenthalio centro už drąsą apdovanota R. Vanagaitė savo knygą apie Holokausto baisumus Lietuvoje plačiai pristatė užsienyje. Beje, šiuos R.Vanagaitės susitikimus padėjo organizuoti Lietuvos ambasados. Baltarusijoje Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič Intelektualų klubo dalyviams R. Vanagaitė pasakojo apie Lietuvos archyvų dokumentuose dūlančius faktus, nutylėtą tiesą ir dabar jos patiriamą persekiojimą bei suvaržymus Lietuvoje už tos tiesos atskleidimą.

„Manęs Lietuvoje nekviečia nei į konferencijas, nei į mokyklas – į jokius renginius, nes Lietuvoje vis dar yra tas naratyvas, kad mūsų žydus nužudė saujelė išsigimėlių, bendradarbiavusių su naciais, o visa likusioji Lietuva niekuo dėta. Labai džiaugiuosi, kad Lietuvos ambasada suteikė šias patalpas, nemaniau, kad, esant tokiam požiūriui į šią knygą, tai gali įvykti“, – kalbėjo R. Vanagaitė Minske.

R. Vanagaitė dėstė, kad kiekvieno lietuvio namuose yra per Holokaustą nužudytų žmonių daiktų, o namai, kuriuose gyvena diduma lietuvių – žydų namai. Naujasis Vanagaitės gyvenimo draugas, pramintas pikčiausiu nacių medžiotoju Wiesentalio centro Izraelio biuro direktorius Efraimas Zuroffas jai esą yra sakęs, kad dėl migracijos tuštėjančios Lietuvos miestelių trobos – kerštas už pralietą kraują.

„Kaip man E. Zuroffas pasakė, čia jums kerštas – neliko 200 tūkstančių žydų, greitai Lietuvoje liks senukai ir nebus kam gyventi tuose žydų namuose“, – kalbėjo R. Vanagaitė.

O šį rudenį, minint Holokausto dieną, nueita dar toliau: Rusijos informacijos agentūra „Sputnik“ rugsėjo 23 d.  pranešė, kad R. Vanagaitė tvirtina, jog prie žydų žudynių yra prisidėję net kai kurie patys aukščiausi šalies vadovai

„Rūta Vanagaitė, knygos apie Holokaustą Lietuvoje, pavadintos „Mūsiškiai“ autorė, Lietuvos eksprezidentą Valdą Adamkų (vadovavusį valstybei 1998-2003 m. ir 2004-2009 m.) vadina masinių žudynių dalyviu“, –  pranešė „Sputnik“ rugsėjo 23 d.

Pati Vanagaitė ginasi taip kalbėjusi.

„Nesąmonė. Aš jums sakau: nesąmonė. Ir aš gandų ir dūmų nekomentuoju ir negaudau po orą“, – telefonu sakė knygos „Mūsiškiai“ autorė.

Šių metų gegužę R. Vanagaitė Latvijos Jelgavos mieste tikino sužinojusi, kad Valstybės saugumo departamentas jos parašytą knygą „Mūsiškiai“ ketina paskelbti kaip keliančią grėsmę nacionaliniam saugumui, įtraukti į kasmetį VSD grėsmių nacionaliniam saugumui sąrašą.  Vanagaitė pasakojo, kad jai pagalbos ranką ištiesė Jungtinių Valstijų ambasados pareigūnai – su ja susitiko ambasadorės pavaduotojas Howardas Solomonas.

„Paskui su manimi susisiekė JAV ambasadorius. Jis sako: „Mes negalime tavęs palaikyti viešai – diplomatija neleidžia. Galime nueiti su tavimi į kavinę, nusifotografuoti ir įdėti į feisbuką nuotrauką. Ir dar kai ką padarysime. Paskui susitikome, išgėrėm kavos, sako: „Žinote, ką mes dėl tavęs padarėme? Skambinome oficialiai iš ambasados Lietuvos valstybės saugumo komitetui. Vaikinai, ar žinote, kas yra grėsmė. Ši knyga nėra tokia. Vaikinai sako: taip, jūs pasakėte – viskas, viskas, nuimam gazą“, – pasakojo R. Vanagaitė Jelgavoje.

Saugumo departamento pareigūnai kategoriškai paneigė tokius Vanagaitės išvedžiojimus.

Manęs Lietuvoje nekviečia nei į konferencijas, nei į mokyklas – į jokius renginius, nes Lietuvoje vis dar yra tas naratyvas, kad mūsų žydus nužudė saujelė išsigimėlių, bendradarbiavusių su naciais, o visa likusioji Lietuva niekuo dėta.

„Valstybės saugumo departamentas ir žvalgyba apskritai jokių piliečių nevykdo masinio pasiklausymo ar masinio sekimo. Tai yra griežtai reglamentuota žvalgybos įstatyme veikla. VSD nėra ta institucija, į kurią galima paskambinti, paprašyti, susitarti, ir t.t. Todėl apie tokius dalykus, apie partnerius, ryšius taip pat negalime komentuoti“, – sakė VSD Strateginės komunikacijos skyriaus vadovė Aurelija Katkuvienė.

Anot politikos analitiko Mariaus Laurinavičiaus, visuomenė ilgai pasyviai stebėjo keistai su Kremliaus retorika sutampančias kalbas, pagaliau atbudo, kai peržengtos ribos – apjuodintas KGB žiauriai kankintas ir nužudytas partizanų vadas. Tuo metu kita pusė mėgina šmeižtą apie mus paskleisti visame pasaulyje.

„Kai jau tiek Kremliui palankių žmonių įsijungė, tai visiškai akivaizdu, kad tai yra suplanuota operacija. Čia nėra tik vieno Vanago atvejis. Tai jie tą bando daryti, ir šiuo metu vyksta nesėkmingai, todėl jie dabar persimetė į tarptautinį frontą ir bando mus šmeižti tarptautinėje arenoje“, – teigė Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas Marius Laurinavičius.

Viešųjų ryšių ekspertas Arijus Katauskas pritaria, kad Lietuva yra tapusi nedraugiškų jėgų išpuolių taikiniu, tačiau kol kas neturi jokios gynybinės taktikos. Anot eksperto, mes nežinome diplomatų veiksmų, tačiau akivaizdu, kad Lietuvos vadovybė savo nuomonę pozicionuoja tik vidaus auditorijai, ir beveik neskiria dėmesio kaip pateikti informaciją įtakingoje užsienio žiniasklaidoje, kurios tikslinė  auditorija – aukščiausi valstybių vadovai, įtakingi verslininkai.

„Visa šita situacija ir privers turbūt valstybės pareigūnus ir ypatingai vyriausybę pagalvoti, o ar mes turime reikiamus resursus ir ar mes turime reikiamas kompetencijas, kad galėtumėm tinkamai bent jau apginti minimaliai savo interesus, pateikti savo informaciją, kurią privalo pateikti tada, kada reikia. Nes dabar  gesinimas gaisrų ,vadinkime daiktus savais vardais“, – kalbėjo Viešųjų ryšių bendrovės „Nova Media“ vyresnysis partneris A. Katauskas.

Po Europos žydų kongreso priekaištų Lietuvai, Užsienio reikalų ministerija išreiškė apgailestavimą, esą Žydų genocido ir Lietuvos antisovietinės rezistencijos supriešinimas šiame kontekste visiškai nepriimtinas ir tarnauja tik istorijos iškraipymui. Tačiau Užsienio reikalų ministerija atsisakė paaiškinti ką gi nuveikė jos specialusis ambasadorius žydų klausimais ir pati ministerijos vadovybė, kad išvengtų šios situacijos.

Raštu atsiųstame atsakyme bendro pobūdžio frazės: „Užsienio reikalų ministerija nuo seno skiria didelį dėmesį bendradarbiavimui su pasaulio žydų bendruomene: nuo 2002 m. ministerijoje visuomet dirba ambasadorius ypatingiems pavedimams, kuruojantis santykių su Lietuvos ir pasaulio žydų bendruomenėmis <...> Lietuvos diplomatai užsienyje buria litvakus, taip pat ambasadose yra minimos atmintinos žydų dienos, pavyzdžiui, Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena.“

Tačiau ilgametis diplomatas, buvęs Lietuvos ambasadorius Jungtinėse Valstijose, o dabar Seimo narys Žygimantas Pavilionis tikina priešingai – Lietuvos diplomatija vos kruta.

„Iki 2012 metų, ypač 2011 metais, kai mes tuos metus turėjome paskelbę Holokausto metais, kiekviena ambasada turėjo aiškų veiksmų planą, kaip mes veikiame, ką mes darome bandydami tą pakreipti ir pasaulio žydų bendruomenės nuomonę į mūsų pusę, kad jie mus paremtų  gyvybiškais klausimais. Dabar vyksta reakcija nekoordinuota, neparemta jokiais pinigais, jokiu veikimu. Tai aišku, kad tokiu atveju belieka tik pralošt“, – sakė Ž. Pavilionis.