Renkame Metų klaipėdietę

T.Lochankinai likimas padarė nuolaidų

Kai susitikome su Tamara Lochankina, pirmosios šalyje mokyklos vaikams su negalia steigėja, benamių prieglaudos iniciatore, buvusia miesto tarybos nare, ji šypsodamasi sakė, negalėsianti kaip daugelis moterų pasigirti kelionėmis. Jos gyvenime viskas - kur kas kukliau.

T.Lochankina - ne tik daugiau nei prieš dešimtmetį įkurtos pirmosios privačios mokyklos neįgaliems vaikams steigėja. Ji - buvusi miesto tarybos narė, atsisakiusi rinkėjų patikėto mandato. Išbuvusi visą kadenciją miesto taryboje ir išrinkta dar vienai, po keleto mėnesių moteris atsistatydino. Ji teigia, jog benamių nakvynės namų projektas pareikalavo daug jėgų ir sveikatos. Moteris pajuto, kad nebeliko jėgų kovai, intrigoms taryboje. Per kadenciją T.Lochankina įsitikino, kad darbas miesto taryboje nėra tiesiog darbas. Tai nuolatinė politinių, žmogiškų interesų kova. Taryboje, pasak jos, nuolatos reikia dėlioti pasiansą: kas palaiko, kas nepalaiko. Kai kieno nors prašai palaikyti, turi būti susitaikęs, kad tavęs paprašys palaikyti ten, kur tau visiškai to nesinorės. Susidaro tokie santykiai, kai visi visiems skolingi. T.Lochankina sako, kad taryboje daugiausiai laiko sugaištama ne darbui, o pozicijų derinimui. Jausdama, kad nebeturi tam jėgų, moteris atsitraukė.

Apie darbą

Užaugusi Klaipėdoje ir baigusi M.Gorkio vidurinę mokyklą T. Lochankina sako niekada nebuvusi pernelyg pavyzdinga mergaitė. Jaunystėje T.Lochankina teigia visko pasiekdavusi gana lengvai. Tiesiog nesiimdavo to, kas sunku. Kaip ir dauguma bendraamžių, buvo įsitikinusi, jog jos laukia džiugi ir rami ateitis. Baigusi mokyklą, įstojo į Novgorodo pedagogikos institutą. Baigusi institutą ji išvyko į kaimo mokyklą už tuometinio Leningrado, kur atidirbo metus. 1974 metais sugrįžo į gimtąją mokyklą mokyti anglų kalbos.

„ Buvo įdomu dirbti mokykloje. Mylėjau vaikus, o vaikai - mane. Viršininkai retkarčiais pabardavo, tačiau dėl to labai nesijaudinau. Su vaikais rengdavome pirmąsias tais metais diskotekas, statydavome nuostabius mokyklinius spektaklius, keliaudavome. Per tuos 15 metų įgijau patirties ir suvokiau, kad mokytojo profesija – mano pašaukimas“, - teigia T.Lochankina.

Po to jos gyvenimas staiga pakrypo į šoną. T.Lochankinai teko imtis naujo ir labai atsakingo darbo: atidaryti pirmąją Lietuvoje nevalstybinę mokyklą neįgaliems vaikams. Tai buvo 1991 metais.

Ji neturėjo nei pinigų, nei ryšių, nei aiškaus suvokimo, ką daryti. Tik gerą mintį ir sergantį vaiką ant rankų. Moteris prisimena, kad buvo labai sunku. Kiekvieni nauji mokslo metai mokykloje buvo pergalė. Šiandien “Svetliačok” – stabiliai veikianti pagrindinė mokykla. Ji unikali, nes kartu su sunkiomis ligomis sergančiais neįgaliaisiais mokosi ir visiškai sveiki vaikai. Rusai ir lietuviai. Neįgalūs vaikai ne tik mokosi, bet ir dalyvauja socialinės adaptacijos procese, mokosi dirbti, jiems teikiama medicinos pagalba.

T.Lochankina sako, kad “Svetliačok” jai daugiau nei mokykla ar darbo vieta. “Svetliačok” – jos šeima, namai ir religija. Mokykla turi sielą, charakterį ir nepakartojamą aurą. Joje dirba ypatingi žmonės, kuriems visi vaikai – “mūsų”. T.Lochankina sako, kad didžiausia jos gyvenimo sėkmė buvo sutikti šiuos žmones ir dirbti su jais.

Apie šeimą

Kai gydytojai pranešė apie vienintelio T.Lochankinos vaiko įgimtos ligos diagnozę, moteriai atrodė, kad griuvo pasaulis. „Buvau įsitikinusi, jog džiaugsmas visam laikui išnyko iš mano gyvenimo. Laimė, klydau. Šiandien mano sūnui jau devyniolika. Nesakau, kad mums pavyko pasprukti nuo savo likimo. Tačiau manau, kad buvome jo verti, todėl jis mums padarė nuolaidų. Saša – brangiausias mano žmogus, geras, užjaučiantis, nuolaidus ir labai įdomus. Devyniolika metų aš auklėjau jį, o jis – mane. Manau, kad Saša sulaukė didelės sėkmės. Be jo būčiau kitokia“, - įsitikinusi T.Lochankina.

Kartu su jais gyvena T.Lochankinos mama. Prieš 7 metus ji patyrė insultą, neišeina iš namų. „Daugelis mano, kad mums labai sunku. Tačiau mes susitvarkėme buitį ir normaliai įveikiame visas problemas. Kartais padeda draugai. Mano mama labai stiprus žmogus. Žaviuosi, kaip oriai ji pakelia ligą ir kaip išmintingai vertina savo senatvę“, – dalijasi savo gyvenimo skausmais ir džiaugsmu T.Lochankina.

Apie Klaipėdą

Kaip ir dauguma klaipėdiečių, T.Lochankina sako esanti savo miesto patriotė. Ji mano, jog labai pasisekė, kad gyvename prie jūros. Tai tikra prabanga. Klaipėdoje nesijaučia dideliems miestams būdingos sumaišties. Čia gera gyventi, auginti vaikus, dirbti ir ilsėtis. Moteris mėgsta vaikštinėti senamiesčiu. Ypač tada, kai vėjas iš marių neša jūros ir vandens augalų kvapą. Jai patinka mūsų miesto permainos į gera.

Apie pomėgius

T.Lochankina mano, jog turi visuomeniško žmogaus talentą, todėl ir jos pomėgiai tokie. Nuolat ką nors organizuoja: vakarus, festivalius, koncertus, diskusijas, kam nors renka pinigus, skirsto humanitarinę pagalbą, bėgioja kieno nors reikalais, rašo nesibaigiančius savo ir kitų projektus. Pasižada tai daryti paskutinį kartą ir vėl pradeda iš pradžios. 15 metų ji vadovauja rusų kultūros bendrijai “Otečestvo”, aktyviai dalyvauja Rusiškų mokyklų mokytojų asociacijos programose, trejus metus dirbo Klaipėdos miesto tarybos socialiniame komitete.

Naujausias ir didžiausias jos pomėgis – projektas “Išgelbėkime benamius nuo mirties”. Pusantrų metų ji koordinavo nakvynės namų Šilutės pl. 8, kuriuose glaudėsi daugiau kaip 100 benamių, darbą. Šis projektas, pasak moters, pareikalavo daug nervų ir sveikatos. Ar vertėjo tuo užsiimti? Be abejonės – taip. Dabar toje vietoje atidaryti valstybiniai nakvynės namai, kuriuose bus užtikrinta tvarka.

T.Lochankina sako, kad jai patinka daugelis žmogiškų dalykų: su sūnumi vaikštinėti pajūriu, lankytis kavinėse, Palangoje važinėtis velomobiliais, o Plateliuose – vandens dviračiais, eiti į teatrą, kiną ir svečius.

Didžiausia jos svajonė – nieko neveikti, tiesiog mėgautis vienatve. Ar ilgai? Nežino, nes nebandė.

Gyvenimo credo

Niekas nebūna nugalėtas iki to momento, kol neprisipažįsta esąs nugalėtas.

Apie Metų klaipėdietę

T.Lochankina teigia, kad Metų klaipėdietės rinkimai – labai graži akcija. Tačiau ji norėtų, kad greta Metų klaipėdietės būtų renkamas Metų gydytojas, Metų mokytojas, Metų sporto pamaina, Metų muzikantai, Metų rėmėjas ir kt. Pasak jos, būtų gerai, tarkime, prieš Kalėdas laikraštyje perskaityti miesto mero garbės sąrašą su nusipelniusių žmonių pavardėmis. Taip daro Anglijos karalienė, o anglams tai labai patinka.

Daugelį pretendenčių į Metų klaipėdietės vardą ji asmeniškai pažįsta ir gerbia. Tačiau pirmenybę atiduotų Klaudijai Bobianskienei. Tokie energingi, darbštūs ir tikslo siekiantys žmonės, kaip ji, gali nudirbti didžius darbus. Pavyzdys – atgimusi Vaikų ligoninė. Ji teigė labai vertinanti asmenybės vaidmenį istorijoje.