Pokalbis su T. Pociumi – apie sportišką vaikystę Kaune, svarbias tėčio pamokas, pradedančiųjų sportuoti klaidas ir geriausius motyvacijos šaltinius.
– Gyvenate Vilniuje, bet esate kilęs iš Žaliakalnio rajono Kaune, augote generolo Arvydo Pociaus šeimoje. Papasakokite apie savo vaikystę. Ar karininkas tėtis nebuvo griežtas? Koks šiandien yra jūsų santykis su Kaunu?
– Kaune prabėgo pirmieji penkeri mano gyvenimo metai. Geriausiai atsimenu Žemaičių gatvę Žaliakalnyje. Vėliau apsigyvenome Kalniečiuose, buvusioje Automobilistų, dabartinėje P. Plechavičiaus gatvėje. Šis rajonas išsiskiria trimis šešiolikaaukščiais daugiabučiais, kurių viename su šeima ir įsikūrėme. Gyvenome keturioliktame aukšte, buvau labai gerai išmokytas prisiminti mūsų butą, kad pasiklydęs galėčiau savarankiškai grįžti namo.
Kas rytą mankštą darantis tėtis yra vienas ankstyviausių mano vaikystės prisiminimų. Pirmieji metai labai svarbūs vaiko asmenybei formuotis, tad tėčio disciplina padarė didelę įtaką mano paties nusiteikimui sportuoti. Man niekada nereikėjo jokios ypatingos motyvacijos ar nuotaikos sportuoti – tiesiog atsibundi ir pradedi dieną nuo mankštos. Eidamas susitikti su draugais, tėtis, kuris tuo metu buvo dziudo treneris, neretai pasiimdavo ir mane. Su jo bičiulių vaikais žaisdavome aktyvius žaidimus ir tarpusavyje varžydavomės – lenkdavome rankas ar važinėdavome riedučiais, pasitikrindami, kuris greitesnis.
Dauguma mano vaikystės žaidimų buvo susiję su sportu, mankšta, judėjimu. Dabar vis dažniau girdžiu žmones sakant, kad jiems reikia prisiversti sportuoti, o tais laikais aktyvumas buvo natūrali gyvenimo dalis. Sportas mus lydėjo visur, o Kaune jo kultūra buvo dar stipresnė. Galbūt prie to prisidėjo „Žalgirio“ fenomenas ir aktyvi komandos sirgalių bendruomenė.
Kaunas iki šiol man išlieka sportiškas miestas, kur gyvena daug aktyvių žmonių. Palikęs laikinąją sostinę, į ją vėliau sugrįždavau dalyvauti varžybose. Šiandien į jį traukia įvairūs renginiai ir koncertai. Kiekvieną kartą smagu atvykti į Kauną ir matyti, kaip jis klesti ir vis gražėja.
Šeima: vyresniajam T. Pociaus sūnui Titui patinka aktyviai leisti laisvalaikį, su tėčiu čiuožti vandenlentėmis. Nuo mažens sveiko gyvenimo būdo Tadas moko ir pagranduką Margirį. / T. Pociaus asmeninio archyvo nuotr.
– Nuo vaikystės užsiėmėte dziudo. Esate daugkartinis jaunučių ir jaunių dziudo, sambo imtynių čempionas, buvote ir atviroj Airijos dziudo čempionato nugalėtojas. Polinkį į šį sportą paskatino dziudo treneriu dirbęs tėtis?
– Prievartos tikrai nebuvo, tėtis man niekada neliepė užsiimti kovos menais. Tačiau jis neabejotinai turėjo įtakos mano pasirinkimui. Kai augau, tėtis su manimi žaisdavo tarsi meškinas su meškiuku – drauge eidavome imtynių, galynėdavomės. Tad treniruotėse man iš pradžių buvo labai lengva galynėtis su bendraamžiais. Žinoma, vėliau viskas sunkėjo, reikėjo ruoštis varžyboms, tačiau man tai patiko, jutau stiprų tėvų palaikymą. Manau, prie polinkio į sportą prisidėjo ir laikotarpis, kuriuo augau. Augau laukiniame dešimtajame dešimtmetyje, tad sportuoti buvo būtina – jei norėjai kieme žaisti krepšinį, reikėjo pakovoti už save.
Jei imu jaustis blogai, kyla nerimas, visada savęs paklausiu – ar šią dieną jau sportavau? Dažniausiai tereikia prasijudinti, kad nuotaika pagerėtų.
– Kokių pamokų išmokote sportuodamas nuo mažens? Kokius svarbiausius tėčio patarimus įsiminėte?
– Atsimenu, pralaimėjau pačias pirmąsias savo varžybas vaikų čempionate. Labai bijojau apie tai pranešti tėčiui, tačiau jis mane nuramino ir pasakė, kad reikia įdėti daugiau darbo ir turėti kantrybės. Iki šiol prisimenu jo žodžius, kad net stipriausi kartais suklumpa, tačiau jei nenuleisi rankų ir vis bandysi, išmuš ir tavo valanda. Tad viena svarbiausių mano išmoktų pamokų – kantrybė ir nepasiduoti po pirmų nesėkmių. Pastebiu, kad šiuolaikiniams vaikams to labai trūksta. Jaunuoliai nori greitų rezultatų, o patyrę nesėkmę, iškart nuleidžia rankas. Labai svarbu siekti ilgalaikio tikslo ir eiti link jo pamažu, žingsnelis po žingsnelio. Pradedantysis iškart netaps čempionu, tačiau palaipsniui tobulėdamas jis gali užkopti į olimpą.
– Kelerius metus gyvenote Airijoje, buvote išvykęs į JAV. Ką davė emigracijos patirtys? Kas jus paskatino grįžti į Lietuvą?
– Po studijų Lietuvos edukologijos universitete keliems mėnesiams išvykau į JAV užsidirbti. Vėliau beveik šešerius metus gyvenau Airijoje. Lietuva buvo neseniai įstojusi į ES, tad norėjosi išnaudoti atsiradusias galimybes ir pagyventi svetur, pamatyti pasaulį.
Airijoje iš pradžių dirbau statybose, vėliau apsaugos darbuotoju. Išgirdusi, kad turiu kūno kultūros bakalauro laipsnį, viena kolegė pajuokavo, kad galėčiau dirbti asmeniniu treneriu. Nusijuokiau, tačiau vėliau pagalvojau, kad išties būtų smagu dirbti pagal specialybę. Tad patobulinau savo anglų kalbą ir nusiunčiau gyvenimo aprašymą vienam sporto klubui. Taip prasidėjo mano asmeninio trenerio karjera.
Vis dėlto po kurio laiko labai sustiprėjo tėvynės trauka, norėjosi grįžti namo, sukurti šeimą. Nebuvau iki galo nusprendęs, ką veiksiu Lietuvoje. Planavau baigti papildomus kokios nors kitos srities mokslus, tačiau gyvenimas mane vėl atvedė į sporto salę. Supratau, kad nuo sporto nepabėgsiu, to ir nereikia daryti, nes tai – mano pašaukimas. Nuo to laiko tęsiu asmeninio trenerio darbą ir padedu žmonėms siekti savo tikslų.
T. Pociaus asmeninio archyvo nuotr.
– Kuo jums patinka asmeninio trenerio darbas? Tikriausiai sporto salėje tenka pabūti ir psichologu, ir nuodėmklausiu?
– Viena vertus, šis darbas yra lengvas, ypač jei tau artimas sveikatingumas, aktyvus gyvenimo būdas. Kita vertus,, jis labai sunkus ir atsakingas. Mane šioje profesijoje žavi žmonių istorijos. Kiekvienas, atėjęs į sporto salę, man yra it nauja į rankas paimta knyga – galiu nuspėti žmogaus norus ir tikslus, bet niekada nežinau, kaip viskas klostysis.
Būna, kad žmonės ateina pas mane kaip pas chirurgą ir sako: noriu numesti 15 kg. Tačiau darbas sporto salėje – ne operacija, norint pasiekti rezultatų, dažnai prireikia pakeisti gyvenimo būdą. Smagu stebėti, kaip žmonės keičiasi akyse, – bijoję sporto ir jį matę tik kaip kančią, galiausiai jie judėjimą įtraukia į savo kasdienę rutiną ir pasiekia norimų rezultatų. Kartais žmonės ateina nusiteikę sporto salėje kentėti, tačiau pradėję sportuoti pakeičia požiūrį ir savo kūno pažinimo kelionė tampa labai maloni. Kadangi sportuojant organizmas išskiria laimės hormonų, išsivysto netgi vadinamoji sporto narkomanija, kai žmogus tiesiog privalo kasdien pasportuoti, kad gerai emociškai jaustųsi.
– Jūsų nuomone, kodėl nemaža dalis žmonių į sportą žvelgia kaip į kančią?
– Tikriausiai dėl to, kad šiuolaikinis gyvenimas yra lengvesnis ir mums daug ko nebereikia daryti patiems, viskas tarsi padėta ant padėklo. Jeigu norime valgyti, programėlėje tereikia paspausti mygtuką, ir maistas bus pristatytas. Kai norime kur nors nuvykti, taip pat užtenka pasinaudoti programėle ir automobilis atvyks mūsų pasiimti. Kitaip sakant, gyvename komfortiškai. Be to, dauguma žmonių dirba sėdimą darbą ir mažai juda. Visa tai skatina mūsų organizmą užmigti, o raumenis nusilpti. Kai mažai judame, kūnas tarsi sustingsta, ima trūkti energijos. Užburtas ratas – žmogus nesportuoja, nes neturi energijos, o energijos jis neturi dėl to, kad nesportuoja.
Požiūris: „Sporto nereikia paversti sudėtingu procesu. Svarbiausia – reguliariai mankštintis, pradedant nuo paprastų pratimų“, – tikina treneris T. Pocius. / T. Pociaus asmeninio archyvo nuotr.
– Kokių didžiausių klaidų daro pradedantys sportuoti? Minėjote, kad neretai į sportą žvelgiama tik kaip į būdą numesti svorio.
– Viena didžiausių klaidų yra noras iškart pasiekti labai aukštų rezultatų. Visada sakau, kad sporto nereikia paversti sudėtingu procesu. Svarbiausia – reguliariai mankštintis, pradėti nuo paprastų pratimų. Nebūtina eiti į sporto salę, galima sportuoti ir parke ar namų kieme. Iš pradžių išsikelkite tikslą padaryti kad ir tris pratimus ir šį skaičių vis didinkite. Svarbu nepersistengti, nes išsikėlęs per didelius tikslus žmogus dažniausiai kurį laiką kankinasi, o tada nusivilia ir meta sportą. Naivu tikėtis, kad niekada nesportavę iškart pasieksite gerų rezultatų. Jei žmogus labai mažai juda, iš pradžių netgi rekomenduoju pradėti nuo paprasčiausio vaikščiojimo, vis didinant nueitų žingsnių skaičių.
Kita klaida – įsitikinimas, kad sportui reikia specialiai pasiruošti. Sportas turėtų būti toks pat automatinis įprotis kaip dantų valymas. Sportą pavertus įpročiu, jis taps tokia pačia natūralia gyvenimo dalimi, kaip ir dantų valymas ar lovos klojimas.
Pastebiu, kad žmonės neretai bando sportu save nubausti. Pavyzdžiui, po audringo savaitgalio jau pirmadienį atskuba į sporto salę nusiteikę sunkiai dirbti. Tačiau tada sveikata dar prasta, tad intensyvus sportas gali būti labai žalingas. Patariu pasimankštinti lengviau, o didesnį krūvį organizmui duoti trečiadienį ar penktadienį, kai jis jau bus atsigavęs po savaitgalio.
– Kokių labiausiai nustebinusių ar pradžiuginusių sporto salės metamorfozių esate regėjęs?
– Visada labai smagu matyti augantį pasitikėjimą savimi. Būna, ateina vyrukas, negalintis padaryti nė vieno prisitraukimo, o po kurio laiko jis sutvirtėja ir jau padaro jų penkiolika. Tiesiog nuostabu išvysti pergalingą šypseną žmogaus veide ir pasididžiavimą. Kartais netgi padedu išpildyti mokyklos laikų svajones. Pavyzdžiui, vieną vyrą išmokiau padaryti kūlverstį. Atrodytų, kad tai labai paprasta, bet jam kūlverstis buvo tiesiog neįmanoma misija. Kai vyrui pagaliau pavyko persiversti per galvą, jis negalėjo nustoti šypsotis. Tokio džiaugsmo žmogaus veide turbūt nebuvau matęs. Džiugina ir moterų permainos. Pavyzdžiui, vienai damai pavyko numesti per 30 kg. Ji tiesiog negalėjo patikėti pasiektu rezultatu ir su džiaugsmu man pasakojo, kaip kolegos darbe jos neatpažįsta. Ypač džiugu, kai pakeitę gyvenimo būdą buvę klientai ir toliau išlaiko pasiektą rezultatą.
– Kokie žmonės ieško asmeninio trenerio paslaugų – rimtai nusiteikę dirbti; pradedantieji, kuriems reikia didesnės motyvacijos ir pagalbos, o gal žmonės, kurie asmeniniame gyvenime patiria iššūkių ir sporte ieško paguodos?
– Pasitaiko įvairių atvejų, bet didesnė dalis į mane besikreipiančių prisibijo sporto salės. Jie nerimauja, kad gali susižaloti, patirti išvaržą, tad jiems norisi specialisto pagalbos. Vis daugėja žmonių, kuriems gydytojai nurodė pakeisti gyvenimo būdą ir pradėti sportuoti, kitaip gresia klubo ar kelių sąnarių operacija. Tokie klientai sportuoja dėl sveikatos, o ne tam, kad atitiktų tam tikrą išvaizdos standartą. Pastebiu, kad tendencijos išties keičiasi. Anksčiau besilankantiems sporto salėje labiau rūpėjo kūno kultas, tad vyrai siekė raumeningų rankų, o moterys – riesto užpakaliuko. Dabar dažnai būna, kad atėjęs žmogus netgi pareiškia: raumenų aš nenoriu!
Šiandien dažniau sportuojama ne dėl grožio, o dėl noro gerai fiziškai ir emociškai jaustis, turėti sveiką kūną ir taisyklingą laikyseną, atsikratyti nugaros ar kelių skausmų. Dalis žmonių taip pat ateina į sporto salę, nes nori sutvirtinti kūną, kad galėtų užsiimti aktyvia laisvalaikio veikla – važiuoti į kalnus slidinėti, čiuožti vandenlente. Sportuojančių tikslai jau kiti, o kūno kulto garbinimo, bent jau mano rate, vis mažėja.
T. Pociaus asmeninio archyvo nuotr.
– Savo darbe motyvuojate kitus, o iš kur pats semiatės motyvacijos ir pozityvumo?
– Manau, mano pozityvumas ir motyvacija kilo iš vaikystės. Kiekvieną rytą matydavau savo tėtį sportuojantį. Įsiminė jo žodžiai, kad visi esame sudaryti iš tų pačių kaulų ir raumenų, tad galime pasiekti bet ką, ką tik užsibrėšime. Nieko tokio, jei sunku ar bijai, nes net stipriausi kartais bijo. Šie tėčio pamokymai mane vaikystėje labai motyvavo. Šiandien nuotaiką prasiskaidrinu sportuodamas. Jei imu jaustis blogai, kyla nerimas, visada savęs paklausiu, ar šią dieną jau sportavau? Dažniausiai tereikia prasijudinti, kad nuotaika pagerėtų.
Įkvėpti pozityvumo labai padeda ir šaltas dušas. Jau ketvirtus metus mano rytai prasideda nuo maudymosi po šaltu vandeniu, tai man suteikia labai daug energijos ir puikios nuotaikos. Visiems rekomenduoju tai išbandyti. Jei ryte trūksta motyvacijos, sunku keltis, įsikrauti energijos tikrai padės vos pusė minutės šaltame duše. Šis metodas suveiks net geriau už kelis puodelius kavos. Žinoma, mane motyvuoja ir sporto salėje sutikti žmonės, kurie skatina nesustoti ir neprarasti geros formos, kad savo pavyzdžiu galėčiau užkrėsti ir kitus.
Galime atžaloms kartoti, kad reikia sportuoti, tačiau jei patys tik sėdėsime ant sofos ir žiūrėsime televizorių, mūsų žodžiai didelės įtakos nepadarys.
– Minėjote, kad rytą pradedate nuo šalto dušo. Kokių dar laikotės sveikų įpročių? Kaip atrodo jūsų kasdienybė?
– Stengiuosi gyventi kaip įmanoma sveikiau, tačiau esu toks pat žmogus kaip ir visi, tad kartais pasitaiko nuklydimų. Daugiausia problemų šiuo metu kyla dėl miego. Su žmona Ieva auginame sūnų Margirį, kuriam aštuoni mėnesiai. Berniukui kalasi dantys, jis naktimis dažnai būna neramus, tad ne visada pavyksta išsimiegoti. Jei miego labai trūksta, dieną nusnaudžiu 15–20 minučių, tai padeda atsigauti. Esu buvęs pareigūnas, tad moku užmigti bet kada ir bet kur.
Kalbant apie kasdienius įpročius, be šalto dušo ryte, atlieku kvėpavimo pratimus. Tai tarsi meditacija gerai dienos pradžiai. Man patinka ir smegenų aktyvinimo treniruotės, tad kasdien bent po keletą kartų sudedu Rubiko kubą.
Mano naujas hobis – stalo tenisas. Jį žaidžiu kelis kartus per savaitę. Žinoma, nebesportuoju taip stipriai, kaip anksčiau, kai dalyvaudavau varžybose. Tačiau, atsižvelgdamas į savo amžių, vis tiek keliu sau aukštą kartelę.
Stengiuosi laikytis ir sveikos mitybos taisyklių. Valgau lėtai ir sąmoningai, maistu mėgaujuosi nežiūrėdamas į telefoną. Dažna mitybos klaida yra valgymas spoksant į ekraną. Tada žmogus nepajunta, kiek iš tikrųjų suvalgė, ir jam norisi valgyti dar, kol persivalgo.
T. Pociaus asmeninio archyvo nuotr.
– Ar laisvalaikį su šeima taip pat leidžiate aktyviai? Kokias pamokas apie sveiką gyvenimo būdą norėtumėte perduoti savo vaikams?
– Taip, su šeima laisvalaikį stengiamės leisti aktyviai. Su žmona dažnai įsisodiname sūnų Margirį į vežimėlį ir visi drauge išeiname pasivaikščioti Neries pakrante. Čia yra nemažai sporto aikštelių, tad jose sustojame, padarome bent keletą pratimų.
Žiemą abu lendame į eketę. Tai puikus būdas gerai jaustis ir atrodyti, kadangi šaltis suaktyvina organizmą, tvirtina kūną ir lėtina senėjimo procesus. Galbūt ateinančią žiemą į eketę pasiimsime ir Margirį, norime nuo mažens jį mokyti sveikų įpročių.
Iš pirmos santuokos taip pat turiu dvylikametį sūnų Titą. Kas kartą su juo susitikę sportuojame su lauko treniruokliais, žaidžiame stalo tenisą ar kitaip aktyviai leidžiame laisvalaikį. Mėgstame patreniruoti smegenis žaisdami šachmatais. Jau nuo ketverių metų su Titu čiuožėme snieglentėmis, dabar kartais drauge čiuožiame vandenlentėmis. Nemažai laiko Titas praleidžia su savo seneliu, mano tėčiu, iš kurio taip pat ima pavyzdį, kartu sportuoja. Vyresnis sūnus jau nemažai pasiekęs dziudo ir snieglenčių sporte, bet kol kas dar neišsirinko sporto, kuriuo norėtų užsiimti labai rimtai.
Mano tikslas – sūnums rodyti gerą pavyzdį. Mane labai įkvėpė ir motyvavo mano paties tėtis, tad noriu tapti tokiu pačiu pavyzdžiu ir savo vaikams. Tiesa, kad mažieji mokosi iš savo tėvų elgesio, o ne žodžių. Galime atžaloms kartoti, kad reikia sportuoti, tačiau jei patys tik sėdėsime ant sofos ir žiūrėsime televizorių, mūsų žodžiai didelės įtakos nepadarys. Tik tada, kai patys gyvensime aktyviai ir sveikai, to galėsime sėkmingai išmokyti ir savo vaikus.
(be temos)