Šauktinių kvietimo į privalomą karinę tarnybą klausimas keliasi į Seimą, o jame yra nemažai skirtingų nuomonių. Ar Seimas pritars, kad jau šį rudenį Lietuvos kariuomenėje vėl imtų tarnauti šauktiniai?

Apie tai pokalbis laidoje „Dėmesio centre“ su diplomatu, buvusiu Lietuvos ambasadoriumi Izraelyje Dariumi Degučiu, Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos nare Rasa Juknevičiene bei „Tvarkos ir teisingumo“ frakcijos nariu Kęstu Komskiu.

– Pone Komski, jums kyla įvairių klausimų. Kokie jie?

– Pagrindinis dalykas – visas tas atrinkimas. Ar iš tiesų reikia šiandien šauktinių kariuomenės, nes, manau, kad mes ir taip neišnaudojam visų galimybių, kurias turim dabar.
K. Komskis, V. Skaraičio (BFL) nuotr.

– Ką turite omeny?

– Tuos apmokymus, kurie trunka 3 mėn. Mes dabar pašaukiam iš viso apie 2000 žmonių, iš jų pasilieka apie 60 proc. Jeigu mes pašauktume kokius 7 tūkst. – 10 tūkst., manau ir būtų papildytas tas rezervas, apie kurį mes dabar kalbam. Reikėtų grąžinti ir karinius mokymus į mokyklas, kad ne tik savanoriški būtų mokymai.

– Jūs manote, kad 9 mėn. yra per ilgai?

– Taip, aš manau, kad tą patį galima padaryti ir per 3 mėn.

– Ponia Juknevičiene, kaip jums šitie argumentai, kad galbūt nereikia šauktinių kariuomenės, gal užtektų intensyvinti karių parengimą per 3 mėn.?

– Esmė yra ta, kad jeigu mes sutinkame, kad Lietuvai reikia kariuomenės, kuri galėtų kartu su NATO sėkmingai atgrasyti priešą – šiandien Lietuvos kariuomenė yra mažutė, tik tokia, kokios užtenka taikos meto sąlygomis. Jeigu mums rytoj reikėtų skelbti mobilizaciją – tam, kad mes užpildytume su NATO reikalingą gynybos erdvę, mums reikia tris kartus didesnės kariuomenės. Taikos meto sąlygomis išlaikyti tris kartus didesnę kariuomenę, kuri būti apie 30–40 tūkst., mes tiesiog neturėtume tam pinigų.

Visos pafrontės valstybės, kaip mes, iš esmės remiasi mišria kariuomene, t.y. – stuburas yra profesionali kariuomenė, tačiau taikos meto sąlygomis parengiama tiek žmonių, kad jie, dirbdami civiliniam gyvenime,  rytoj galėtų būti pakviesti ir iš karto žinotų, ką daryti. Tai nieko bendro neturi su rezervu. Žmogus turi turėti karinę specializaciją. Specialistai visose valstybėse yra nustatę, kad 12 mėn. mokymų yra optimalu, tačiau 8–9 mėn. yra tas laikotarpis, kada žmogus yra parengiamas taip, kad rytoj jau gali būti statomas į tarnybą.

– Ambasadoriau, Izraelis yra pateikiamas kaip vienas efektyviausių pavyzdžių. Kaip ten yra tvarkomasi su šiuo klausimu?

– Iš tikrųjų Izraelis yra unikalus pavyzdys. Izraelyje tarnauja kiekvienas – ir vaikinas, ir mergina. Vaikinai – trejus metus, merginos – dvejus. Tai nėra prievolė, tai – šventa pareiga, kuri atliekama su didžiausia garbe. Kiekvienai izraeliečių šeimai yra šventas metas, kada jų vaikai, anūkai duoda karinę priesaiką Jeruzalėje prie Raudų sienos. Jie tarnauja ir niekam net nekyla klausimas – išvengti ar neišvengti tarnybos. Tai būtų didžiausia negarbė net pradėti apie tai galvoti. Jau atlikę tarnybą, kiekvienas žmogus iki 45 m., privalomai mėnesį per metus eina į rezervą. Šiandien mes Lietuvoje skaičiuojame karius apie 10 tūkst. aktyvioje kariuomenėje, Izraelyje aktyvioje kariuomenėje yra apie 150 tūkst. Rezerve gali surinkti iki milijono karių.

Geopolitinė situacija, nepaisant to, kad mus skiria 4000 km., dažnai yra panaši. Daug ko būtų galima iš jų išmokti. Svarbu, kaip jie parenka žmones tarnybai. Yra atskiras specialus kariuomenės padalinys, kuris vaikus nuo 15 m. jau profiliuoja: žiūri pagal jų savybes, kam jie tinkami, ką jie gali, kaip geriausiai išnaudoti jų sugebėjimus kariuomenėje. Kitas dalykas, kurį dažnai teko girdėti Izraelyje, tai metaforinis palyginimas su tuo, kaip Niujorkas išsprendė nusikalstamumo problemas prieš 30 m. Ką padarė tuometinis Niujorko meras, sako izraeliečiai? Ne tik kad sustiprino policiją, bet ir apšvietė visas gatves. Kas metaforine prasme yra kariuomenė? Šviesa. Kiekvienas karys izraelietis, kiekvienas žmogus žino kaip gintis ir ką reikia daryti. Kuo daugiau Lietuvoje mes turėsime žmonių, jaunuolių, žinančių kaip reikia gintis, tuo bus šviesiau.

K. Komskis: mes siūlome efektyvesnį dalyką – reikia susiimti ir mokyti daugiau žmonių. Ne 3 tūkst. šauktinių, kaip planuojama, o geriau mokyti po 3 mėn., bet mokytis 10 tūkst., jeigu reikia – 20 tūkst. žmonių. Tada ir atsirinksime profesionalią kariuomenę. Apskritai mūsų partija mano, kad tokiais svarbiais klausimais visgi reikėtų atsiklausti tautos.

D. Degutis: visai nesvarbu, koks tas skaičius, svarbu pradėti. Kuo greičiau – tuo geriau. Kaip sako patys izraeliečiai, nėra geresnės mamos už žydę. Jos labai rūpinasi, lepina, suteikia pačias geriausias sąlygas vaikui gauti išsilavinimą, taip pat ir būti sočiam, aprengtam. Dažnas tas jaunuolis ar jaunuolė būna ne visai, sakykim, tinkami tai karinei tarnybai. Tėvai patys sako, kad po karinės tarnybos vaikai grįžta brandūs, pasiruošę normaliam gyvenimui. Tokiam gyvenimui, kuris sukuria Izraelį kaip vieną pažangiausių valstybių. Jie grįžta įsisavinę aukščiausias technologijas, jei dirba prie to, kuria. Kariuomenė yra valstybės kūrimo branduolys ir stuburas. Bet kas, kas yra praėjęs kariuomenę, ne tik tampa patriotu, bet ir įsisąmonina, kad yra valstybės dalis. Kariuomenėje žmonės užmezga stiprius ryšius ir kontaktus, kurie ateityje padeda kurti stiprią valstybę.

R. Juknevičienė: noriu atsakyti dėl tų K. Komskio minėtų 3 mėn. Lygiai taip pat būtų galima pasakyti, kad žmogus gali pradėti dirbti gydytoju baigęs vieną studijų kursą. Baziniai kariniai mokymai, kurie trunka 3 mėn., yra tarsi pradinė mokykla. Per tuos mėnesius žmogui įmanoma įdiegti tik pagrindinius bazinius dalykus: rikiuotės, šaudymo, kitų dalykų. Tačiau tam, kad per mobilizaciją galėtume pakviesti žmones į konkrečias pareigas, reikia konkrečių specializacijų. Pavyzdžiui, kulkosvaidininko padėjėjas. Taip, iš tiesų pusės metų užtenka, kad žmogus gautų tą specializaciją. O kariuomenėje tų specializacijų yra labai daug. Šauktinių kariuomenė yra pigiausias ir, tuo pačiu, efektyviausias būdas.

D. Degutis: norėčiau dar pasidalinti vienu epizodu. Mano sūnus, baigęs mokslus Anglijoje, dirba Londone, didelėje tarptautinėje korporacijoje. Jis sužinojo apie Lietuvoje planuojamą šauktinių kariuomenę. Skambina man ir sako: „jeigu reikės, aš grįšiu“. Klausiau jo, kaip į tai reagavo jo darbdavys. Sūnus sakė, kad pirmas vadovo pastebėjimas buvo: „puikus sprendimas. Mes išleisime tave į tarnybą, mes didžiuosimės, kad tu tarnausi ir mes išlaikysime tau darbo vietą su visomis garantijomis“. Darbdaviai yra kitas dalykas. Kiekvienas darbdavys, ar tai būtų Estijoje, ar Norvegijoje, ar Danijoje, ar tame pačiame Izraelyje, kai pamato, kad jaunuolis yra atlikęs karinę tarnybą, jis tai vertina labai labai aukštai. Tai yra didelis pasitikėjimo ženklas.