Turėjome kovoti be ginklų, kad tai nebūtų traktuojama kaip provokacija, todėl mano ginklas buvo telefonas, LRT RADIJUI sako Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis. Jis atkreipia dėmesį, kad dabar stebimės veiksmais Ukrainoje, tačiau visa tai jau vyko Lietuvoje ir pasaulis per 25 metus neįgijo daugiau proto.

– Ar dažnai prisimenate, iš naujo pergalvojate Sausio 13-osios įvykius?

– Kai klausausi archyvinių įrašų, vis išgirstu įvairių detalių, kurių neatsimenu kiekvieną dieną. Atsimenu tik pagrindinį sprendžiamą klausimą – kaip gintis ir kuo. Mano ginklas buvo telefonas. Vis dėlto jis šį tą reiškė. Dabar prisimenu, kaip tada ateidavo į galvą Vakarams, užsieniui sakyti – spręskite apie kruvinų valstybių buvimą Jungtinių Tautų Organizacijoje (JTO). Kokiu pagrindu toje organizacijoje, kuri įkurta taikai, tautų sutarimui palaikyti, yra tironai, žudantys žmones? Juos reikėtų šalinti. Lygiai tas pats ateidavo į galvą po Ukrainos užpuolimo. Sulaužytos visos Jungtinių Tautų chartijos, o ta valstybė, agresorė, ten sėdi ir blokuoja sprendimus, kad niekas neateitų į pagalbą. Gaila, kad pasaulis nesikeičia ir neįgyja daugiau proto.

– Vienas 1991 m. Lietuvos policijos (tada – milicijos) vadovų sakė, kad iki šiol negali patikėti, koks stebuklas įvyko ir kaip išlikome. Ar tą lemtingą naktį turėjote laiko svarstyti, kas gali būti ir kas bus?

– Nebuvo laiko spėlioti, svarstyti ar žvelgti į ateitį. Buvo tik pagrindiniai klausimai – ką dabar darome ir ką dar galima padaryti, kaip stabdyti puolimą, gelbėti žmones, kad tūkstančiai nebūtų išžudyti. Kurį laiką net nežinojome, kokio masto ta akcija, žudynės. Žinojau, kad žmonių labai daug, žmonės ryžtingi, o priešas važiuoja su tankais, šarvuočiais ir šaudo iš tankų artilerijos. Jie iš pradžių šaudė virš galvų. Tankai tiesiog važiavo į žmones, iš patrankų nešaudė. Į žmones šaudė automatais ginkluoti kareiviai, parašiutininkai. Michailo Golovatovo žudikai iš Alfos galvas daužė buožėmis.

Galėjome tik įsivaizduoti, kad galbūt yra dar blogiau, negu pranešdavo gaunamos žinios: keturi užmušti, septyni užmušti, devyni užmušti, juos į ligonines veža tik ištirti, veža daugybę sužeistųjų, kuriuos reikia gelbėti. Medikai dirbo pasiaukojamai: nuolat operavo, tvarstė, gelbėjo. Gelbėjo visų sričių žmonės – transportininkai, tiekėjai. Jau net nekalbu apie pareigūnus, kuriems teko atremti ir Aukščiausiosios Tarybos šturmą ir paskui padėti žmonėms išnešti sužeistuosius iš mūšio lauko aplink Televizijos bokštą.

Patys pareigūnai negalėjo ginti žmonių kitaip, nes iš jų buvo paimti ginklai. Domėjausi, kaip jaučiasi policininkas, kurio akivaizdoje žudo, daužo žmogų. Jo pareiga – ginti, bet galima suprasti, kad, jeigu jis išsitrauktų ginklą ir nušautų žmogžudį, chuliganą, tai būtų pretekstas daug didesniems karo veiksmams – lietuviai, nacionalistai, separatistai žudo.

Jie šūkavo prie Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos pastato S. Konarskio gatvėje „našego ubili“ [liet. mūsiškį užmušė – LRT.lt], nors patys iš penkių centimetrų atstumo į nugarą šovė tam nelaimingam leitenantui. Dar vieną lavoną buvo atvežę iš nežinia kur ir paguldę koridoriuje. Iš pastato išvaromi darbuotojai turėjo tą lavoną liesti. Moterys, atėjusios pas mane, sukrėstos pasakojo – lavonas visiškai atšalęs, tai senas lavonas. Štai koks karas. Dabar stebimės hibridiniais, šmeižto, melo karais prieš Ukrainą. Visa tai jau buvo.

– Atsargos kapitonas savanoris Vidas Čepulis pasakojo, kad tuo metu dirbo ryšininku ir girdėjo visus kariškių pokalbius. Kaip jis pasakojo, visi tuo metu tikėjosi, kad šaudoma tuščiais šoviniais, bet vėliau per radijo ryšį buvo išgirsta, kad ne.

– Labai klaidinantis buvo Audriaus Butkevičiaus kvietimas eiti, nebijoti, nes jie šaudys tik tuščiais šoviniais. Jis esą turėjo žinių iš Šiaurės miestelio, bet mūsų nuostabūs technikai, ryšininkai, kurie perimdavo signalus, girdėjo ir įrašė karines komandas. Galų gale, visas Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos pastato fasadas iki šiol nusėtas kulkų žymėmis. Tie melagiai Maskvoje iki šiol sako – mes nešaudėme, tai lietuvių smogikai patys šaudė.

– Kalbant apie tokius faktus, iš karto kyla atsakomybės klausimas. Kaip vertinate Sausio 13-osios bylos tyrimą. Po dviejų savaičių jis turi atsidurti Vilniaus apygardos teisme, turi būti pradėtas bylos nagrinėjimas. Kiek realu, kad atsakomybės sulauks tie, kurie jos dar nesulaukė?

– Šiek tiek pažangos yra. Ačiū Dievui, kad atėjo ryžtinga prezidentė, kuri neleido sukakti senaties terminui. Byla buvo vedama labai keistai – kaltinama dviejų ir daugiau žmonių nužudymu. Tai sunkesnis nužudymas, bet jam galioja 20 metų senatvės terminas. Pagrindinis prokuroras viešai pasidžiaugė, kad jau ateina senaties terminas, jau bus rami galva.

Su tokia prokuratūra labai mažai ką buvo galima padaryti, bet įvyko pokyčiai – buvo priimti įstatymai, leidžiantys teisti neakivaizdiniu būdu, jei kaltinamieji atsisako dalyvauti. Taip pat buvo nustatyta, kad tai ne žmogžudystė, o nusikaltimai žmogiškumui, karo nusikaltimai. Jiems senatis netaikoma. Tie nusikaltėliai, kurie vis dar laukia, kada ramiai gyvens, niekada negyvens ramiai. Bandydami gyvenimu mėgautis kur nors užsienyje, jie gali būti prigriebti, kaip buvo prigriebtas žudikų vadas M. Golovatovas. Tik austrai išsigando ir jį paleido. Jis galėjo stovėti teisme Vilniuje. Turėjo čia stovėti.

– Sausio 13-ąją žuvusio Apolinaro Juozo Povilaičio sūnus Robertas Povilaitis vasaros pabaigoje kreipėsi į Generalinę prokuratūrą ragindamas imtis aktyvesnių veiksmų tiriant buvusio Sovietų Sąjungos prezidento ir vyriausiojo kariuomenės vado Michailo Gorbačiovo atsakomybę. Kaip vertinate tokį jo kreipimąsi? Jis tarsi pradeda naujos bylos puslapį.

– Tai labai senas puslapis ir jis taip pat stebina, nors, matant politinius aspektus, galima suprasti, kad M. Gorbačiovas tebėra populiarus Vakaruose. Jiems tada pavyko apmulkinti daug ką, ypač Vokietiją. Neva tai M. Gorbačiovo malonė, kad Vokietijai leista susivienyti. Iš tiesų tai buvo Sovietų Sąjungos bankroto rezultatas. Jie buvo atlikę analizę, kad nebegalės išlaikyti Rytų Vokietijos. [...] Buvo nuspręsta, kad ją reikia atiduoti – tegul Vakarų Vokietija pražūsta su tuo akmeniu ant kaklo. Tokia buvo M. Gorbačiovo „malonė“, bet jis iki šiol garbinamas, ypač Vokietijoje.

Skelbti jam bylą – sudėtinga politinė problema, bet teisingumas to reikalauja. Juk jis sankcionavo veiksmus. Tai įrodyta. Jis iš pradžių neleido, nesutiko, bet paskui leido. Jis tikrai žinojo, kas vyksta. Kai skambinau M. Gorbačiovui, jo padėjėjas sakė – jis miega, jo negalima žadinti. Aš sakiau – jūs jį pažadinkite ir pasakykite, kad prasideda žudynės, jis bus kaltas, jis bus visas kruvinas. Spontaniškai tada pasakiau – M. Gorbačiovas kruvinas nuo galvos iki kojų. Gal ką nors jam pasakė, gal ir ne tuos žodžius.

Tą naktį ne kartą kalbėjau su Borisu Jelcinu. Man padėjo Jurijus Afanasjevas. (Gaila, neseniai mirė. Puikus žmogus, demokratas. Mes jį per mažai pagerbėme. Jis tarpininkavo.) B. Jelcinas skambino M. Gorbačiovui, kuris nemiegojo. B. Jelcinas man paskui pacitavo, ką sakė – „prekratite eto bezobrazije“ [liet. baikite šitą netvarką – LRT.lt]. Tai buvo B. Jelcino valingas, ryžtingas žodis. [...] Rusija natūraliai buvo mūsų pusėje. B. Jelcinas atvyko į Baltijos šalis, į Taliną, sausio 13 d., nors artimiausi patarėjai atkalbinėjo jį. Galina Storovoytova man pasakojo, kad bandė jį sulaikyti, sakydami – tave užmuš pakeliui. Atgal iš Talino jie iš tikrųjų nebegrįžo lėktuvu. Automobiliu jį atvežė į Leningradą ir iš ten keleiviniu lėktuvu B. Jelcinas grįžo į Maskvą. Štai kokie buvo laikai.