Šeštadienio interviu

“Vadovas norėčiau būti ir po dešimties metų”

Nenuostabu, kad labai dažnai pavaldiniai būna nepatenkinti savo vadovu ir “apdovanoja” jį būtais ir nebūtais trūkumais. Juk neretai jie savo vadovo personoje mato tik nuolat nepatenkintą, irzlų ar jų nesuprantantį diktatorių. Koks gi yra tobulas vadovas, kuris ne tik suprastų darbuotojus, bet ir siektų maksimalaus įmonės pelno? Jonas Dirginčius, sparčiai besiplečiančio vaizdo ir garso aparatūros bei buitinės technikos parduotuvių tinklo “Avitela” generalinis direktorius, tikriausiai žino tobulos vadybos receptą. Trisdešimt trejų metų sulaukęs ir sėkmingai karjeros laiptais užkopęs dviejų vaikų tėvas ne tik vadovauja ne vienai dešimčiai darbuotojų, garsina savo kompanijos vardą, bet ir niekuomet nestresuoja.

- Kokie bruožai, Jūsų manymu, reikalingi efektyviai dirbančiam kompetentingam vadovui?

- Visų pirma, vadovas turėtų išmanyti savo organizacijos ypatumus. Kartais yra sakoma, kad vadovas nebūtinai turi žinoti, kaip gamykloje veikia staklės. Galbūt jis neturi suprasti visų technologijos niuansų, bet jis privalo žinoti, ką darbuotojai daro, kaip jie tai daro, kas jiems sekasi, o kas nesiseka, ką reikia daryti, kad kitą kartą pasisektų. Antras svarbus bruožas yra sugebėjimas rasti kontaktą su darbuotojais bei kompromisą tiek su savo pavaldiniais, tiek su konkurentais. Kompromisas yra gyvybiškai būtinas, kad pasiektum sėkmės. Vadovas turi būti šimtu procentų atsidavęs savo darbui. Visa organizacija turi jame matyti pavyzdį. Jis turi puikiai sugebėti suburti aplink save visą komandą ir privalo pavyzdingai atrodyti. Juk jis pirmiausiai formuoja įmonės įvaizdį, todėl geras vadovas - tai išvaizdos, charakterio savybių ir gyvenimo būdo sąveika.

- Darbe Jūs vadovaujatės demokratiškais ar autoritariniais vadybos metodais?

Kurią: bizūno ir riestainio teorijos pusę palaikote?

- Sovietinio tipo vadovų Lietuvoje nebedaug jau ir likę. Vis dėlto, nors ir viešpatauja nedarbas, negali darbuotojo engti, spausti. Vadovas privalo būti pakankamai demokratiškas, kad darbuotojas jaustųsi laisvai ir saugiai. Kita vertus, Skandinavijos šalių pavyzdys įrodė, kad visiškas atsipalaidavimas darbe gali būti net labai žalingas. Bizūnas visuomet turi būti derinamas su riestainiu. Aš dažniausiai laviruoju ant šių dviejų kraštutinumų ribos. Jeigu organizacija yra didelė ir kiekvienam darbuotojui yra duota visiška laisvė, tokios įmonės kelias labai greitai gali baigtis fiasko. Nors, kai viskas yra per daug griežta, žmogus pradeda dirbti dėl “pliusiukų”. Aš propaguoju bizūno ir riestainio sintezę.

- Kas yra geriau – pamažu lipti karjeros laiptais ar iškart gauti aukščiausias pareigas įmonėje? Kaip buvo Jūsų atveju?

- Tai yra diskutuotinas dalykas. Yra du karjeros modeliai – japonų ir amerikiečių. Japonai nebūtinai pradeda nuo žemiausios pakopos, tačiau jie įveikia beveik visas organizacijos grandis. Amerikiečių modelyje yra daugiau akcentuojamas išsimokslinimas. Į žmogų yra bandoma “sukišti” kuo daugiau žinių, ypač verslo vadybos ir ekonomikos klausimais. Tuomet jis nebūtinai detaliai žino, kaip dirba ne tik jo pavaduotojas, bet ir įmonės valytoja, užtat jis yra labai geras vadybininkas, išmanantis psichologijos niuansus, labai gerai mokantis bendrauti. Pastaruosius penkerius-septynerius metus po amerikiečių ekonomikos nuosmukio į verslo pasaulį grįžta japonų vadybos modelis. Gerų vadovų Lietuvoje yra pa-ruošiama labai nedaug. Didelės firmos vadovu paskirti neseniai mokslus baigusį žmogų yra gana rizikinga. Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje buvo ir yra daug pavyzdžių, kai vadovu tampama ne dėl asmeninių savybių, o dėl tėvelio ar dėdės protekcijų. Todėl užsienio kapitalo firmos Lietuvoje labai atsakingai renkasi vadovus, nes nenori išmesti investicijų vėjais. Aš, pavyzdžiui, pradėjau nuo paprasto programuotojo darbo.

- Daugelis galėtų pavydėti ir tikriausiai pavydi Jūsų karjeros. Kokie gi Jūsų dabartinio statuso minusai?

- Aš nemanau, kad pasišventimas darbui yra minusas. Nėra taip, kad aš kiauras naktis sėdėčiau ir dirbčiau. Todėl visi mano pomėgiai yra glaudžiai susiję su darbu. Kompiuterinė grafika, reklama, internetinių puslapių kūrimas – visa tai darau ir dėl savęs, ir kartu dėl savo firmos. Darbas ir užsiėmimas po darbo mano atveju dubliuojasi. Šeima nenukenčia. Kai apžiūrinėju naują kamerą, žmona mano, jog aš dirbu. Žmonai atrodo, kad tai darbas, o iš tikrųjų - tai tik mano su darbu susijęs pomėgis.

- Ar galėtumėte pavadinti save darboholiku?

- Anksčiau – taip. Kai firma plėtėsi, laipsniškai augdama iš vienos parduotuvėlės iki prekybos centro, tikrai daug dirbau. Dabar yra susiformavęs darbo kolektyvas, yra suderintos pareigos, todėl ir mano darbo tempas nėra toks pašėlęs. Anksčiau negalėdavau sau leisti turėti atostogų, o dabar galiu atitrūkti nuo darbo kad ir visai savaitei. Žinau, kad grįžęs rasiu tvarką. Darbuotojai yra pakankamai patyrę, kad susitvarkytų su bet kokiomis staiga iškilusiomis problemomis. Man labai padėjo Vilniaus universiteto Fizikos katedroje įgytas radiofizikos ir elektronikos specialisto diplomas. Savo darbą išmanau.

- Jūsų gyvenimo ritmas yra ne iš lėtųjų. Kaip susitvarkote su besikaupiančiu stresu?

- Į mane pasižiūrėjus turbūt tikrai neatrodo, kad lankyčiausi sporto klubuose. Negalėčiau pasakyti, kad darbe labai stresuoju. Kai neturėdavau patirties ir pakankamai žinių, mat pasiruošimą vadybos ir ekonomikos srityse gavau daug vėliau, būdavo sudėtingiau priimti sprendimus. Problemas reikia spręsti, o nuo to, kad tu atsisėdęs nervinsies ar naktį nemiegosi, niekas nepasikeis. Jeigu sprendimas “užstrigo”, reikia gerai išsimiegoti, pasižiūrėti filmą ar išnagrinėti pačią naujausią kamerą. Šiuo metu mano darbas nebėra toks stresinis. Tiesiog mano temperamentas yra gyvas, todėl nenusėdžiu vietoje. Bet juk kai krepšininkas bėgioja nuo vieno krepšio prie kito, niekas nesako, kad jis stresuoja?

- Viena kapitalizmo apraiškų yra aštri konkurencija. Kaip Jūsų vadovaujama kompanija įveikia šį “plėšrūną”?

- Konkurencija – tai nuolat besikeičiantis reiškinys, todėl konkretaus būdo ją nugalėti nėra. Etika yra pagrindinė mūsų kompanijos kelrodė žvaigždė nuo pat jos įkūrimo pradžios. Mūsų tiekėjai ir pirkėjai tai puikiai žino. “Avitela” – patikima, tesinti duotą žodį partnerė. Tai ir yra mūsų koziris.

- Kaip ir kokioje veiklos srityje įsivaizduojate save, tarkime, po dešimties metų?

- Didelių priekaištų savo dabartinei padėčiai neturiu. Norėčiau kuo ilgiau dirbti ir net už dešim-ties metų būti vadovas. Nuo senų laikų patinka programavimas, kompiuterinė grafika, fotografija, bet nenorėčiau, kad šie pomėgiai taptų mano pragyvenimo šaltiniu. Tegul pomėgis lieka pomėgiu.