Laisvamanis liko už borto

Praėjus beveik trims dešimtmečiams po dramatiškų nepriklausomybės atkūrimo kovų, Klaipėdoje turbūt jau mažai kas ir prisimena tuos žmones, kurie padarė viską, kad uostamiestis tuomet nepasrūtų krauju, kad galingi sovietų armijos daliniai nesiimtų priešiškų veiksmų, kad atsikuriančiai nepriklausomai Lietuvai nelojalūs klaipėdiečiai, kurių čia buvo itin daug, nekeltų sumaišties.

Klaipėda prieš 27-erius metus nevirto šiandieniu Donecku tik dėl patriotiškų ir nuovokių klaipėdiečių, tarp jų – ir Vytauto Čepo dėka.

Jis tuomet vadovavo miesto tarybai, nuolatos vedė derybas su sovietų pulkininkais, tikindamas, jog išvažiavę tankais į gatves jie nieko nepasieks.

Nors tie iš jo vis pasišaipydavo: "Ko tu čia stengiesi, vis tiek Klaipėdą prijungsime prie Kaliningrado, čia bus Rusija."

V.Čepo pastangos pasiteisino. Klaipėdoje išvengta smurto protrūkių ir svarbiausia – žmonių aukų, sovietų kariškiai nepanaudojo ginklų.

Tai didelis šio politiko nuopelnas Lietuvai, kuris valstybės lygiu liko nepastebėtas iki šiol.

V.Čepas, skirtingai nei kiti kur kas mažiau nei jis nusipelnę asmenys, jokių garbingų apdovanojimų neturi, tik 2000-aisiais jam įteiktas Lietuvos nepriklausomybės medalis.

Žurnalistas ir visuomenės veikėjas, bene profesionaliausias Lietuvoje valstybinių apdovanojimų žinovas Vilius Kavaliauskas pripažino, kad medaliais ir ordinais įvertintų klaipėdiečių išties mažoka.

"Klaipėda visada buvo laisvamanių miestas. Ir V.Čepas – vienas tų laisvamanių. Tokie žmonės bet kokiai valdžiai nepatinka. Tai kaip juos apdovanosi? Bet vis dėlto valstybė turi pastebėti tuos, kurie eina priekyje. Apdovanojimu parodomas piliečio ir valstybės santykis, tai yra labai svarbu", – tikino V.Kavaliauskas.

Į medalius žvelgia ironiškai

Pats V.Čepas nesijaučia neįvertintas ir į apdovanojimus žiūri ironiškai. Esą, norint gauti ordiną ar medalį, reikia pakliūti arba "ant bangos", arba "po tinkamu langu stipriai mojuoti vėliava".

"Pasirodo, tų Sausio 13-osios medalininkų daugiau nei 300, o manęs tarp jų nėra. Bet aš į tai žiūriu linksmai. Tik klausimas, kokiu principu jie yra dalinami? Apie save nekalbu, bet daug darbščių ir tikrai valstybei nusipelniusių žmonių yra pamiršti ir nustumti į nuošalę. Taip visuomenė ir susiskaldo į medalininkus ir šiaip pamirštuosius", – dėstė V.Čepas.

Klaipėdietis neslepia, jog tada tie medaliai mažiausiai rūpėjo, nes mieste buvo siaubinga įtampa. Tankai stovėjo dabartinėje Atgimimo aikštėje, gatvėse patruliavo kariškiai, V.Čepas ir kiti aktyvistai iš jų nuolat gaudavo pranešimų, kad tuoj bus suimti.

Arba tu išlieki žmonių atmintyje, arba jie tave užmiršta. Dažniausiai užmiršta.

"Medaliams neteikiu didelės reikšmės. Arba tu išlieki žmonių atmintyje, arba jie tave užmiršta. Dažniausiai užmiršta", – juokėsi V.Čepas.

Labiausiai įvertinti sportininkai

Bene daugiausiai valstybinių apdovanojimų iš klaipėdiečių turi sportinių šokių kolektyvo "Žuvėdra" treneriai Skaistutė ir Romaldas Idzelevičius, abu – po keturis. Šie iškilūs žmonės neabejotinai jų verti.

Apdovanojimais gali didžiuotis ir kolektyvo šokėjai.

Tris apdovanojimus turi krepšininkas klaipėdietis Tomas Delininkaitis, du – jo kolega Gintaras Einikis, vieną – Arvydas Macijauskas.

Trimis valstybiniais apdovanojimais įvertinta klaipėdietė, parolimpinių žaidynių čempionė Aldona Grigaliūnienė.

V.Kavaliausko įsitikinimu, ateityje sportininkams valstybinius apdovanojimus reikėtų skirti atsakingiau.

"Yra atvejų, kai įteikė medalius tam tikrų komandų legionieriams, kurie juos paskui lengva ranka pardavė kaip nereikalingą daiktą. Pažaidė kelerius metus Lietuvoje, įteikė jam valstybinį apdovanojimą, o kam jam reikalinga lietuviška "geležėlė". O ir įstatymas nedraudžia parduoti apdovanojimų", – pabrėžė V.Kavaliauskas.

Kuklūs meno ir mokslo nuopelnai

Tarp apdovanotųjų klaipėdiečių yra vos keli valstybės veikėjai – Eugenijus Gentvilas (Lietuvos nepriklausomybės medalis, 2000), a.a. Bronislovas Lubys (LDK Gedimino ordino Komandoro didysis kryžius, 1998 ir LDK Gedimino ordino Karininko kryžius, 2001), Algirdas Grublys (Vyčio kryžiaus ordino Riterio kryžius, 2004, Sausio 13-osios atminimo medalis, 2006), Valentinas Greičiūnas (LDK Gedimino ordino Karininko kryžius, 1998), taip pat – jo žmona Irena Greičiūnienė (LDK Gedimino ordino medalis, 2003).

Prieš trejus metus LDK Gedimino ordino Karininko kryžiumi apdovanotas ir dabartinis susisiekimo ministras Rokas Masiulis.

Įvertinti ir jūrininkai – a.a. Raimundas Baltuška, Petras Ričardas Lučka, Olegas Mariničius, kariškis Valerijus Krisikaitis.

Tarp apdovanotųjų ir mokslo žmonės – Vladas Žulkus, Daiva Kšanienė, Jonas Genys, Sigitas Kudarauskas, Leonidas Donskis. Taip pat medikai Klaudija Bobianskienė, Birutė Federavičiūtė, Algirdas Fabijonavičius.

Pagerbti ir teatralai – Vytautas Paukštė, Povilas Gaidys, a.a. Vytautas Kancleris, a.a. Bronius Gražys, muziejininkai Olga Žalienė ir Aloyzas Každailis.

Iš uostamiesčio žurnalistų valstybinius apdovanojimus turi Gintaras Tomkus (LDK Gedimino ordino Riterio kryžius, 2004) ir Saulius Jokužys (ordinas "Už nuopelnus Lietuvai" medaliu, 2013).

Klaipėda – toli nuo Vilniaus

"Kodėl klaipėdiečiai turi tiek mažai medalių? Pažiūrėkite, koks atstumas yra nuo Vilniaus iki Klaipėdos, ir bus viskas aišku. Taigi daugiausia didvyrių Kaune ir pačiame Vilniuje. Tokia nuostata buvo visada. Tačiau, jeigu nebūtų tada Panevėžyje, Šiauliuose, Klaipėdoje žmonės atlaikę, kažin kaip dar būtų pavykę apginti nepriklausomybę", – kalbėjo V.Čepas.

Anot politiko, dauguma tikrų patriotų, nepriklausomybės gynėjų – kuklūs žmonės ir jų indėlis tiesiog užmirštas. O avantiūristai esą visada lipa per kitų galvas, net eilėje prie medalių.

Įslaptintų herojų sąrašas

Vis dėlto ne visų Lietuvai nusipelniusių asmenų pavardes galima rasti viešai skelbiamame apdovanotųjų sąraše.

Yra bent keli klaipėdiečiai, kurie už ypatingus nuopelnus šalies nepriklausomybei ir pačiai valstybei yra įvertinti aukščiausiais šalies apdovanojimais, bet apie tai niekur neskelbiama, nes jų misija buvo slapta.

"Yra apdovanoti mūsų specialiųjų pajėgų karininkai iš būrio "Aitvaras", jie kovojo Afganistane. Po kurio laiko gal jų pavardės atsiras viešuose sąrašuose, bet kol kas šie nuopelnai neskelbiami. Ordinai teikiami už uždarų durų. Prieš karą buvo apdovanoti keli Suomijos politinės policijos karininkai už tai, kad padėjo Lietuvoje susekti komunistinį pogrindį. Tada tiesiog buvo skelbta, kad apdovanoti Suomijos piliečiai, bet nedetalizuota už ką", – pažymėjo V.Kavaliauskas.

Ydinga atrankos sistema

Pagal Apdovanojimų įstatymą kandidatų pavardes apdovanojimui turi teisę teikti Seimo pirmininkas, premjeras ir ministrai. Jiems paprastai teikiamas pretendentas, kuris turėtų būti pristatytas apdovanojimui.

Tada dokumentai siunčiami į prezidentūrą ir čia sprendžiama, tačiau kokiu principu atrenkamos kandidatūros, esą daugeliui ligi šiol neaišku.

"Pas mus tiek daug didvyrių, o tiek mažai medalių. Pamenu dar dirbau A.Butkevičiaus vyriausybėje, kai gavome laišką, kad reikėtų apdovanoti tokią moterį, kuri per sausio įvykius nešiojo kavą Klaipėdos laisvės gynėjams. Peržiūrėjau sąrašus ir matau, kad klaipėdiečių vadovai ir patys kovotojai neapdovanoti tais medaliais, o prašoma apdovanoti moterį, kuri jiems nešiojo kavą. Tai jau būtų visiškai absurdas", – teigė V.Kavaliauskas.

Generolas atsisakė kryžiaus

Medaliai esą neteikiami už žygdarbius, jais apdovanojami žmonės už gerą darbą. Juo gali būti apdovanota ir darželio vedėja, jei ji gerai dirba. O ordinai jau teikiami už ypatingus nuopelnus.

Daugelio žmonių akyse jo autoritetas išaugo.

"Buvo metas, kai pradėjo dalinti Vyčio kryžiaus ordinus policijos nuovadų viršininkams, kad jie "gerai sėdi". O šitie kryžiai juk teikiami už narsą. Labai visus nustebino buvęs Lietuvos kariuomenės vadas Jonas Kronkaitis, kuris atsisakė Vyčio Kryžiaus ir pasakė, kad jis nieko tokio nepadarė, kad būtų juo apdovanotas. Manyčiau, daugelio žmonių akyse jo autoritetas išaugo", – pastebėjo V.Kavaliauskas.

J.Kronkaičiui jau buvo net išrašytas diplomas, bet prezidento dekretas dar nebuvo pasirašytas, kai jis atsisakė apdovanojimo.

Ilgametis LRT žurnalistas Benas Rupeika taip pat atsisakė Lietuvos nepriklausomybės medalio.

Ordinus reikėtų grąžinti?

Anot V.Kavaliausko, Lietuvoje, skirtingai nei Skandinavijos šalyse, niekada nebuvo reikalavimo grąžinti valstybinius apdovanojimus po mirties.

"Ir dar įdomiausia, kad jie susimoka už juos. Nori ordiną turėti, nusipirk. Tokia tradicija yra Suomijoje, Švedijoje. Tereikia persiųsti perlaidą į Prezidento kanceliariją ir jie paštu atsiunčia ordiną į namus. Beje, Lietuvoje taip irgi buvo prieš karą. Reikėjo mokėti ir už Vytauto ordiną, ir už Gedimino ordiną, nemokėjo tik už savanorio medalį ir Vyčio Kryžiaus ordiną", – aiškino V.Kavaliauskas.

Beje, šiais laikais Skandinavijos šalyse apdovanoti užsieniečiai už apdovanojimus pinigų nemoka, bet po mirties juos turi grąžinti.

A.Brazausko našlė grąžino Dramblio ordiną Danijai ir Serafimų ordiną Švedijai.

"Pamenu, kaip tada šiaušėsi A.Brazauskas ir sakė, įsivaizduoji, jie man davė pasirašyti, ką aš turiu padaryti po mirties", – pasakojo V.Kavaliauskas.

Lietuvoje ordinai atimami tik tuo atveju, jei ordino kavalierius padaro sunkų nusikaltimą ir nužemina gavėjo vardą, tada anuliuojamas prezidento dekretas, apdovanojimas atimamas.

Tokių atvejų Lietuvoje yra buvę. Beje, ir tarpukario Lietuvoje 20 savanorių medalių buvo anuliuoti.

"Mano nuomone, tas pats turėtų galioti ir už apgavystę gaunant ordiną. Nenorėčiau konkretizuoti, bet buvo keli atvejai, kai žmonės gavo apdovanojimus, suklastoję informaciją. O paskui valdžia nežinojo, ką su jais daryti. Jie tada sklypus gavo lengvatine tvarka. Dabar sugriežtinta kandidatų patikra. Nors sukčių visada pasitaiko", – teigė V.Kavaliauskas.