Tokių gyvenimo džiaugsmu trykštančių žmonių nedažnai sutiksi: sesuo Fausta – Rasa Palaimaitė – mėgaujasi gyvenimu ir tuo, ką daro kasdien, nors ne kartą girdėjo įspėjimų neiti į vienuolyną – esą susigadins gyvenimą. 13-os pirmą kartą nuėjusi į bažnyčią, apie tokį kelią ji net negalvojo, tačiau dabar jau neabejoja, kad ir pasirinkus vienuolystę, ir šimtus kilometrų besitęsiančiose kelionėse dviračiu Dievas eina su ja koja kojon.

Vienuolė ant dviračio?

Pokalbis su seserimi Fausta, priklausančia Šventosios Šeimos seserų vienuolijai, užsimezgė nuo to, kad ji vos spėjanti suktis – darbai veja darbus ir Marijampolėje, kur ji dabar gyvena, ir Kaune, kur prabėgo jos studijų metai, o dabar veikia jos įkurta bendruomenė, ir Vilniuje, kur jos laukia į tikėjimo dalykus besigilinantis jaunimas, bet vis tiek neapleidžianti ir savo pomėgio – važinėtis dviračiu.

Žvelgiant į vienuolės drabužiais apsitaisiusią jauną moterį gana sunku patikėti, kad nuo gegužės dviračiu ji jau numynė 1710 kilometrų. Aišku, važiuodama dviračiu ji neatrodo panaši į seserį iš vienuolyno – vienuolės galvos apdangalas ir abitas iki žemės vėjyje neplevėsuoja, tačiau Fausta atvira – kad ir kur važiuotų, Dievo namuose ji tikrai nepalieka.

"Dviratį nusipirkau dar būdama studentė. Juo ir tebevažinėju", – apie kelionių bendražygį prasitarė sesuo Fausta. Pasirodo, šaltuoju metų laiku dviratis jai visai nerūpi, tačiau pavasarį, vos atšilus orams, ji jau skuba pas meistrus, kad šie patikrintų "žirgą", sutvarkytų, kas negerai, ir leidžiasi į keliones.

Gyvenimas ir gausybė darbų Vilniuje, teologijos doktorantūros studijos Kaune prieš kelerius metus paskatino Faustą ieškoti būdų, kaip pailsėti nuo užgulusios įtampos. "Ramiai ilsėtis nemoku. Sėdau ant dviračio ir pavažinėjusi apie pusantros valandos jaučiausi laiminga, pavargusi, o naktį labai gerai išsimiegojau. Nuo to viskas ir prasidėjo", – draugystės su dviračiu pradžią prisiminė vienuolė.

Pasivažinėjimams skirdavusi po 2–3 valandas, Fausta ėmė svarstyti, kad įmanoma nuvažiuoti ir daugiau. "Pirma tokia kelionė prieš kokius ketverius metus man atrodė oho, koks žygis! Nuvažiavau 60 kilometrų visa suplukusi, o po to tris dienas ilsėjausi", – krizendama iš dabar jau juokingų pirmųjų savo patirčių pasakojo sesuo. Anot jos, jeigu tada kas nors būtų pasiūlęs pasivažinėti kelis šimtus kilometrų, sesuo tikrai būtų atsisakiusi, nes reikia ir patirties, ir fizinio pasirengimo, ir gerai pažinti save.

Per pusę Lietuvos

Palaipsniui kelionės ilgėjo, aplankytų vietų geografija plėtėsi, tačiau, kaip pati Fausta sako, tik šiemet ji ryžosi per atostogas susidėlioti maršrutą ir viena leistis į kelionę. Pradinį tašką prie jūros – į Šventąją – padiktavo tai, kad ten ji turėjo vesti seminarą.

"Autobusu nusivežiau dviratį. Man brangių žmonių atostogavo Nidoje, tad porą dienų praleidau Kuršių nerijoje, paskui grįžau į Klaipėdą, o tada jau supratau, kad noriu važiuoti į Šiaurės Lietuvą, nes ten niekada nebuvau", – apie praėjusios vasaros atostogas pasakojo vienuolė.

Tolesnis jos kelias vedė į Mažeikius, Kivylius, Naująją Akmenę, Akmenę, Šiaulius, Kėdainius, Kaišiadoris, Trakus, Aukštadvarį ir galiausiai – į Marijampolę. "Su visais lyriniais nukrypimais per porą atostogų savaičių numyniau 800 kilometrų", – džiugiai atskleidė Fausta, dviratį visada minanti su šalmu ir šviesą atspindinčia liemene, kaip to reikalauja Lietuvos įstatymai.

Ji sakė neturėjusi tikslo minti pedalus iki infarkto ir kasdien nuvažiuoti kuo daugiau. Jeigu ryte atsikėlusi suprasdavo, kad noro važiuoti nėra, leisdavo sau atsipūsti arba numindavo apie 10 kilometrų po apylinkes. Nakvynę sesuo Fausta susirasdavo pas pažįstamus arba prašydavo pagalbos to miesto bažnyčios, o įspūdžiais iš aplankytų vietų ji su džiaugsmu dalijosi savo "Facebook‘e".

"Per šitą kelionę sulaukiau daugiau dėmesio, giriančių komentarų ir susižavėjimo negu per penkiolika sielovadinio darbo metų, kai reikėdavo daug jėgų ir pastangų. Žmonėms atrodo kažkas įspūdingo, kad aš važiuoju viena! Ir kad tiek toli! Tiek daug! Atrodo, aš čia tokią geradarybę visuomenei darau, kad tiesiog mane reikia už tai pagerbti. Daugybę dienų po 24 valandas dirbau stovyklose, žygiuose ir visur kitur, kur tik reikėjo, bet žmonėms atrodo, kad vienuolės tai ir turi daryti – joms tai lyg ir privaloma", – apie aplinkinių reakciją į jos žygius dviračiais pasakojo Šventosios Šeimos vienuolijos atstovė.

Močiute, Dievo nėra!

Nors draugystė su dviračiu Faustai ir labai svarbi, vis dėlto didžioji jos gyvenimo meilė – Dievas ir Bažnyčia. Sunku net patikėti, kad kažkada šis gyvenimo džiaugsmu ir meile kitiems spinduliuojantis žmogus visiems įrodinėjo, jog Dievo nėra.

"Mano šeima buvo visiškai netikinti", – mintimis į vaikystę sugrįžo F.R.Palaimaitė. Ji pati uoliai lankė sovietinės propagandos būrelius ir nuoširdžiai visa tai priėmė.

"Gerai prisimenu pirmąją savo religinę patirtį, buvau gal penktokė. Pas kaimynus prie krosnies pamačiau močiutę, kalbančią rožinį. Priėjau ir pareiškiau jai: "Močiute, žinokite, Dievo nėra!" Ta močiutė žiūri į mane ramiu veidu ir klausia: "O kas, vaikeli, žvaigždes sukūrė, iš kur viskas atsirado?" O aš pareiškiau: "Evoliucija!" – pasakojo Fausta.

Jai visam gyvenimui įstrigo tos močiutės ramybė, nes ji nepuolė mergaitės auklėti, pamokslauti, o toliau ramiai meldėsi. "Mokykloje mus mokė, kad tie, kurie tiki ir meldžiasi, yra tamsybininkai, o ji man tokia neatrodė. Priešingai, ji atrodė labai šviesi", – prisiminė sesuo.

Permainų vėjus į tuomet tik Rasos vardą turėjusios mergaitės gyvenimą atnešė Lietuvos Atgimimas. Į Gegužinės parapiją Kaišiadorių rajone, iš kur ji kilusi, atkėlė naują kunigą, susibūrė ateitininkai, ir daug jaunimo ėmė lankytis toje bažnyčioje. Tik Rasa vis priešinosi.

Kunigas su suknele?

"Bet nutiko taip, kad mano tėvelis dirbo inžinieriumi kolūkyje, ir jam liepė pastatyti koplytėlę, kur, manoma, buvo sušaudyti žmonės. 1989-aisias lapkričio 1 d. ji buvo šventinama. Reikėjo nuvažiuoti, nes susirinko svarbūs žmonės pagirti tėvelio, kad gražiai pastatė", – šyptelėjo vienuolė. Taip didžioji tikėjimo priešininkė, būdama 13-os metų, pirmą kartą atsidūrė bažnyčioje.

"Pirma patirtis: viskas labai juokinga! Juokingas atrodė kunigas – kodėl jis su suknele? Nebuvau gyvai mačiusi kunigų ir nieko apie juos nežinojau. Dar juokingiau buvo prasidėjus Mišioms – kodėl jis dainuoja?" – juokėsi sesuo.

Ji sakė dabar labai gerai suprantanti, kaip bažnyčioje jaučiasi naujokai. Rasa tada irgi nemokėjo nei žegnotis, nei atsiklaupti, nei melstis.

"Davė apsirengti tautinius drabužius, nes visos mergaitės ėjo adoruoti. Ir tie rūbai man labai patiko! Besirengiant ateina vienuolė, ir klausia: "Ar vaikai buvę išpažinties, ar galėsite eiti Komunijos?" Visi tuoj pasisakė buvę išpažinties, o aš net nesuprantu, apie ką čia klausia, ir pareiškiu tai, ką tikrai žinau: "Aš nekrikštyta!" – su šypsena veide prisiminė Fausta. O vienuolė ją nė kiek ne mažiau nustebino pasakiusi: "Nieko, pakrikštysim." Ir paauglė kibo į vyskupo Kazimiero Paltaroko katekizmą, bet labiausiai ją žavėjo tai, kad bažnyčioje ir klebonijoje ji ir kiti kaimo vaikai bei jaunuoliai buvo laukiami ir reikalingi – atvažiuodavo kunigų, kurie daug kalbėdavo apie Lietuvą, ypač Rasai įsiminė kunigo Roberto Grigo pasakojimai.

Mergaitė su Biblija

"Tiesą sakant, būdama 14-os puikiai išmokau visą katekizmą, bet sakramentus – Krikštą, Susitaikinimo sakramentą ir Pirmąją Komuniją – priėmiau nieko neišmanydama. Daugiau kaip šimtą klausimų ir atsakymų išmokau per dvi dienas, o sunkiausiai sekėsi su poteriais, nes tos maldos man atrodė nelogiškos. Vis sakydavau: Sveika, Marija, malonės pilnonės…" – apie draugystės su Dievu pradžią pasakojo Fausta.

Ji prisipažįsta, kad ir dabar, jau būdama teologijos mokslų daktarė, apie tikėjimą nieko nesupranta, nors trokšta tų dalykų, apie kuriuos kalba Bažnyčia, ne mažiau nei tada, paauglystėje.

"Nepretenduoju suprasti, nes tai yra tikėjimo slėpiniai", – pastebėjo penkiolika metų vienuolės gyvenimo patirties turinti moteris.

Sulaukusi šešiolikos metų, R.Palaimaitė išvažiavo mokytis į Kaišiadoris, nes jos gimtajame kaime buvo tik aštuonmetė mokykla. Ten ji dar labiau paniro į tikėjimo dalykus, tęsė draugystę su ateitininkais ir ėmė gilintis į Šventąjį Raštą. Kaip pati Fausta sako, bebaigiant vidurinę visi ją pažinojo kaip mergaitę su Šventuoju Raštu rankose, nes visur jį nešiojosi kartu ir nuolat skaitė.

"Vienas dalykas man buvo neaišku: Šventajame Rašte matydavau tiek daug džiaugsmo, gyvybės ir jėgos, o nuėjusi į bažnyčią jausdavausi lyg pakasynose. Atėjusi į Dievo namus su šypsena veide sulaukdavau pastabų: "Mergaite, nesišaipyk šventoje vietoje", – pasakojo vienuolė. Tai ją ir paskatino baigus mokyklą pasirinkti teologijos studijas Vytauto Didžiojo universitete.

Tik ne vienuolė!

"Galėjau dėti galvą, kad niekada nebūsiu vienuolė, nes vienuolės man visada atrodė tokios bjaurios, griežtos, susikausčiusios, senos bobos. Ir dar nelaimingos. Toks žmonių suformuotas įvaizdis buvo perduodamas iš kartos įkartą. Prisimenu, dar 11-oje klasėje man viena mokytoja sakė: "Palaimaite, tu tik nebūk vienuole! Sugadinsi savo gyvenimą!" O aš erzinausi ir sakiau: "Ot būsiu! Tyčia!" – nusikvatojo sesuo Fausta ir pridūrė, kad ir šiandien neretai vienuolyne apsilankę žmonės nustemba, kad vienuolės būna ir išsilavinusios, ir besišypsančios, ir laimingos.

Iki ketvirto kurso mergina visiems kalbėjo nieku gyvu neisianti į vienuolyną, nes tai – nesąmonė, kol vieną vakarą neprisėdo prie savo dienoraščio, kurį rašė jau dvejus metus.

"Nerašiau, kaip daug mergaičių daro: sveriu tiek, pakalbėjau šiandien su tuo, su manim tas nekalbėjo. Kai pasikorė buvęs mano paralelinės klasės bendramokslis, pirmas įrašas buvo apie tai, kas yra gyvenimas, jeigu jį gali išmesti kaip šiukšlę į šiukšlių kibirą? Vėliau dienoraštyje atsirado daug tokių gilių pamąstymų, nuojautų, proto įžvalgų, klausimų ir problemų, nes ne visada būdavo su kuo rimtomis temomis pakalbėti. Šiandien šiuo klausimu jauniems žmonės dar blogiau – apie tikrus dalykus nėra kur ir su kuo kalbėtis. Galima kalbėti tik apie madingus dalykus", – surimtėjo sesuo Fausta.

Paskaičiusi savo įžvalgas ji suprato, kaip nepaprastai per tuos metus buvo vedama Dievo. "Supratau, kad esu be galo Dievo mylima. Nuėjau miegoti kamuojama klausimo, kaip galėčiau į tai atsiliepti, kaip atsidėkoti Dievui, nes viskas atrodė per menka. Mažų mažiausia, ką galėjau, – atiduoti savo gyvenimą, nes tai yra dovana, kurią jis man davė. Ir supratau, kad niekaip kitaip to negaliu padaryti, kaip tik eiti į vienuolyną. Aiškiai suvokiau, kad į kontenpliatyvų arba uždarą vienuolyną negaliu, nes ten vienuolės nevažinėja dviračiais ir šiaip labai ramiai būna, o man ramiai būti niekada nesisekė. Nesiseka ir dabar", – atvirai pasakojo vienuolė.

Rasa tampa Fausta

Po tokio išgyvenimo merginą užliejo, kaip ji pati sako, begalinė meilė ir džiaugsmas. Nors iki tol atrodė, kad vienuolės – nieko gero, R.Palaimaitė ėmė ieškoti seserų, kalbėtis ir rinktis, su kuriomis norėtų toliau eiti tuo Dievo pašauktuoju keliu, kol pagaliau rado Šventosios Šeimos seseris. Su jomis Fausta jau penkiolika metų gali būti savimi.

"Ateinant į vienuolyną suteikiamas vienuolės vardas, reiškiantis naują gyvenimą. Jo naudoti nebūtina, bet aš norėjau kito vardo, nes labai radikaliai išgyvenau gyvenimo pasikeitimą. Panašiai kaip Šventajame Rašte Saulius, kuris tapo apaštalu Pauliumi", – Rasos tapimą Fausta atskleidė sesuo.

Vienuolyne ji stačia galva pasinėrė į darbus: rengė vaikams stovyklas, bendravo su jaunimu, dėstė Marijampolės pedagoginėje mokykloje, paskui jau buvo paskirta kalbėti ir vesti užsiėmimus suaugusiesiems, ir jai tai patiko. Po amžinųjų įžadų 2003 m. seserys pasiūlė tęsti mokslus.

"Nusprendžiau, kad jeigu mokysiuosi, tai tik Saleziečių universitete ir tik jaunimo sielovadą arba nieko. Trejus metus studijavau Romoje, apgyniau licenciatą. Be galo patiko, gavau daug žinių, sutikau daug jaunų kunigų iš Lotynų Amerikos, kurie buvo visiškai pametę galvas dėl Bažnyčios ir kankinosi Romoje laukdami, kada galės grįžti į savo Kolumbiją, Meksiką, Argentiną ar Braziliją pas tuos savo vargšus ir toliau jiems tarnaus. Iš jų patyriau, kas yra gyvoji Bažnyčia ir supratau, kad negaliu grįžti į Lietuvą", – kalbą dar vieno svarbaus gyvenimo etapo link pasuko Fausta.

Pirmyn į Braziliją

Sesuo Fausta prisipažįsta – tada jos galvoje sukosi vienintelė mintis – misijos, nes Romoje įgytas žinias trūks plyš reikėjo išbandyti praktiškai. Sesuo ėmė dairytis į ispaniškai kalbančius kraštus, mat VDU mokėsi ispanų kalbos.

"Tokios patirties dirbant su vargšais, kokios aš norėjau, galėjau gauti tik Brazilijoje, o ten – portugalų kalba. Gauti vizą į Braziliją – be galo sunku. Reikia susitvarkyti kelis kilogramus dokumentų, įrodyti, kad tu iš vienuolyno, kad tu misionierė. Nieko nemokėdama, be jokio pasiruošimo misijoms ir išvažiavau. Paprastai žmonės taip nedaro, reikia bent kelerių metų, nes atsidūrus kitoje kultūroje ne kaip turistui turistų getuose, bet kaip vienam iš daugybės vietinių vargšų, iš pradžių ištinka šokas", – apie dar vieną gyvenimo staigmeną pasakojo vienuolė.

Atsidūrusi Brazilijoje, pirmą mėnesį Fausta nusprendė mokytis kvėpuoti ir susiprasti, kur papuolė. "Terezinos mieste oro temperatūra 38 laipsniai kasdien, sausa, namas be langų, tik grotos, lubų nėra. Tiesa, turėjau lovą, nes ten žmonės paprastai miega hamakuose – taip vėsiau. Bet mano vestibiuliariniame aparate yra kažkas sutrikę, ir jeigu bent kažkiek siūbuoja, mane pykina. Hamakuose teko nakvoti vargšų trobelėse. Sunkiai sulaukdavau ryto", – neįprastas patirtis prisiminė misionierė.

Pirmus tris mėnesius jau nuo pietų misionierei iš Lietuvos skaudėdavo galvą, nes ji uoliai stengdavausi suprasti, ką žmonės pasakoja, o kalba jie labai daug ir nuoširdžiai. "Pusę metų išties buvo šokas. Ir mėnesiui ar pusmečiui važiuoti į tokį kraštą nėra prasmės. Į Braziliją nuvažiavusi liepą, pirmą kartą per savo gimtadienį gruodį nuoširdžiai juokiausi", – prasitarė vienuolė. Tada ji jau buvo pramokusi portugalų kalbos taip, kad galėdavo vesti rekolekcijas vietiniams. Net buvo kilusi mintis likti ir tęsti misionierės darbą, tačiau seselė nusprendė grįžti į Lietuvą.

"Kaip visada, pasikalbėjau su Dievu ir supratau, kad negaliu tiesiog imti ir palikti Šventosios Šeimos seserų bendruomenės, kuri mane priėmė Lietuvoje, sudarė sąlygas studijuoti, leido pamatyti ir patirti tiek daug", – pasakojo misionierė.

Dugną jau pasiekiau

Pažinusi visai kitokią Bažnyčią ir kitaip išgyvenamą santykį su Dievu Brazilijoje, Fausta sakė supratusi, kad Lietuvoje gerokai labiau reikia misijų.

"Mes gyvename materialioje visuomenėje, kur labai daug žmonių mano būsią laimingi tik tada, kai gaus didelį atlyginimą, turės sutvarkytą buitį. Negali žmogus būti laimingas vien turėdamas baldus, mašinas, maisto. Žmogus laimingas, patirdamas meilę, o meilė yra dvasinis dalykas, kuris visiškai nepriklauso nuo turtų. Mylėti gali ir tas, kuris nieko neturi. Tai visai kita plotmė", – dalijosi mintimis vienuolė.

Įvairialypės patirties sukaupusi Fausta 2010 m. Kaune įkūrė Šventosios Šeimos pasauliečių bendruomenę, kuri jau turi narių ir kituose Lietuvos miestuose. "Aš tiesiog jiems padedu, jiems tarnauju – esu kauptukas, kurį Dievas, kai reikia, pagalanda, aš žoles nuraviu, o kai nereikia, vėl pastato į kampą", – nenorėjo girtis sesuo.

Dėsčiusi Vilniaus pedagoginiame (dabar – Edukologijos) universitete, apgynusi teologijos daktaro laipsnį, sesuo Fausta prisipažįsta dabar apie dėstytojos darbą net negalvojanti – ji mieliau važiuoja kur nors į kaimą pabendrauti su paprastais žmonėmis.

Paklausta, ar niekada nesudvejojo pasirinkusi vienuolės kelią, seselė atvira – išgyveno labai daug krizių. "Šiemet man sueina 40. Sulaukus tokio amžiaus visi klausia, ką pasiekei, ir tada žmogus puola pasakoti. O dugną ar pasiekei? Ar suvokei, koks tu, žmogau, esi trapus, ir kokios tavo ribos? Aš savo dugną tikrai pasiekiau, bet tai netrukdo man būti vienuolyne, nes tai – Dievo plano dalis", – drąsiai ištarė vienuolė.

Ji prisipažino labai norinti parašyti knygą "Kaip tikėti katalikui?", tik vis laiko neužtenka. "Ir dar reikia rasti laiko dviračiu pavažinėti", – kvatodama pokalbį baigė sesuo Fausta.