Išdrožė ypatingus ženklus

Žmonės turės galimybę įsitikinti, kad mūsų protėvių kalendorius veikia be paklaidų, ilgiausią naktį būtent 22.26 val. saulė nusileis ties linija nuo stovinčios atokiausiai iki Aušrinės ženklu pažymėtos skulptūros.

Skulptūrų autorius Virgilijus Vaičiūnas pagrįstai didžiuojasi drožęs stabus primenančius stulpus prieš 19 metų, kai buvo įrengta Žemaičių alka. Tokius pat juos atkūręs ir dabar, kai senieji sunyko.

"Dirbau, kaip pasiutęs. Šiam darbui turėjau apie tris mėnesius. Kaip leidžia įstatymas, elektrinį pjūklą įsijungdavau šeštą ryto, išjungdavau vienuoliktą vakaro. Kaimynai jau ir policiją kvietė, taip jiems pabodo tas zirzimas, o aš mėgavausi, rankos jau buvo pasiilgusios skulptūros", – atviravo V.Vaičiūnas.

Žemaičių alkos kalno skulptūrose galima pamatyti žvaigždę, svastiką, kurie dabar sukelia paranojišką protesto proveržį, o ir įstatymais šie ženklai, priskiriami nacistinei bei komunistinei simbolikai, yra draudžiami.

"Galime tų ženklų bijoti, bet turime nepamiršti, kokia yra jų autentiška prasmė. Žvaigždė – aušrinės simbolis, ir to nenuneigsi. Svastika yra saulės sukimosi ženklas. Tai – ne mano "išmislas". Tik žinovai gali paaiškinti kiekvieną senųjų laikų ženklą" – kalbėjo Lietuvos Respublikos meno kūrėjo statusą turintis kūrėjas V.Vaičiūnas.

Ypatingas radinys

Žemaičių alka atkartoja profesoriaus Vlado Žulkaus atradimą – Palangoje ant Birutės kalno buvusią paleoastronominę observatoriją.

Mokslininkas ištyrė kalno aikštelėje prieš šimtus metų stovėjusius stulpus, ir nustatė, kad jie taip buvo įkasti neatsitiktinai.

Nevienodais tarpais sukasti jie sudarė labai sudėtingą įrenginį, skirtą dangaus šviesuliams stebėti.

Kaip teigė V.Žulkus, bendravimas su dievais buvo neatsiejamas nuo gamtos reiškinių, visų pirma šviesulių – Saulės ir Mėnulio stebėjimų ir kalendorinio pobūdžio pranašysčių.

Archeologas ištyrė, kad pagrindinė tokio statinio paskirtis buvo astronominiai stebėjimai.

Ši versija abejonių nekelia dėl labai tiksliai sutampančių azimutų, rodančių atitinkamas Saulės ir Mėnulio padėtis.

Atkurti tokios observatorijos ant Birutės kalno nebuvo galima. Vietos šviesuoliai ėmės sukti galvas, kurioje vietoje galėtų atsirasti tokia alka.

Palangos žemaičių draugijos pirmininkas Augustas Narmontas prisiminė prieš porą dešimtmečių išprašęs savivaldybės lėšų tik todėl, kad metų gale liko neišnaudotų pinigų.

Ten, kur dabar stūkso piliakalnį primenanti kalva, dėl unikalios paskirties tapusi žinoma visoje Europoje, tada buvo dauba, priversta šiukšlių. Poilsiautojai čia atbėgdavo atlikti gamtinių reikalų.

Per tris dienas iš netoliese kasamo karjero buvo atvežta 22 tūkst. kubinių metrų smėlio ir supiltas kalnas.

Pasinaudoję V.Žulkaus rekonstrukcija, Žemaičių kultūros draugijos nariai atkūrė sistemą medinių stulpų, kurių kiekvienas atitinka baltų mitologijos dievų ir deivių vardus.

Pagal jų metamus šešėlius galima nustatyti kalendorinių švenčių datas.

Kūrėjai pažymėjo stabus primenančius stulpus ypatingais baltiškais ženklais bei runomis.

Jaučia ypatingą energiją

Tada nuo kalniuko buvo puikiai matyti jūra, medžių šioje vietoje nebuvo.

Per porą dešimtmečių užaugo pušys, berželiai ir kitokie lapuočiai, tad dabar nuo Alkos kalno matosi tik nedidelis jūros mėlio kraštas, bet bangų ošimo augalija neužstoja.

Kai žmonės pradėjo lankyti Žemaičių alka pavadintą vietą, čia atvyko ir bioenergetikai bei kiti ypač jautrių juslių turintys žmonės.

Visi jie iki šiol tvirtina, kad ant kalno tvyro ypatinga aura, apima malonus jausmas, žmogų apgaubia stipri energetika.

Vietos gyventoja Agnė Dragūnaitė, daugelio šventojiškių pažįstama kaip medituojanti, subtili asmenybė, tikino, kad Žemaičių alkoje ją apima nepaprastas jausmas.

"Visur kitur, kur medituoju, stengiuosi atsisėsti aukščiau, ant kokios nors pakylos ar suolo, o ten galiu sėdėti ir ant žemės, energija neišeina į žemę. Jaučiuosi saugi, apsupta tų medinių stabų. Tie stulpai yra kaip laidininkai tarp žemės ir dangaus, net jei ant jų nebūtų jokių ženklų. Esu ten ir miegojusi. Sunku žodžiais nusakyti tą būseną, tai tikrai išskirtinė vieta", – atviravo moteris.

Įtarimus išrėžė į akis

Atkurtos medžio skulptūros išdrožtos iš ąžuolo. Ankstesnės buvo įkastos tiesiai į kalno gruntą, todėl per beveik du dešimtmečius nupuvo.

Perkūnui drožti tąkart buvo panaudotas naujos medienos stulpas, todėl skruzdės jį tiek suėdė, kad jis pats nuvirto.

Pastaruoju metu visi stulpai buvo išvirtę, kai kurie – paramstyti.

Žmonės ėmė reikšti nepasitenkinimą. A.Narmontą pradėjo atakuoti lietuviai, gyvenantys Prancūzijoje, Vokietijoje, Anglijoje. Jie piktinosi, kad nyksta tokia ypatinga vieta.

Alkos kūrėjai jautė, kad priešistorinė observatorija tapo žinoma ne tik užsienyje gyvenantiems tautiečiams.

Dokumentinius filmus čia yra kūrusios kelios Vakarų Europos šalių kūrėjų grupės.

Pernai Šventosios seniūnijos darbuotojai ėmėsi bandymų atnaujinti Žemaičių alką ir įcementavo tris naujus stabus.

Tiesa, ypatingų vietų jiems neieškota.

Apie tai sužinojęs V.Vaičiūnas nepakluso savo santūriai žemaitiškai prigimčiai ir, nuėjęs pas Palangos valdžią, rėžė iš peties: naujieji statiniai suardė buvusią sistemą, jie visiškai nedera prie anksčiau statytų skulptūrų, jos esančios nepanašios į anksčiau statytas, apdeginti rąstai disonuoja su aplinka, galiausiai taip pažeistos jo autoriaus teisės.

Skulptoriaus įsitikinimu, esą visas šis reikalas atsiduoda pinigų plovimu, nes trys per dieną nutašomi stulpai seniūnijai kainavo 1,5 tūkst. eurų.

Stovės visą šimtmetį

Šiemet alkos atkūrimui Palangos savivaldybė skyrė 16 tūkst. eurų, už kuriuos sukurtos naujos skulptūros, įrengti suolai, nutiestas medinis takelis prie jūros.

Dabar impregnuoti stulpai bus atsparūs drėgmei ir sūriems pajūrio vėjams, jie sutvirtinti metaliniais virbais ir įcementuoti, todėl meistras tiki, kad skulptūros stovės labai ilgai.

"Nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Pagaliau atkūrėme Žemaičių alką, dabar ji yra tokia, kokia buvo sumanyta prieš 19 metų, ir turėtų tokia būti, jei ne šimtmetį, tai kelis dešimtmečius tikrai", – tvirtino medžio menininkas V.Vaičiūnas.

Jau dabar smalsuoliai plūsta ant Žemaičių alka vadinamo kalno.

Žmonės kalbina vis dar triūsiantį meistrą V.Vaičiūną, domisi baltiškų ženklų simbolika, giria entuziastus.

Kalnas yra tapęs lankomiausia Šventosios vieta.

Naktį čia žadėjo rinktis žolynų žinovai, Žemaičių kultūros draugijos nariai, visi prijaučiantys ir atkartodami senąsias šventės apeigas minėsiantys Rasas.

A.Narmontas prasitarė surengęs šventę viena diena anksčiau, nei įprasta, kad Joninių naktį apsvaigę poilsiautojai ar vietos gyventojai nesutrikdytų ypatingos nuotaikos.

"Tokios šventos yra keturios naktys ir dienos, kai laikas tarsi sustoja. Mes gaivinamės tik šaltinio vandeniu. Nenorime, kad girti žmonės tuo metu čia šlaistytųsi, todėl pasirinkome kitą dieną", – aiškino A.Narmontas.

Takas nutekina energiją

Nepaisant atkurto pirmykščio alkos vaizdo, ne visi džiaugiasi naujovėmis.

A.Dragūnaitė tvirtino, šioje vietoje daugiau nemedituosianti.

Nieko nenoriu kritikuoti, bet aš į alką eiti nebenoriu.

Vieną dieną įsitaisiusi savo ritualo moteris pajuto, kai jos kaupiama energija tiesiog apleido ją.

"Nieko nenoriu kritikuoti, bet aš į alką eiti nebenoriu. Nežinau, kas taip sugalvojo, bet visą nepaprastą energetiką suardė tie, kas nutiesė medinį taką nuo kalno iki jūros. Aš jaučiau, kaip energija tuo taku nutekėjo į jūrą, – įsitikinusi A.Dragūnaitė. – Anksčiau ateidavo tik tie, kas bent ką nors žinodavo apie alką, apie priešistorinę observatoriją, šių stulpų prasmę. O dabar eis kiekvienas, kas vaikštinėdamas pajūriu pamatys medinį taką. Vieta neteks savo sakralumo. Nesakau, kad niekada čia neateisiu. ciguno ir taiči meistras rengia stovyklą ir ant alkos kalno 23 d. esu pakviesta dainuoti, skambinti Tibeto varpais, pamokyti žmones lietuvių liaudies dainų. Tai nebus pagoniškos Joninės, bet tiesiog trumpiausios nakties ir ilgiausios dienos šventė."