Vintažiniai laikrodžiai – ir hobis, ir aksesuaras

Visų nebesuskaičiuoja

Alytuje gyvenantis G. Lekavičius pasakoja, kad prasidėjo viskas prieš dvylika ar daugiau metų, kai žmona Vilma iš kažkokio žmogaus nupirko ir parnešė jam gražų seną vyrišką laikrodį. Gintas iš pradžių numojo ranka, o paskui įsižiūrėjo – patiko. Po kurio laiko žmona parnešė dar vieną ir pasiūlė juos rinkti.

„Pasidomėjau internete, pamačiau, kad daug jų įvairių yra, ir užsikabinau, – sako pašnekovas. – Vieną kitą nusipirkau, paskui pradėjome į visokius sendaikčių turgelius važinėti, tada jau tikslingai ieškojau.“

Dabar Gintas turi įvairių laikrodžių – ir kišeninių, ir stalinių, ir žadintuvų. Tačiau labiausiai jam patinka ir didžiausią kolekcijos dalį sudaro mechaniniai rankiniai laikrodžiai, nemažai – su automatiniais mechanizmais, chronografu.

Požymis: į Ginto kolekciją patenkantys vintažiniai mechaniniai laikrodžiai turi būti veikiantys, kad bet kurį, kilus norui, galėtų užsisegti ant rankos. / G. Lekavičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Kiek tiksliai turi laikrodžių savo kolekcijoje, sako net nežinantis – gal apie 1,5 tūkst. „Kai turėjau vos kelis šimtus, pajėgdavau juos suskaičiuoti – išsidėliodavau po visą kambarį, peržiūrėdavau, ar nėra kelių tokių pačių. Dabar jau per daug. Tad pačius gražiausius esu atsirinkęs, susidėjęs po ranka, o visi kiti – maišiukuose, dėžutėse ir laukia, kol įsirengsiu kokias patalpas, kur galėčiau visus juos tvarkingai išsidėlioti“, – pasakoja kolekcininkas.

Dauguma laikrodžių – gaminti daugiau nei prieš 20–30 metų, šiandien jau negaminami. Pirmieji, patekę į kolekciją, buvo sovietiniai, bet po 2014 m. įvykių rusiški Gintui pradėjo nepatikti, nors jų turi daug.

„Dar turiu daug šveicariškų – jie įdomesni, geresnės kokybės, – pasakoja pašnekovas. – Kiek domėjausi, rusiški dažniausiai būna nukopijuoti nuo tų pačių šveicariškų. Tad man mielesni šveicariški, vokiški, japoniški. Iki 1970 m. jų buvo labai daug gaminama, o vėliau pradėti naudoti kvarciniai mechanizmai, labai daug mechaninius laikrodžius gaminusių įmonių bankrutavo, jų buvo gaminama vis mažiau. Tad dabar, jei ką randi iš to vintažo, tai labai būna smagu ir įdomu.“

Kai turėjau vos kelis šimtus, pajėgdavau juos suskaičiuoti – išsidėliodavau po visą kambarį, peržiūrėdavau, ar nėra kelių tokių pačių.

Nešioja pagal nuotaiką

Nusipirkęs naują eksponatą, G. Lekavičius ieško informacijos apie jo gamintoją, gaminimo metus. Tiesa, kuo laikrodis senesnis, tuo sunkiau nustatyti, kada jis gamintas. Seniausias jo kolekcijoje – maždaug prieš 80 metų pagamintas rankinis laikrodis, nors kišeninių turi ir pagamintų prieš 100 metų.

Gintas turi 1938 m. pagamintą mechaninį „Rolex“ laikrodį – chronografą, už kurį mokėjo 5 000 eurų, o dar 300 eurų teko pakloti už jo remontą. Dar jo kolekcijoje yra laikrodžių, už kuriuos teko sumokėti apie 500–800 eurų. Kiti – pigesni.

Beje, kolekcija nėra, kaip sakoma, tik pažiūrėti. Visi į ją patekantys laikrodžiai turi būti veikiantys, todėl bet kurį vyras gali bet kada užsisegti ant rankos. Kuriuo kurią dieną pasipuošti, dažniausiai priklauso nuo nuotaikos.

Jei nusiperka neveikiantį laikrodį, – neša taisyti, tad daug laikrodininkų jį jau pažįsta. Sako, norėtų kada nors ir pats išmokti taisyti, bet tai – labai sudėtinga, reikia išmanyti, turėti labai daug specialių įrankių. Tad gal kada ateityje, kai laiko bus daugiau.

Visa šeima – kolekcininkai

Ginto teigimu, dar prieš dešimtmetį būdavo labai daug prekiautojų sendaikčiais, vykdavo didelės tarptautinės sendaikčių mugės, o dabar prekiaujančių sendaikčiais sumažėjo. Tad kolekcininkai dažniausiai perka sendaikčius internetu, o sendaikčių turgeliai jiems – tarsi pramogų vieta: susitikti, pabendrauti, mainytis, prekiauti.

„Tokių kaip aš, laikrodžių mėgėjų ir įvairių sendaikčių kolekcininkų, bendruomenė Lietuvoje nemaža, nors mano kolekcija, ko gero, didžiausia, – sako kolekcininkas. – Džiugina, kad per tiek kolekcionavimo metų įgijau daugybę pažįstamų, draugų, bendraminčių visoje Lietuvoje ir ne tik. Dauguma mūsų priklausome Kolekcininkų ir sendaiktininkų asociacijai. Tad kitą kartą nuvažiuoji kur nors į turgelį vien pabendrauti.“

Požymis: į Ginto kolekciją patenkantys vintažiniai mechaniniai laikrodžiai turi būti veikiantys, kad bet kurį, kilus norui, galėtų užsisegti ant rankos. / G. Lekavičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Ar žmona nesigaili, kad atnešė Gintui tuos pirmus laikrodžius? Sako – ne, juokiasi. „Šiaip mes abu tam tikra prasme pakvaišę – pas mus pilni namai balto porceliano, kurį ji kolekcionuoja. Po tuos sendaikčių turgelius visa šeima, dar ir sūnus, važinėjame – pasileidžiame į skirtingas puses, po valandos susitinkame kiekvienas su savo laimikiu. Aš ieškau laikrodžių, žmona Vilma – porceliano, sūnus Justinas – senų kompiuterinių žaidimų“, – pasakoja alytiškis.

Sukauptomis žiniomis apie vintažinius mechaninius laikrodžius jis mielai dalijasi su kitais, mat neretai sulaukia klausimų, ar koks nors laikrodis ko nors vertas, ar jis – originalas, ne kopija, nes kainos originalių gaminių ir kopijų skiriasi labai žymiai.

Kolekcionavimas vyrui – ir malonus hobis, ir mini versliukas: nusipirkęs daugiau laikrodžių jis atrenka, kas jam nepatinka ar netinka, ir tuos laikrodžius sutvarkęs parduoda per aukcionus.