Paskutinėmis jos dienomis - didįjį ketvirtadienį, penktadienį, šeštadienį ir sekmadienį - Bažnyčia minės svarbiausius Išganymo istorijos įvykius: Paskutinę vakarienę, Kristaus kančią, mirtį ir Prisikėlimą.

Evangelijoje Verbų sekmadienis vadinamas Palmių sekmadieniu. Kaip pasakoja biblinė istorija, Jėzus buvo pasitiktas kaip mesijas, tačiau jau po kelių dienų jam po kojomis palmių šakeles klojusi minia reikalavo nukryžiavimo.

Šiltuose kraštuose katalikai Verbų sekmadienį į bažnyčias nešasi palmių šakeles. Lietuvoje palmių nėra, todėl nuo senų laikų į bažnyčią nešamos ir šventinamos verbos, kurioms liaudyje priskiriami atgimstančios augmenijos, gamtos gyvybinės jėgos simboliai.

Lietuvių kalba verbos pirmą kartą paminėtos liuteronų postilėje 1573 metais. Suvalkijoje tikrąja verba seniau buvo laikomas vien kadagys, Rytų Aukštaitijoje prie kadagio dar pridėdavo išsprogusio beržo ar žilvičio šakelę su „kačiukais“, o vyresnės moterys - ir pernykščių ąžuolo lapų.

Verbų sekmadienis pirmiausiai laikomas atvėrimo Kristui švente, bet ji apipinta daugybe liaudiškų tikėjimų.

Liaudies tradicijų aprašymuose minima, kad į namus parsinešta pašventinta verba saugo nuo visokio blogio. Grįžus iš bažnyčios verba pasmilkomi kambariai, anksčiau buvo apeinama apie laukus.

Senosios verbos pagarbiai sudeginamos - jokiu būdu jų negalima bet kur išmesti.

Anksčiau, o kai kuriuose namuose ir dabar, šventinta verba visus metus buvo laikoma užkišta už šventų paveikslų. Ja būdavo pasmilkoma užėjus grėsmingam audros debesiui, genant galvijus pirmai ganiavai ar po žiemos apžiūrint bites.

Kai kur dar gaji tradicija Verbų sekmadienį šeimos narius pažadinti išplakant verba. Tikima, kad taip jie įgis stiprybės ir sveikatos.

Anksčiau šventinta verba auklėjo ir vaikus, kad šie nebūtų užsispyrę, taip pat vagis, kad nebevogtų. Paplakdavo verba ir naminius gyvulius, nes buvo tikima, kad taip išvengs nužiūrėjimo. ELTA primena, kad šiemet Velykas švęsime balandžio pirmąją.